Būkite su Dievu ir užtaisykite spragas

Mums reikia nuolat gilinti savo žinias ir labiau paklusti Dangiškajam Tėvui. Mūsų ryšys su Juo yra amžinas. Esame Jo mylimi vaikai ir tai niekada nesikeis. Kaip galime nuoširdžiau priimti Jo kvietimą artintis prie Jo, kad mėgautumės palaiminimais, kuriuos Jis trokšta suteikti mums šiame gyvenime ir ateinančiame pasaulyje?

Viešpats senovės Izraeliui, ir mums, sakė: „Aš amžina meile tave pamilau, todėl esu tau ištikimas.“¹ Kalbėdamas kaip Tėvas, Jis taip pat mums sako: „Tu būsi manyje, ir aš – tavyje; taigi vaikščiok su manimi.“² Ar mes pasitikime Juo tiek, kad būtume Jame ir vaikščiotume su Juo?

Šioje žemėje esame, kad mokytumės ir augtume, o svarbiausias mokymasis ir augimas kils iš mūsų sandoros ryšio su Dangiškuoju Tėvu bei Jėzumi Kristumi. Ištikimas ryšys su Jais suteiks mums dieviškų žinių, meilės, galios ir gebėjimą tarnauti.

„Mūsų pareiga – mokytis visko, ką Dievas apie save yra apreiškęs.“³ Turime suprasti, kad Dievas Tėvas nurodė savo Sūnui Jėzui Kristui sukurti žemę tam, kad mes augtume, kad Dangiškasis Tėvas atsiuntė savo Sūnų patenkinti teisingumo reikalavimus tam, kad mes būtume išgelbėtos, ir kad Tėvo kunigystės galia ir Sūnaus Bažnyčia su būtinomis apeigomis buvo sugrąžintos tam, kad mus palaimintų. Ar galite jausti, kaip stipriai Jie mus myli, per Jų mums paruoštą laimę ir galimybę augti? Turime žinoti, kad Dangiškojo Tėvo išgelbėjimo planas yra toks: mes paklūstame Evangelijos įstatymams ir apeigoms ir gauname amžinąjį gyvenimą, ir taip tampame kaip Dievas.⁴ Būtent tokią nesibaigiančią laimę mums siūlo Dangiškasis Tėvas. Kitokios, tokios tikros ir nesibaigiančios, laimės nėra.

Mūsų iššūkiai gali mus nuklaidinti nuo laimės kelio. Jei išbandymai ims mus blaškyti ir neskatins mūsų kristi ant kelių, galime prarasti tą patikimą ryšį su Dievu.

Šiame paprastame dvieilyje mūsų maldaujama pergrupuoti prioritetus:

Seserys, kas jums svarbu? Ką norite turėti amžinai? Tėvui visada svarbiausia, kad mokytumės iš Jo, nusižemintume ir vis labiau paklustume Jam mirtingajame gyvenime. Jis nori, kad mūsų savanaudiškumą pakeistų tarnystė, mūsų baimes – tikėjimas. Šie svarbūs dalykai gali tapti mūsų sunkiausiu išbandymu.

Būtent dabar, kai esame ribojamos mirtingojo gyvenimo, Tėvas prašo, kad mylėtume, kai mylėti sunku, tarnautume, kai tarnauti neparanku, atleistume, kai atleisti atrodo neįmanoma. Kaip? Kaip tai padarysime? Mes turime nuoširdžiai prašyti Dangiškojo Tėvo pagalbos Jo Sūnaus vardu, ir visa daryti Jo būdu, o ne išdidžiai piršdamos savo valią.

Paveikslėlis

Vandens ąsotis

Kai prezidentas Ezra Taftas Bensonas kalbėjo apie vidinio indo apvalymą, įžvelgiau savo išdidumą.⁶ Įsivaizdavau, kad esu ąsotis. Kaip man iš ąsočio pašalinti išdidumo nuosėdas? Pačioms versti save būti nuolankiomis ir mylėti kitus yra nenuoširdu ir beprasmiška, – tai paprasčiausiai neveikia. Mūsų nuodėmės ir išdidumas virsta spraga tarp mūsų ir visos meilės šaltinio, mūsų Dangiškojo Tėvo.

