Darykite, ką tik Jis jums lieps

Pirmąjį užrašytą stebuklą Gelbėtojas atliko per vestuvių puotą Galilėjos Kanoje. Ten taip pat buvo Jo motina Marija ir Jo mokiniai. Marija akivaizdžiai jautėsi atsakinga, kad puota nusisektų. Šventės įkarštyje iškilo problema: vestuvių svečiams pritrūko vyno. Marija susirūpino ir priėjo prie Jėzaus. Jie trumpai pasišnekėjo, tada Marija pasisuko į tarnus ir tarė:

„Darykite, ką tik Jis jums lieps.

Ten buvo šeši akmeniniai indai. […] [Tie indai buvo skirti ne geriamajam vandeniui, bet ritualiniams apsiplovimams pagal Mozės įstatymą.]

Jėzus [tarnams] liepė: „Pripilkite indus vandens!“ Jie pripylė sklidinus.

Tada jis sakė: „Dabar semkite ir neškite stalo prižiūrėtojui.“ Tie nunešė.

Paragavęs paversto vynu vandens […] prižiūrėtojas“ stebėjosi, kad geriausias vynas puotoje pateikiamas taip vėlai.¹

Dažniausiai šį įvykį atsimename dėl to, kad vandens pavertimas vynu buvo Dievo galios pademonstravimas; tai buvo stebuklas. Tai svarbi žinia, tačiau šiame Jono pasakojime glūdi dar viena svarbi žinia. Marija buvo „brangus ir išrinktas indas“², Dievo pašauktas pagimdyti, išauginti ir išauklėti patį Dievo Sūnų. Ji apie Jį žinojo daugiau nei kas kitas žemėje. Ji žinojo tiesą apie Jo stebuklingą gimimą. Ji žinojo, kad Jis buvo be nuodėmės ir kad Jis „nekalbėjo kaip kiti žmonės, nė negalėjo būti pamokytas, nes jam nereikėjo, kad kuris žmogus jį mokytų“³. Marija žinojo apie Jo nepaprastą gebėjimą išspręsti problemas, netgi tokią asmeninę, kaip vyno parūpinimas vestuvių puotai. Ji nepalaužiamai pasitikėjo Juo ir Jo dieviška galia. Jos paprastas, nesudėtingas nurodymas tarnams buvo be jokių įspėjimų, sąlygų ar apribojimų: „Darykite, ką tik Jis jums lieps.“

Marija buvo jaunutė mergina, kai jai pasirodė angelas Gabrielius. Pradžioje, pavadinta „malonėmis apdovanotąja“ ir „palaiminta […] tarp moterų“, ji „sumišo […] ir galvojo, ką toks pasveikinimas reiškia“. Gabrielius užtikrino, kad jai nėra ko bijoti – jo atneštos naujienos būsiančios geros. Ji pradės įsčiose ir pagimdys Aukščiausiojo Sūnų, kuris valdys Jokūbo namuose per amžius.

Marija garsiai paklausė: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“

Angelas tai paaiškino labai trumpai, užtikrindamas ją, kad „Dievui nėra negalimų dalykų“.

Marija nuolankiai atsakė, kad padarys viską, ko Dievas prašo, nereikalaudama paaiškinimų ir nepaisydama daugybės, be abejo, jai kilusių klausimų, kaip tai paveiks jos gyvenimą. Ji įsipareigojo tiksliai nesuprasdama, kodėl Jis to iš jos prašo ar kaip viskas išsispręs. Dievo žodį ji priėmė besąlygiškai ir iš anksto⁴, nedaug težinodama, kas laukia ateityje. Tiesiog pasitikėdama Dievu Marija pasakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį.“⁵

Nuspręsdami daryti, „ką tik [Dievas mums] lieps“, mes nuoširdžiai įsipareigojame savo kasdienį elgesį derinti su Dievo valia. Tokie paprasti tikėjimo veiksmai kaip kasdienis Raštų studijavimas, reguliarus pasninkavimas ir meldimasis su tikru ketinimu stiprina mūsų dvasinį gebėjimą pasitikti mirtingojo gyvenimo iššūkius. Laikui bėgant tie paprasti tikėjimo įpročiai atneša stebuklingus rezultatus. Jie mūsų tikėjimą iš daigelio paverčia dinamiška galia, mūsų gyvenimuose nešančia gėrį. Tada, kai savo kelyje susiduriame su sunkumais, mūsų įsišaknijimas Kristuje suteikia tvirtumo mūsų sieloms. Dievas sutvirtina mūsų silpnybes, sustiprina mūsų džiaugsmus ir padaro taip, kad „viskas išeina [mums] į gera“⁶.

