Mormono Knyga – įtikinantis Dievo liudijimas

Mormono knyga yra ne tik mūsų religijos sąvaros akmuo, bet ji gali tapti ir mūsų liudijimų sąvaros akmeniu, kad, mums susidūrus su išbandymais arba neatsakytais klausimais, saugiai išlaikytų mūsų liudijimus nepajudintus. Ši knyga – tai svarmuo, ant tiesos svarstyklių vienas nusveriantis visus kritikų argumentus. Kodėl? Nes jeigu ji yra tikra, tai Džozefas Smitas buvo pranašas ir tai yra atkurtoji Jėzaus Kristaus Bažnyčia, nepaisant jokių tam prieštaraujančių istorinių argumentų. Dėl šios priežasties kritikai yra linkę įrodinėti Mormono Knygos klaidingumą, bet jie susiduria su neįveikiamais sunkumais, nes ši knyga yra tikra.

Pirma, kritikai turėtų paaiškinti, kaip Džozefas Smitas, menkai išsilavinęs dvidešimt trejų metų amžiaus kaimo vaikinas sukūrė knygą su šimtais vardų ir vietovių bei detaliai aprašytomis istorijomis ir įvykiais. Tai aiškindami daugelis kritikų teigia, kad jis buvo kūrybingas genijus, istorinį Mormono Knygos turinį kūręs remdamasis daugybe knygų ir kitų prieinamų šaltinių. Tačiau, priešingai jų pareiškimams, nėra nė vieno liudininko, tvirtinančio, kad prieš prasidedant vertimui matė Džozefą su kuriuo nors iš šių tariamų šaltinių.

Net jei toks teiginys ir būtų tikras, jo niekaip nepakanka Mormono Knygos egzistavimui paaiškinti. Taip pat reikia atsakyti į klausimą, kaip Džozefas galėjo perskaityti tuos tariamus šaltinius, atmesti tai, kas nereikšminga, nuosekliai sudėlioti painius faktus apie tai, kas buvo, kur ir kada, o tada iš atminties visa tai padiktuoti? Juk versdamas Džozefas Smitas nesinaudojo jokiais užrašais. Iš tikrųjų jo žmona Ema prisiminė: „Jis neturėjo nei rankraščio, nei knygos, iš kurios skaitytų. […] Jeigu jis būtų turėjęs kažką panašaus, nebūtų to nuo manęs nuslėpęs.“¹

Taigi kaip Džozefas atliko šį neįtikėtiną darbą – padiktavo daugiau kaip penkis šimtus puslapių, nesinaudodamas jokiais užrašais? Kad tai padarytų, jis ne tik turėjo būti kūrybingas genijus, bet ir turėti milžiniškos apimties fotografinę atmintį. Bet jei tai tiesa, kodėl jo kritikai neatkreipia dėmesio į šį neįtikėtiną talentą?

Bet tai dar ne viskas. Šie argumentai tinka nebent tik istoriniam knygos turiniui. Lieka rimčiausi klausimai: Kaip Džozefas sukūrė Dvasia spinduliuojančią knygą, ir iš kur jis gavo tokią gilią doktriną, kurios didžioji dalis arba patikslina, arba prieštarauja jo laikų krikščionių įsitikinimams?

Pavyzdžiui, Mormono Knyga moko, priešingai daugelio krikščionių įsitikinimams, kad Adomo nuopuolis buvo teigiamas žingsnis pirmyn. Ji atskleidžia krikštu sudaromas sandoras, apie kurias nerašoma Biblijoje.

Be to, galima paklausti: Iš kur Džozefas gavo galingą suvokimą, kad Savo Apmokėjimu Kristus gali mus ne tik apvalyti, bet ir padaryti tobulus? Iš kur jis gavo Almos 32 skyriuje pateiktą nuostabų pamokslą apie tikėjimą? Arba karaliaus Benjamino pamokslą apie Gelbėtojo Apmokėjimą – ko gero įspūdingiausią pamokslą ta tema visuose Šventuose Raštuose? Arba palyginimą apie alyvmedį – tokį sudėtingą ir pripildytą doktrinos? Skaitydamas tą palyginimą turiu nusibraižyti jo schemą, kad galėčiau sekti sudėtingą jo dėstymą. Ar turėtume patikėti, kad Džozefas Smitas tiesiog išgalvojo šiuos pamokslus, diktuodamas juos be jokių užrašų?