Tik Gelbėtojo Apmokėjimas gali apvalyti mus nuo nuodėmių ir panaikinti tą spragą.

Mes norime būti apgaubtos mūsų Dangiškojo Tėvo meilės, norime būti vedamos, todėl pirmenybę teikiame Jo valiai ir su sudužusia širdimi maldaujame, kad Kristus į mūsų ąsotį pripiltų apvalančio vandens. Pradžioje vandens galime gauti po lašelį, tačiau prašant, ieškant ir paklūstant jis ims lietis gausiai. Šis gyvasis vanduo pradės mus pildyti, o kupini Jo meilės galime paversti savo sielos ąsotį ir dalintis jo turiniu su kitais, kurie trokšta išgyti, trokšta vilties ir bendrystės. Kai apsivalys mūsų vidinis ąsotis, pradės taisytis ir mūsų žemiškieji santykiai.

Kad amžiniesiems Dievo planams atrastume vietos, teks paaukoti savo asmeninius troškimus. Gelbėtojas, kalbėdamas už Tėvą, mūsų maldauja: „Artinkitės prie manęs, ir aš artinsiuos prie jūsų.“⁷ Artinimasis prie Tėvo gali reikšti Jo tiesų mokymąsi per Raštus, sekimą pranašo patarimu ir siekimą dar geriau vykdyti Jo valią.

Ar suprantame, kad Kristus turi galią padėti mums sukurti meilės kupiną bendrystę su Tėvu ir vienoms su kitomis? Jis, Šventosios Dvasios galia, gali suteikti mums būtinų įžvalgų apie mūsų santykius.

Pradinukų mokytojas papasakojo man apie galingą patirtį mokant vienuolikmečius berniukus. Vienas iš jų, kurį vadinsiu Džimiu, buvo nesukalbamas vienišius. Vieną sekmadienį mokytojas pajuto įkvėpimą pertraukti pamoką ir pasakyti Džimiui, kodėl jį myli. Jis išreiškė dėkingumą ir pasitikėjimą šiuo vaikinu. Tai padaręs mokytojas paprašė klasės narių Džimiui pasakyti, kokias jo savybes jie vertina. Kai klasės nariai vienas po kito ėmė sakyti Džimiui, kodėl jis jiems buvo brangus, berniukas nuleido galvą ir jo skruostais pradėjo riedėti ašaros. Šis mokytojas su mokiniais nutiesė tiltą į vienišą Džimio širdį. Nuoširdžiai išreikšta paprasta meilė žmonėms suteikia vilties ir padeda pajusti asmeninę vertę. Vadinu tai „spragos užtaisymu“.

Gali būti, kad mūsų gyvenimas meilės kupiname ikimirtingajame gyvenime jumyse įžiebė tikros, nesibaigiančios meilės troškimą čia, žemėje. Mūsų dieviška prigimtis yra mylėti ir būti mylimoms, o stipriausia meilė juntama, kai esame vienos su Dievu. Mormono Knygoje esame kviečiamos: „Susitaikykite su [Dievu] per Kristaus […] apmokėjimą.“⁸

Izaijas kalbėjo apie ištikimai gyvenančius pagal pasninko įstatymą ir taip savo palikuoniams tampančius spragų užtaisytojais. Jie, – žada Izaijas, – „atstaty[s] […] tai, kas seniai paversta griuvėsiais“⁹. Panašiai ir Gelbėtojas užtaisė spragą tarp mūsų ir Dangiškojo Tėvo. Jis per savo didžią apmokančiąją auką suteikia mums galimybę mėgautis mylinčia Dievo galia, o tada mes galime užtaisyti tai, kas „paversta griuvėsiais“ mūsų asmeniniame gyvenime. Emocinio atstumo tarp mūsų mažinimas pareikalaus priimti Dievo meilę ir aukoti savo prigimtinius savanaudiškus ir baikščius polinkius.