Prieš kelerius metus kalbėjau su jaunu vyskupu, kuris kas savaitę valandų valandas praleisdavo kalbėdamas su savo apylinkės nariais. Jis atskleidė stulbinantį dalyką. Jis sakė, kad jo apylinkės nariai kovoja su tokiomis pat problemomis, su kokiomis susiduria Bažnyčios nariai visur kitur: klausimais, kaip sukurti laimingą santuoką, pastangomis rasti pusiausvyrą tarp darbo, šeimos ir Bažnyčios pareigų; iššūkiais laikantis Išminties Žodžio, problemomis dėl darbo ar dėl pornografijos, arba ieškant sielos ramybės dėl Bažnyčios politikos ar istorinio klausimo, kurio nesupranta.

Patardamas apylinkės nariams jis dažnai skatino grįžti prie paprastų tikėjimo praktikų, tokių kaip Mormono Knygos studijavimas, – ką mums patarė daryti prezidentas Tomas S. Monsonas, – dešimtinės mokėjimas ir uolus tarnavimas Bažnyčioje. Tačiau gana dažnai jų reakcija į šiuos jo skatinimus būna skeptiška: „Nesutinku su jumis, vyskupe! Visi mes žinome, kad tai daryti yra gerai. Bažnyčioje apie tai kalbame visą laiką. Tačiau nesu tikras, kad mane suprantate. Kaip viso to darymas susijęs su man iškilusia problema?“

Teisingas klausimas. Bėgant laikui, tas jaunas vyskupas ir aš pastebėjome, kad tie, kurie tikslingai vykdo tuos nežymius ir paprastus dalykus ⁷ – paklusdami, regis, nežymiuose dalykuose – yra laiminami tikėjimu ir stiprybe, kurie daug didesni, nei reikia tiems paklusnumo veiksmams, ir kurie iš tikrųjų, regis, visiškai su tais veiksmais nesusiję. Gali atrodyti, kad sunku suprasti, kaip tie paprasti kasdieniai paklusnumo veiksmai susiję su didelių ir sudėtingų mums iškilusių problemų sprendimais. Tačiau jie yra susiję. Kiek esu pats patyręs, būtent tų mažų kasdienių tikėjimo įpročių išsiugdymas yra pats geriausias būdas sustiprinti save pasirengiant gyvenimo bėdoms, kad ir kokios jos būtų. Paprasti tikėjimo veiksmai, net atrodantys nereikšmingi ar visiškai nutolę nuo konkrečių mus varginančių problemų, laimina mus visuose mūsų darbuose.

Prisiminkime Naamaną, Sirijos kariuomenės vadą, galingą ir gerbiamą žmogų, kuris buvo raupsuotasis. Tarnaitė papasakojo apie Izraelyje gyvenantį pranašą, galintį išgydyti Naamaną, todėl šis, kartu su savo tarnų bei kareivių palyda ir dovanomis Izraeliui iškeliavo ir galiausiai atvyko prie Eliziejaus namų. Ne pats Eliziejus, bet jo tarnas pranešė Naamanui, kad Viešpaties įsakymas yra tiesiog nueiti „ir apsiplau[ti] septynis kartus Jordane“. Paprastas dalykas. Galbūt šis paprastas nurodymas galingam kariui pasirodė toks nelogiškas, pernelyg supaprastintas ar žeminantis jo orumą, kad jis tą pasiūlymą priėmė kaip įžeidimą. Šiaip ar taip, Naamanui Eliziejaus nurodymas atrodė nesąmoningas, todėl „jis apsigręžė ir nuėjo labai supykęs“.

