Tai argi stebuklų diena pasibaigė?

Prieš metus, vykdydamas paskyrimą Kalifornijos valstijoje, su kuolo prezidentu nuvykau aplankyti Klarko ir Holės Feilsų šeimos jų namuose. Man buvo pranešta, kad jie neseniai buvo patyrę stebuklą. Mums atvykus, Klarkas nors ir dėvėdamas nugaros, kaklo ir rankų įtvarus, iš visų jėgų stengėsi atsistoti ir pasveikinti mus.

Vos prieš du mėnesius Klarkas, jo sūnus Tajus ir apie 30 kitų jaunuolių su vadovais išvyko į kuolo žygį. Jie kopė į 4.322 m aukščio Šastos viršukalnę, vieną aukščiausių viršukalnių Kalifornijoje. Antrą daug pastangų pareikalavusio žygio dieną dauguma jo dalyvių pasiekė viršukalnę – jaudinantis pasiekimas, įmanomas tik po daugybės ruošimosi mėnesių.

Klarkas buvo vienas iš pirmųjų tą dieną įkopusių į viršukalnę. Trumpai pasiilsėjęs netoli viršukalnės krašto, jis atsistojo ir pradėjo leistis. Eidamas jis suklupo ir atbulas nulėkė nuo skardžio, krito 12 metrų, o tada nekontroliuojamai ridenosi ledu padengtu šlaitu dar 91 metrą. Visų nuostabai, Klarkas išgyveno, bet patyrė sunkias traumas ir negalėjo judėti.

Stebuklai, kuriuos Klarkas patyrė tos nelaimės metu tik prasidėjo. Vieni pirmųjų jį pasiekusių žmonių „atsitiktinai“ buvo keliautojų grupė, kurioje buvo kalnų gidai gelbėtojai ir profesionalūs skubios medicininės pagalbos darbuotojai. Jie iškarto suteikė Klarkui medicininę pagalbą nuo šoko ir parūpino įrangą, kad jam būtų šilta. Ta grupė taip pat „atsitiktinai“ tuo metu bandė naują susisiekimo įrangą ir nusiuntė skubios pagalbos prašymą iš vietovės, kuri mobiliesiems telefonams buvo ne ryšio zona. Iš karto į Šastos kalną buvo išsiųstas nedidelis sraigtasparnis, kuris po valandos jau buvo ten. Po dviejų pavojingų ir nesėkmingų bandymų nusileisti aukštyje, kuris siekė technines sraigtasparnio galimybių ribas, kovodamas su pavojingomis oro sąlygomis, pilotas ėmėsi trečio, paskutinio, mėginimo. Sraigtasparniui priskridus iš kitos pusės, vėjas „atsitiktinai“ pasikeitė, ir sraigtasparnis galėjo nusileisti kaip tik tokiam laikui, per kurį grupė greitai ir skausmingai patalpino Klarką į nedidelį skyrių už piloto kėdės.

Kai Klarkas buvo apžiūrėtas traumatologiniame centre, tyrimai parodė, kad jis patyrė daugybę kaklo, stuburo, riešo ir šonkaulių lūžių, – dėl ko buvo perdurtas jo plautis, – bei daugybę kirstinių ir brėžtinių žaizdų. Tą dieną „atsitiktinai“ budėjo žymus neurochirurgas; jis toje ligoninėje būna vos kelis kartus per metus. Tas gydytojas vėliau pareiškė, kad dar niekada nebuvo matęs, kad kas nors, patyręs tiek daug stuburo ir miego arterijos sužalojimų, išgyventų. Buvo tikimasi, kad Klarkas ne tik išgyvens, bet ir taps visiškai veiksnus. Chirurgas, laikantis save agnostiku, pasakė, kad Klarko atvejis prieštaravo visoms jo turimoms mokslinėms žinioms apie neurologines traumas ir gali būti laikomas tik stebuklu.

Klarkui ir Holei baigiant pasakoti šią įtemptą istoriją, negalėjau rasti žodžių. Tai buvo ne dėl akivaizdžių stebuklų, bet dėl didesnio stebuklo. Patyriau stiprų įspūdį – dvasinį liudijimą – kad Holė ir visi penki nuostabūs vaikai, kurie sėdėjo svetainėje aplink savo tėvus, turėjo tokį tikėjimą, kad tądien būtų priėmę bet kokią baigtį ir vis tiek dvasiškai klestėję. Klarkas ir Holė bei du jų vyriausi vaikai Tajus ir Porteris šiandien yra su mumis Konferencijų centre.

Mąstydamas apie Feilsų šeimos patyrimą, daug galvojau apie daugybės kitų žmonių situacijas. O kaip dėl nesuskaičiuojamos daugybės pastarųjų dienų šventųjų, kupinų tikėjimo ir vilties, gavusių kunigystės palaiminimus, nepaliaujamai besimeldžiančių dėl savo gerovės, besilaikančių sandorų, bet taip ir nesulaukiančių stebuklo? Bent taip, kaip jie supranta stebuklą. Bent taip, kaip, atrodo, kiti patiria stebuklus.