Vieną įsimintiną vakarą paprieštaravau giminaitei dėl tam tikro politinio klausimo. Ji greitai išsamiai išanalizavo mano žodžius ir įrodė, kad klydau, girdint šeimos nariams. Jaučiausi kvaila ir neapsiskaičiusi, tikriausiai tokia ir buvau. Tą vakarą atsiklaupiau melstis ir skubiai paaiškinau Dangiškajam Tėvui, kaip man sunku bendrauti su šia giminaite. Kalbėjau nesustodama. Galbūt stabtelėjau besiskųsdama ir Šventoji Dvasia rado progą patraukti mano dėmesį, nes, savo nuostabai, išgirdau save sakančią: „Turbūt nori, kad ją mylėčiau.“ Mylėti ją? Tęsiau maldą ir paklausiau: „Kaip galiu ją pamilti? Net nemanau, kad ji man patinka. Mano širdis užkietinta, jaučiuosi įskaudinta. Negaliu to padaryti!“

Tada, išties padedant Dvasiai, toptelėjo kita mintis ir tariau: „Tačiau, Dangiškasis Tėve, Tu ją myli. Ar nesuteiktum man dalelės savo meilės jai, kad ir aš galėčiau ją pamilti?“ Mano jausmai sušvelnėjo, širdis pradėjo keistis ir pradėjau į ją žiūrėti kitaip. Pradėjau suvokti jos tikrąją vertę, kurią matė Dangiškasis Tėvas. Izaijas rašo: „Viešpats perriš savo tautos žaizdą ir pagydys kirčių padarytas žaizdas.“¹⁰

Laikui bėgant palengva užsitraukė ir mudvi skyrusi spraga. Bet jei ji ir nebūtų priėmusi mano širdies permainos, tą kartą aš supratau, kad jei melsime Dangiškojo Tėvo pagalbos, Jis padės mums mylėti net tuos, kurie, mūsų manymu, neverti mūsų meilės. Gelbėtojo Apmokėjimas yra tos nuolatinės tikrosios Dangiškojo Tėvo meilės laidininkas. Turime nuspręsti būti jo meilėje, kad galėtume visus pamilti taip, kaip Kristus.

Kai širdį paskiriame Tėvui ir Sūnui, pakeičiame savo pasaulį, net jei nesikeičia mūsų aplinkybės. Mes artinamės prie Dangiškojo Tėvo ir pajuntame Jo švelnų mūsų pastangų būti tikraisiais Kristaus mokiniais pripažinimą. Auga mūsų įžvalgumas, pasitikėjimas ir tikėjimas.

Mormonas liepia mums melstis iš visų širdies jėgų, kad būtume pripildytos šitos meilės, ir ji mums bus suteikta iš jos šaltinio – Dangiškojo Tėvo.¹¹ Tik tada bendraudamos žemėje galėsime tapti spragų užtaisytojomis.

Mūsų Tėvo beribė meilė nukreipta į mus, kad sugrąžintų mus į Jo šlovę ir džiaugsmą. Jis atidavė savo Viengimį Sūnų, Jėzų Kristų, kad užtaisytų plačiai tarp mūsų ir Jo prasivėrusią spragą. Sugrįžimas pas Dangiškąjį Tėvą yra nesibaigiančios meilės ir amžinojo tikslo esmė. Jau dabar turime su Juo susivienyti, kad sužinotume, kas išties svarbiausia, kad mylėtume taip, kaip Jis myli, ir augdamos taptume tokios kaip Jis. Liudiju, kad mūsų ištikimas ryšys su Dangiškuoju Tėvu ir Gelbėtoju yra amžinos svarbos Jiems ir mums. Jėzaus Kristaus vardu, amen.