Bet tada švelniai prisiartino Naamano tarnai ir pasakė, kad jis juk būtų atlikęs „kokį didelį dalyką“, jei Eliziejus būtų jo paprašęs. Jie pastebėjo, kad net jeigu jam buvo pasakyta atlikti tik nedidelę užduotį, kodėl jam to nepadarius, netgi jei nesupranta, kam to reikia? Naamanas pakeitė savo požiūrį į tą nurodymą ir tikriausiai skeptiškai, tačiau paklusniai „nuėjo prie Jordano ir pasinėrė jame septynis kartus“, ir stebuklingai išgijo.⁸

Kai kurie atlygiai už paklusnumą ateina greitai, kiti – tik po to, kai esame išmėginti. Brangiajame Perle skaitome apie nenuilstamą Adomo stropumą laikantis įsakymo atnašauti aukas. Kai angelas paklausė Adomą, kodėl jis atnašauja aukas, šis atsakė: „Nežinau, tik žinau, kad Viešpats man įsakė.“ Angelas paaiškino, kad jo atnašaujamos aukos buvo „Tėvo Viengimio, […] aukos atvaizdas“. Bet tas paaiškinimas atėjo tik po to, kai Adomas parodė savo atsidavimą paklusdamas Viešpačiui „daugelį dienų“ ir nežinodamas, kodėl jam reikėjo atnašauti tas aukas.⁹

Dievas visada palaimins mus už mūsų tvirtą klusnumą Jo Evangelijai ir ištikimybę Jo Bažnyčiai, bet Jis retai kada iš anksto atskleidžia, kada gausime atlygį. Iš pat pradžių Jis neparodo mums viso vaizdo. Būtent tada reikia tikėjimo, vilties ir pasitikėjimo Viešpačiu.

Dievas mus prašo būti kantrius – pasikliauti ir sekti Juo. Jis prašo mūsų: „Nesiginčykite dėl to, kad nematote.“ Jis perspėja, kad neturėtume tikėtis lengvų atsakymų ar greitų problemų sprendimų iš dangaus. Viskas susitvarko, kai per mūsų „tikėjimo išbandymą“ išliekame tvirti, kad ir kaip sunku būtų tą išbandymą ištverti arba kad ir kaip ilgai lauktume atsakymo.¹⁰ Aš kalbu ne apie „aklą klusnumą“¹¹, bet apie apmąstytą pasitikėjimą Viešpaties tobula meile ir Jo tobulai parinktu laiku.

Išbandant mūsų tikėjimą visados bus patikrinimas, ar liksime ištikimi toms paprastoms kasdienėms tikėjimo praktikoms. Tada ir tik tada Jis pažada, kad gausime dievišką atsaką, kurio troškome. Tik kai įrodysime savo pasiryžimą daryti, ko Jis prašo, nereikalaudami žinoti visų kada, kodėl ir kaip, galėsime pjauti „atpildus už savo tikėjimą ir stropumą, ir kantrybę, ir didį kantrumą“¹². Tikras paklusnumas priima Dievo įsakymus besąlygiškai ir iš anksto.¹³

Kasdien, sąmoningai ar ne, visi renkamės, „kam tarnausime“¹⁴. Parodome savo pasiryžimą tarnauti Viešpačiui ištikimai darydami tuos kasdienius atsidavimo reikalaujančius veiksmus. Viešpats pažada nukreipti mūsų takus¹⁵, bet kad Jis tai darytų, turime eiti pasikliaudami, kad Jis žino kelią, nes Jis yra tas „kelias“¹⁶. Mes turime pripilti savo indus sklidinai. Kai pasitikime ir sekame Juo, mūsų gyvenimas pasikeičia, kaip vanduo pasikeitė į vyną. Tampame kažkuo daugiau ir geresniu, nei kada nors bet kokiu kitu būdu galėtume tapti. Pasikliaukite Viešpačiu ir „darykite, ką tik Jis jums lieps“. Jėzaus Kristaus vardu, amen.