Kad mūsų šviesa būtų vėliava tautoms

Kadaise, kai tarnavau seminarijos mokytoju, išgirdau, kad vienas mano bendradarbis savo mokinių paprašė apmąstyti tokį klausimą: „Jei gyventumėte Gelbėtojo dienomis, kodėl sektumėte Juo kaip vienas Jo mokinių?“ Jie nusprendė, kad tie, kurie dabar seka Gelbėtoju ir stengiasi būti Jo mokiniais, ir anuomet elgtųsi taip pat.

Nuo tada vis apmąstydavau šį klausimą ir jų išvadą. Dažnai susimąstau, kaip jausčiausi klausydamasis Paties Gelbėtojo, per Kalno pamokslą sakančio:

„Jūs esate pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, pastatyto ant kalno.

Ir niekas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu, bet stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose.

Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris danguje“ (Mato 5:14–16).

Ar galite įsivaizduoti, kaip jūs jaustumėtės girdėdami Gelbėtojo balsą? Tiesą sakant, nereikia net įsivaizduoti. Mes jau esame įpratę girdėti Viešpaties balsą, nes girdėdami Jo tarnų balsą girdime Jo balsą.

1838 metais, paskelbdamas į Kalno pamokslą panašią žinią, per pranašą Džozefą Smitą Viešpats pareiškė:

„Nes taip mano bažnyčia bus pavadinta paskutinėmis dienomis, būtent Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia.

Iš tiesų sakau jums visiems: kelkis ir sušvisk, kad tavo šviesa būtų vėliava tautoms“ (DS 115:4–5).

Mūsų dienos yra tokios ypatingos, kad viename regėjime jos buvo parodytos pranašui Izaijui. Regėdamas šias Jėzaus Kristaus Bažnyčios atkūrimo ir jos paskirties dienas, jis pranašavo: „Jis iškels vėliavą tautoms, surinks Izraelio pabėgėlius ir Judo išsklaidytuosius iš keturių žemės kraštų“ (Izaijo 11:12).

Raštuose po tokia vėliava renkasi žmonės, kuriuos vienija konkretus tikslas. Senovės mūšiuose vėliavą kariai naudodavo susibūrimo vietai žymėti. Kalbant simboliškai, Mormono Knyga ir atkurtoji Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra lyg vėliavos visoms tautoms. (Žr. Raštų rodyklę, „Vėliava“.)

Be jokios abejonės, viena iš didingiausių vėliavų šiomis pastarosiomis dienomis yra ši nuostabi visuotinė konferencija, kurioje nuolatos skelbiamas didysis mūsų Dangiškojo Tėvo darbas ir planas „įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“ (Mozės 1:39).

Nuolatos vykstančios visuotinės konferencijos yra vienas didžiausių liudijimų, kad mes, kaip pastarųjų dienų šventieji, „tikime visa, ką Dievas apreiškė, visa, ką jis apreiškia šiuo metu, ir tikime, kad jis dar apreikš daug didžių ir svarbių dalykų, susijusių su Dievo karalyste“ (Tikėjimo Teiginių 1:9).

Taigi, ką Viešpats yra apreiškęs per prezidentą Tomą S. Monsoną, kad mums nesiliaujant tai darius mūsų šviesa galėtų būti lyg vėliava tautoms? Kokius svarbius darbus reikia atlikti šiuo nuostabiu Sionės statymo ir Izraelio surinkimo laikotarpiu?

Savo valią Viešpats mums visuomet apreiškia „eilutę po eilutės, priesaką po priesako, čia truputį ir ten truputį“ (2 Nefio 28:30). Tad neturėtume stebėtis, kad tai, dėl savo paprastumo ir nuolatinio kartojimosi, atrodo nereikšmingi dalykai, nes Viešpats mums jau yra pataręs, sakydamas, kad „palaiminti tie, kas įsiklauso į mano priesakus ir atsuka ausį mano patarimui, nes jie išmoks išminties; nes tam, kas priima, aš duosiu daugiau“ (2 Nefio 28:30).

Liudiju, kad mokydamiesi „eilutę po eilutės, priesaką po priesako, čia truputį ir ten truputį“ bei įsiklausydami į savo vadovų patarimus, turėsime pakankamai aliejaus savo žibintams ir, kaip mums įsakė Viešpats, galėsime suteikti šviesos ir kitiems.