Priešingai tokioms išvadoms Dievo pėdsakai yra matomi visoje Mormono Knygoje, patvirtinti galingų doktrininių tiesų, o ypač tų išskirtinių pamokslų apie Jėzaus Kristaus Apmokėjimą.

Jei Džozefas nebūtų pranašas, tai bandydami paaiškinti šias ir daugelį kitų nuostabių doktrininių įžvalgų, kritikai turėtų teigti, kad jis taip pat buvo ir teologijos genijus. Bet jei taip būtų, galima būtų paklausti: Kodėl Džozefas vienintelis per 1 800 metų po Kristaus tarnystės užrašė tokią įvairovę unikalių ir aiškių doktrinų? Nes tos knygos šaltinis buvo ne sumanumas, o apreiškimas.

Bet jei ir manytume, kad Džozefas buvo fotografinę atmintį turintis kūrybos ir teologijos genijus, vien šie talentai nepadarytų jo įgudusiu rašytoju. Aiškindami Mormono Knygos egzistavimą kritikai turėtų teigti, kad 23 metų Džozefas buvo rašytojas iš prigimties. Kaip kitaip jis būtų galėjęs supinti gausybę vardų, vietovių ir įvykių į harmoningą visumą, išvengdamas nenuoseklumo? Kaip jis sudarė detalias karų strategijas, sukūrė iškalbingus pamokslus ir išgalvojo tokias frazes, kurias milijonai dabar žymisi, mokosi mintinai, cituoja ir tvirtina ant šaldytuvų durų, pavyzdžiui: „Tarnaudami savo artimiems, jūs tik tarnaujate savo Dievui“ (Mozijo 2:17) arba „Žmonės yra, kad galėtų džiaugtis“ (2 Nefio 2:25). Tai galingi žodžiai – gyvi, alsuojantys ir įkvepiantys žodžiai. Teiginys, kad Džozefas Smitas, būdamas 23 metų, turėjo įgūdžių, kurių reikėtų šiai įspūdingai knygai parašyti, be juodraščio per maždaug 65 darbo dienas, paprasčiausiai prasilenkia su realybe.

Prezidentas Raselas M. Nelsonas, patyręs ir gabus rašytojas, papasakojo, kad paskutinės visuotinės konferencijos savo kalbą perrašė apie 40 kartų. Ar turėtume patikėti, kad Džozefas Smitas savarankiškai padiktavo visą Mormono Knygą be jokio juodraščio ir kad po to buvo padaryti tik minimalūs gramatikos pataisymai?

Džozefo žmona Ema patvirtino, koks neįtikėtinas buvo tas pasiekimas: „[Būdamas jaunas] Džozefas Smitas negalėjo nei sklandžiai ir taisyklingai rašyti, nei diktuoti; juo labiau padiktuoti tokią knygą kaip Mormono Knyga.“²

Ir galiausiai, jei priimtume visus išdėstytus argumentus, kad ir kokie jie būtų abejotini, kritikai vis dar susiduria su viena didele kliūtimi. Džozefas tvirtino, kad Mormono Knyga buvo užrašyta ant auksinių plokštelių. Šis pareiškimas jo dienomis buvo nuolat kritikuojamas, nes „visi“ žinojo, kad senovės metraščiai buvo rašomi ant papiruso arba pergamento, kol vėliau buvo atrastos metalinės plokštelės su senoviniais užrašais. Be to, kritikai teigė, kad Mormono Knygoje aprašytas cemento naudojimas viršijo tų laikų Amerikos žemyno gyventojų technines žinias – kol buvo atrasti senovės Amerikos pastatai, kurių statybai buvo panaudotas cementas. Ką dabar kritikai gali pasakyti apie šiuos ir kitus netikėtus atradimus? Taip išeina, kad Džozefą taip pat turėjo lydėti sėkmė spėliojant. Kažkaip, nepaisant spėliojimui nepalankių aplinkybių, prieštaraudamas visoms to meto mokslo ir akademinėms žinioms, jis atspėjo teisingai, kai visi kiti klydo.

