Nors ne kartu, bet išvien

1994 metų birželį automobiliu skubėjau namo per televizorių žiūrėti mūsų nacionalinės futbolo rinktinės rungtynių pasaulio taurės varžybose. Vos pradėjęs važiuoti tolumoje pamačiau vėžimėlyje šaligatviu sparčiai važiuojantį žmogų. Pastebėjau, kad jo vežimėlis papuoštas Brazilijos vėliava. Supratau, kad ir jis vyksta namo stebėti tų rungtynių!

Mūsų keliams susikirtus ir žvilgsniams susitikus, dalelę sekundės stipriai jutau vienybę su tuo žmogumi! Keliavome skirtingomis kryptimis, vienas kito nepažinojome, abu buvome iš akivaizdžiai skirtingos socialinės ir fizinės aplinkos, tačiau mūsų bendra aistra futbolui ir meilė šaliai tą akimirką mus suvienijo! Nuo tada to žmogaus nemačiau, bet praėjus dešimtmečiams, vis dar matau tas akis ir jaučiu stiprų ryšį su tuo žmogumi. Visgi laimėjome tas rungtynes ir pasaulio taurę!

Kad ir kokie skirtingi Bažnyčioje būtume, Viešpats tikisi, kad būsime vieningi! Doktrinoje ir Sandorose Jis pasakė: „Būkite viena; o jei nesate viena, jūs – ne mano.“ ¹

Atvykę garbinti į susirinkimų namus, savo rasinius, socialinės padėties, politinių pažiūrų, akademinių ir profesinių pasiekimų skirtumus turime atidėti į šalį ir susitelkti į bendrus dvasinius siekius. Visi kartu giedame giesmes, sakramento metu apmąstome tas pačias sandoras, po pasisakymų, pamokų ir maldų kartu garsiai ištariame „amen“ – taip parodome, kad visi sutinkame su tuo, kas buvo pasakyta.

Bendrai atliekami dalykai susirinkime padeda kurti stiprų vienybės pojūtį.

Tačiau iš tikrųjų mūsų vienybę apsprendžia, sutvirtina ar sunaikina tai, kaip mes elgiamės nebūdami kartu Bažnyčioje. Jau žinote, kad neišvengiamai ir įprastai imsime kalbėti vieni apie kitus.

Priklausomai nuo to, ką vieni apie kitus kalbame, mūsų žodžiai gali širdis sujungti vienybėje², kaip to mokė Alma Mormono vandenyse jo pakrikštytus žmones, arba griauti tarp mūsų turinčius egzistuoti meilę, pasitikėjimą ir geranoriškumą.

Būna subtiliai vienybę ardančių komentarų, pavyzdžiui: „Taip, jis geras vyskupas, bet būtum matęs jį jaunystėje!“

Konstruktyvesnė tokio komentaro versija galėtų būti: „Vyskupas yra be galo geras, o su metais jo branda ir išmintis tik auga.“

Dažnai žmonėms „prikabiname“ ilgalaikes etiketes, pavyzdžiui, sakydami: „Mūsų Paramos bendrijos prezidentė beviltiška – ji tokia užsispyrusi!“ O galėtume pasakyti atvirkščiai: „Paramos bendrijos prezidentė pastaruoju metu yra mažiau lanksti; galbūt šiuo metu jai nelengva. Padėkime jai ir palaikykime ją!“

Broliai ir seserys, neturime jokios teisės kitų žmonių, taip pat iš Bažnyčios rato, vaizduoti kaip netinkamai pagaminto produkto! Apie artimą kalbami žodžiai turėtų atspindėti mūsų tikėjimą Jėzumi Kristumi ir Jo Apmokėjimu, ir kad Jame ir per Jį mes galime pasikeisti į gerą pusę!

Kai kurie dėl visokių mažmožių ima kritikiuoti ir atsiskiria nuo Bažnyčios vadovų bei narių.

Taip nutiko ir su Saimondsu Raideriu, kuris tapo Bažnyčios nariu 1831 metais. Skaitydamas jam skirtą apreiškimą jis apstulbo jame pamatęs neteisingai parašytą savo vardą: vietoje y buvo parašyta i. Dėl to jis ėmė nebepasitikėti pranašu, ir galiausiai tai lėmė Džozefo persekiojimą ir jo paties atsimetimą nuo Bažnyčios.³

Taip pat tikėtina, kad visi kažkada sulauksime pataisymo iš savo kunigijos vadovų, ir tai bus mūsų vienybės su jais išbandymas.

Buvau tik 11-os, bet prisimenu, kad prieš 44 metus buvo planuojama atnaujinti susirinkimų namus, į kuriuos vaikščiojo mano šeima. Prieš atnaujinimą vykusiame susirinkime su vietiniais ir krašto vadovais buvo diskutuojama, kokiu būdu nariai savo darbu prisidės prie atnaujinimo. Mano tėvas, kuris anksčiau daug metų vadovavo tam padaliniui, išreiškė savo tvirtą nuomonę, kad tokį darbą turi daryti ne mėgėjai, o profesionalūs rangovai.

Tokia jo nuomonė buvo ne tik atmesta, bet, kiek girdėjome, jis buvo nuožmiai ir viešai už tai peikiamas. Reikia paminėti, kad šis žmogus buvo labai atsidavęs Bažnyčiai, o taip pat Antrojo pasaulinio karo kareivis Europoje, tad buvo pratęs priešintis ir kovoti už savo įsitikinimus! Galima tik numanyti, kaip jis galėjo sureaguoti į tokį incidentą. Ar jis atkakliai laikysis savo nuomonės ir toliau priešinsis priimtam sprendimui?

Savo apylinkėje matėme šeimų, kurios Evangelijoje nusilpo ir susirinkimuose nebesilankė dėl to, kad nebegalėjo eiti išvien su vadovais. Aš pats mačiau, kaip daugelis mano draugų iš Pradinukų organizacijos paauglystėje neliko ištikimi, nes jų tėvai vis ką nors peikdavo Bažnyčioje.

Tačiau mano tėtis nusprendė likti vieningas su savo bendruomenės šventaisiais. O kai po kelių dienų apylinkės nariai ėmė rinktis į statybas, mūsų šeimą jis „pakvietė“ į susirinkimų namus vykti kartu su juo ir ten visaip padėti.

Buvau įsiutęs. Norėjosi jo paklausti: „Tėti, kodėl gi tu nori padėti tose statybose, jei prieštarauji narių darbui jose?“ Bet pamatęs jo veido išraišką apsigalvojau. Norėjau sveikas sulaukti atnaujintų susirinkimų namų pašventinimo. Taigi, laimei, nusprendžiau patylėti ir vykti padėti statybose!

Tėtis taip ir nesulaukė naujų maldos namų, nes mirė prieš joms pasibaigiant. Tačiau mūsų šeima, tada vadovaujama mano mamos, ir toliau darbavosi iki pabaigos – taip likdama vieninga su mano tėčiu, su Bažnyčios nariais, su mūsų vadovais ir, svarbiausia, su Viešpačiu!

Prieš pat sunkiai pakeliamus potyrius Getsemanėje, Jėzus meldėsi Tėvui už Savo apaštalus ir visus mus, šventuosius, sakydamas: „kad jie visi būtų viena. Kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje.“⁴

Broliai ir seserys, liudiju, kad jei nuspręsime būti vieningi su Bažnyčios nariais ir vadovais, – ne tik kai esame susirinkę kartu, o ypač kai esame atskirai, – tai pajusime tobulesnę vienybę su Dangiškuoju Tėvu ir Gelbėtoju. Jėzaus Kristaus vardu, amen.