Nors yra daug įvairių būdų, kaip galėtume būti šviesa ir vėliava  kitiems, tačiau išskirsiu tris jų, leisiančius mums pakilti ir sušvisti: šabo dienos šventimą; išgelbėjimo darbo spartinimą abiejose uždangos pusėse ir mokymą Gelbėtojo būdu.

Mūsų čia aptariama šviesa kyla iš ištikimybės švenčiant šabo dieną, tiek Bažnyčioje, tiek namuose. Tokia šviesa stiprėja, jei išliekame nesusitepę pasauliu; ši šviesa sušvinta, kai Jo šventą dieną atnašaujame sakramentus ir garbinimus Aukščiausiajam – visa tai mums leidžia su savimi turėti Jo Dvasią. Būtent tokia šviesa stiprėja ir tampa matoma tuomet, kai namo grįžtame jausdami atleidimą, apie kurį praeitą spalį visuotinėje konferencijoje kalbėjo prezidentas Henris B. Airingas: „Iš visų palaiminimų, kuriuos galime suskaičiuoti, vienas iš didžiausių yra atleidimo jausmas, ateinantis mums priimant sakramentą. Gelbėtojui pajusime nuoširdesnę meilę ir dėkingumą, nes dėl Jo begalinės aukos galime būti apvalyti nuo nuodėmės“ („Dėkingumas šabo dieną“,

Jei švenčiame šabo dieną ir priimame sakramentą, esame ne tik apvalomi, bet ir mūsų šviesa tampa ryškesnė.

Mūsų šviesa taip pat tampa ryškesnė, kai skiriame ir pašvenčiame laiką savo protėvių vardų paieškai, kai nešame tuos vardus į šventyklą ir mokome tą patį daryti savo šeimą ir kitus.

Šis šventas šventyklos ir šeimos istorijos darbas, kuriuo dalijamės su šventaisiais abiejose uždangos pusėse, per Viešpaties šventyklų statymą juda pirmyn labiau nei kada nors anksčiau. Dabar šventyklose paskiriamas konkretus laikas šeimų grupėms, atsinešančioms savo pačių šeimos vardų korteles, tad mudu su žmona ir savo vaikais bei vaikaičiais tarnaudami šventykloje nuostabiai praleidžiame laiką.

Kai randame vardų, juos nunešame į šventyklą ir tą patį mokome daryti kitus, mes kartu suplazdename lyg vėliava.

Kitas mums pakilti ir sušvisti padedantis dalykas yra mokytis mokyti taip, kaip mokė Gelbėtojas. Man, kaip ir visiems kitiems, labai patinka mokytis, kaip mokyti Gelbėtojo būdu. Leiskite man perskaityti šio naujojo mokymo vadovėlio viršelį: „Kiekvieno Evangelijos mokytojo – kiekvieno gimdytojo, kiekvieno pašaukto mokytojo, kiekvieno namų mokytojo ir kiekvienos lankančiosios mokytojos, kiekvieno Kristaus pasekėjo – tikslas yra mokyti tyros Evangelijos doktrinos Dvasia, stengiantis padėti Dievo vaikams stiprinti savo tikėjimą Gelbėtoju ir panašėti į Jį“ (Mokymas Gelbėtojo būdu,  [2016]).

Šiuo metu tūkstančiai mūsų ištikimų mokytojų, mokydamiesi mokyti Gelbėtojo būdu, laiko iškėlę žibintą. Šiame kontekste, naujas mokytojų tarybos susirinkimas yra būdas pakilti ir sušvisti mokiniams buriantis aplink Kristaus doktrinos vėliavą, nes „kad galėtume mokyti, kaip Gelbėtojas mokė, turime gyventi, kaip Jis gyveno“ (Mokymas Gelbėtojo būdu, p. 4).

Kai visi mokome ir mokomės Jo  būdu ir tampame panašesni į Jį, mūsų šviesa šviečia ryškiau ir negali būti paslėpta, ir ji tampa vėliava tiems, kas ieško Gelbėtojo šviesos.

Mano brangūs broliai ir seserys, mes neturėtume ir mums nevalia slėpti savo šviesos. Mūsų Gelbėtojas mums įsakė švytėti, lyg miestui ant kalvos, lyg žibinto liepsnai. Tai darydami mes pašlovinsime mūsų Tėvą danguje. Gelbėtojo Evangelija ir Jo atkurtoji Bažnyčia teikia daug progų mūsų šviesai būti didingos vėliavos tautoms dalimi.

Liudiju, kad Jėzus Kristus yra šviesa, kurią turime atspindėti, Jėzaus Kristaus vardu, amen.