Kaip dėl tų, kurie kenčia nuo sunkių negalavimų – fizinių, protinių ir emocinių – ištisus metus ar dešimtmečius, o gal ir visą mirtingą gyvenimą? Kaip dėl tų, kurie miršta būdami tokie jauni?

Vos prieš du mėnesius dvi šventyklos rekomendacijas turinčios sutuoktinių poros su trimis vaikais nuolatiniais misionieriais ir penkiais kitais vaikais nedideliu lėktuvu išskrido į trumpą kelionę. Esu tikras, kad jie meldė apsaugos prieš išskrisdami ir karštai meldėsi, kai prieš suduždamas lėktuvas patyrė rimtų mechaninių problemų. Neišgyveno nė vienas. Kaip dėl jų?

Ar geri žmonės ir jų artimieji neturi priežasties paklausti Mormono iškelto klausimo: „Tai argi stebuklų diena pasibaigė?“

Savo ribotu supratimu negaliu paaiškinti, kodėl kartais Dievas įsiterpia, o kitais kartais ne. Bet galbūt mums trūksta supratimo, kas yra stebuklas.

Dažnai stebuklą apibūdiname, kaip pasveikimą, kuris mediciniškai nepaaiškinamas, arba katastrofinio pavojaus išvengimą paklūstant aiškiam raginimui. Tačiau stebuklą apibrėždami kaip „dieviška galia įvykusį palankų atsitikimą, kurio mirtingieji nesupranta“² galime plačiau pažvelgti į amžinojo pobūdžio dalykus. Šis apibrėžimas taip pat leidžia mums apmąstyti esminį tikėjimo vaidmenį patiriant stebuklą.

Moronis mokė: „Ir niekas niekada nepadarė stebuklų, kol nepanaudojo savo tikėjimo.“³ Amonas skelbė: „Taip Dievas parūpino priemones, kad žmogus per tikėjimą galėtų daryti galingus stebuklus.“⁴ Viešpats apreiškė Džozefui Smitui: „Nes aš esu Dievas, […] ir aš parodysiu stebuklus […] visiems, kurie tiki mano vardą.“⁴

Karalius Nebukadnecaras pareikalavo, kad Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas pagarbintų auksinę statulą, kurią jis pastatė kaip dievą, grasindamas: „Jei nepagarbinsite, tuojau būsite įmesti į liepsnojančią krosnį.“ Tada jis šaipėsi iš jų: „Koks dievas išgelbės jus iš mano rankos?“⁶

Tie trys atsidavę mokiniai pasakė: „Jei taip padarysi, tai mūsų Dievas, kuriam tarnaujame, gali išgelbėti mus iš liepsnojančios krosnies […] O jei ne, tai tebūna tau žinoma, karaliau, kad mes tavo dievams netarnausime.“⁷

Jie visiškai pasitikėjo, kad Dievas juos išgelbės, „o jei ne“ – jie visiškai pasitikėjo Jo planu.

Panašiai vyresnysis Deividas E. Bednaris kartą paklausė jaunuolio, kuris prašė kunigystės palaiminimo: „Jei tokia bus Dangiškojo Tėvo valia, kad tu savo jaunystėje mirtimi būtum perkeltas į dvasių pasaulį, kad tęstum ten savo tarnystę, ar turi tikėjimą, kad galėtum pasiduoti Jo valiai ir nebūti išgydytas?“⁸ Ar mes turime tikėjimą „nebūti išgydy[ti]“ nuo savo žemiškų negalavimų, kad būtume išgydyti amžinai?

Esminis klausimas pamąstymui: „Į ką nukreipiame savo tikėjimą?“ Ar mūsų tikėjimas sutelktas tik į norą būti išvaduotiems iš skausmo ir kančių, ar jis tvirtai sutelktas į Dievą Tėvą, Jo šventą planą ir Jėzų Kristų bei Jo Apmokėjimą? Tikėjimas Tėvu ir Sūnumi leidžia mums suprasti ir priimti Jų valią, kai ruošiamės amžinybei.

Šiandien aš liudiju apie stebuklus. Būti Dievo vaiku yra stebuklas.⁹ Gauti kūną pagal Jo atvaizdą ir panašumą yra stebuklas.¹⁰ Gelbėtojo dovana yra stebuklas.¹¹ Jėzaus Kristaus Apmokėjimas yra stebuklas.¹² Galimybė gauti amžinąjį gyvenimą yra stebuklas.¹³

Nors yra gerai melstis ir siekti fizinės apsaugos ir išgijimo mirtingajame būvyje, pagrindinį dėmesį turime skirti dvasiniams stebuklams, kurie prieinami visiems Dievo vaikams. Nepriklausomai nuo mūsų kilmės, tautybės, to, ką mes padarėme, jei atgailaujame, nepriklausomai nuo to, kas buvo padaryta mums, – visiems mums tie stebuklai yra vienodai prieinami. Mes išgyvename stebuklą, ir mūsų laukia kiti stebuklai. Jėzaus Kristaus vardu, amen.