Turint visa tai omenyje gali kilti klausimas, kaip galima tikėti, kad visi tie tariami veiksniai ir jėgos, kuriuos siūlo kritikai, atsitiktinai apsijungė įgalindamos Džozefą parašyti Mormono Knygą ir taip paskleisti šėtonišką melą. Bet ar tai atrodo logiška? Priešingai tokiam teiginiui ši knyga įkvėpė milijonus atmesti Šėtoną ir gyventi gyvenimą, panašesnį į Kristaus.

Nors kai kas gali ir patikėti kritikų argumentais, mano manymu, tai protinis ir dvasinis akligatvis. Kad tuo patikėčiau, turėčiau priimti vieną po kitos nepatvirtintas prielaidas. Be to, turėčiau atmesti visų vienuolikos liudytojų liudijimus³, nors nė vienas iš jų iki pat mirties neatsisakė savo liudijimo. Turėčiau atmesti daugelį šios šventos knygos puslapių apimančią doktriną ir jos dangiškas tiesas. Turėčiau ignoruoti faktą, kad daugybė žmonių, įskaitant ir mane, skaitydami šią knygą priartėjo prie Dievo labiau, nei skaitydami bet kurią kitą, o svarbiausia, turėčiau atmesti patvirtinančius Šventosios Dvasios šnabždesius. Tai prieštarautų viskam, ką žinau esant tikra.

Vienas iš mano gerų ir protingų draugų kuriam laikui paliko Bažnyčią. Neseniai jis man parašė apie savo sugrįžimą: „Iš pradžių norėjau, kad Mormono Knygos tikrumas man būtų įrodytas istoriškai, geografiškai, lingvistiškai ir kultūriškai. Bet kai dėmesį ėmiau kreipti į tai, ko ji moko apie Jėzaus Kristaus Evangeliją ir Jo gelbėjančią misiją, pradėjau įgyti liudijimą apie jos tikrumą. Vieną dieną skaitydamas Mormono Knygą savo kambaryje aš padariau pauzę, atsiklaupiau ant kelių, nuoširdžiai pasimeldžiau ir be dvejonių pajutau, kad Dangiškasis Tėvas pašnibždėjo mano dvasiai, kad Bažnyčia ir Mormono Knyga yra neabejotinai tikros. Mano tris su puse metų trukęs naujas Bažnyčios tyrinėjimas nuoširdžiai ir įtikinamai atvedė mane atgal prie jos tikrumo.“

Jei žmogus skirs laiko Mormono Knygos skaitymui ir apmąstymui, kaip tai darė mano draugas, ir atsigręš į saldžius Dvasios vaisius, jis arba ji galiausiai įgys norimą liudijimą.

Mormono Knyga yra viena iš neįkainojamų Dievo dovanų mums. Ji tuo pačiu ir kardas, ir skydas – siunčia Dievo žodžius į kovą už teisiųjų širdis ir veikia kaip stipriausia tiesos apsauga. Mes, šventieji, ne tik turime privilegiją ginti Mormono Knygą, bet ir aktyviai ją naudoti – su galia skelbti jos dievišką doktriną ir liudyti apie ją vainikuojantį Jėzaus Kristaus liudijimą.

Iškilmingai liudiju, kad Mormono Knyga buvo išversta Dievo dovana ir galia. Ji – įtikinantis Dievo liudijimas apie Jėzaus Kristaus dieviškumą, pranašišką Džozefo Smito pašaukimą ir absoliutų šios Bažnyčios tikrumą. Tegu ji tampa jūsų liudijimo sąvaros akmeniu, kad apie mus galima būtų pasakyti, kaip ir apie atsivertusius lamanitus, – jie „niekuomet neatpuolė“(Almos 23:6). Jėzaus Kristaus vardu, amen.