„Aš turiu darbą tau“

Broliai ir seserys, Dievas turi svarbų darbą kiekvienam iš mūsų. Kalbėdamas seserims, bet mokydamas visiems taikytinų tiesų, prezidentas Spenseris V. Kimbolas sakė: „Prieš mums ateinant [į žemę], gavome tam tikrus pavedimus. […] Nors dabar nebeatmename konkrečių detalių, tai nekeičia tos šlovingos realybės, su kuria kadaise sutikome.“² Kokia įkvepianti tiesa! Mūsų Dangiškasis Tėvas jums ir man turi konkrečių ir reikšmingų darbų (žr. Efeziečiams 2:10).

Tie dieviški pavedimai rezervuoti ne keliems privilegijuotiesiems, bet visiems mums – nepriklausomai nuo lyties, amžiaus, tautybės, pajamų lygio, socialinio statuso ar Bažnyčios pašaukimo. Kiekvienas mūsų turime svarbų vaidmenį toliau plėtojant Dievo darbą (žr. Mozės 1:39).

Kai kas iš mūsų abejoja, ar Dangiškasis Tėvas gali mus panaudoti atliekant svarbius darbus. Tačiau prisiminkite, kad Jis visada naudoja paprastus žmones atlikdamas nepaprastus dalykus (žr. 1 Korintiečiams 1:27–28; DS 35:13; 124:1). „[Mes galime] veikti savo nuožiūra“ ir „[mumyse] yra galia“ „įgyvendinti daug teisumo“ (DS 58:27–28)³.

Prezidentas Raselas M. Nelsonas paaiškino:

„Viešpats turi jums paruošęs daugiau, nei galite įsivaizduoti! Buvote palikti ir saugojami šiam laikui ir vietai. […]

Viešpačiui reikia jūsų, kad pakeistų pasaulį. Jei priimsite ir vykdysite Jo valią jums, pamatysite, kad atliekate tai, kas neįmanoma!“⁴

Tad kaip mes pradedame suprasti ir atliekame darbą, kurį Dievas numatė mums? Leiskite man pasakyti keturis principus, kurie padės.

Pirmiausia, susitelkite į kitus. Galime sekti Kristumi, kuris „vaikščiojo darydamas gera“ (ApD 10:38; taip pat žr. 2 Nefio 26:24).

Grįžęs iš nuolatinės misijos, pasigedau kasdieninio tikslo, kurį mėgau. Be abejo, reikėjo laikytis savo sandorų, įgyti išsilavinimą, sukurti šeimą ir užsidirbti pragyvenimui. Tačiau klausiau savęs, ar yra kažkas reikšmingesnio ar net ypatingo, ką Viešpats norėtų, kad atlikčiau. Taip mąsčiau kelis mėnesius, kol užtikau šią eilutę: „Jei nori, tu būsi priemonė daryti daug gera šioje kartoje“ (DS 11:8). Dvasia padėjo man suvokti, kad pagrindinė dieviškų pavedimų paskirtis yra laiminti kitus ir daryti „daug gera“.

Gyvenime spręsdami sau svarbius dalykus, pavyzdžiui, ką studijuoti, kuo dirbti ar kur gyventi, galime atsižvelgti į tai, kaip tai padės kitiems.

Viena šeima persikėlė į kitą miestą. Užuot susiradę namus turtingųjų rajone, jie jautėsi įkvėpti apsigyventi ten, kur gyvena didelių socialinių ir ekonominių problemų kamuojami žmonės. Bėgant metams Viešpats darbavosi per juos palaikydamas daugelį žmonių ir stiprindamas jų apylinkę ir kuolą.

Vienas gydytojas užsiėmė įprasta medicinine praktika, bet pajuto įkvėpimą kas savaitę skirti vieną dieną, kad teiktų nemokamą medicininę pagalbą žmonėms, neturintiems sveikatos draudimo. Dėl šio žmogaus ir jo žmonos noro laiminti kitus, Viešpats parūpino jiems būdą padėti šimtams bėdoje atsidūrusių pacientų ir tuo pat metu išlaikyti savo didelę šeimą.

Antra, raskite ir vystykite dvasines dovanas. Dangiškasis Tėvas mums suteikė šias dovanas, kad padėtų išsiaiškinti, kokį darbą Jis mums turi, padėtų jį atlikti ir juo mėgautis.

Kai kurie iš mūsų savęs klausia: „Ar turiu kokių nors dovanų?“ Dar kartą atsakymas yra „taip“! „Kiekvienam žmogui dovaną suteikia Dievo Dvasia, […] kad taip būtų nauda visiems“ (DS 46:11–12; kursyvas pridėtas)⁵. Raštuose užrašytos kai kurios dvasinės dovanos (žr. 1 Korintiečiams 12:1–11, 31; Moronio 10:8–18; DS 46:8–26), bet yra dar daugybė kitų.⁶ Tai galėtų būti: užuojauta kitiems, dalijimasis viltimi, gebėjimas gerai sutarti su žmonėmis, veiksmingai organizuoti, įtikinamai kalbėti ar rašyti, aiškiai mokyti ir uoliai dirbti.

Kaip atpažįstame savo dovanas? Galime patyrinėti savo patriarchalinį palaiminimą, paklausinėti tuos, kurie mus pažįsta geriausiai, ir galime patys nustatyti, ką darome geriausiai ir ką daryti mėgstame. O svarbiausia, galime paklausti Dievą (žr. Jokūbo 1:5; DS 112:10). Jis žino mūsų dovanas, kadangi Pats jas mums suteikė (žr. DS 46:26).

Išsiaiškinę savo dovanas, turime pareigą jas vystyti (žr. Mato 25:14–30). Net Jėzus Kristus „iš pradžių negavo pilnatvės, bet [jas vystė] iš malonės į malonę“ (DS 93:13).

Paveikslėlis

Gelbėtojas, aut. Benas Saimonsenas

Vienas vaikinas piešė religines vertybes skatinančius paveikslėlius. Mano mėgstamiausias yra Gelbėtojo portretas, jo kopija kabo mūsų namuose. Šis brolis išvystė ir panaudojo savo menines dovanas. Veikdamas per jį Dangiškasis Tėvas įkvėpė kitus tobulinti save mokinystės kelyje.

Kartais mums atrodo, kad neturime jokių ypatingai svarbių dovanų. Vieną dieną nusivylusi sesuo maldaudama klausė: „Viešpatie, kokia yra mano asmeninė tarnystė?“ Jis atsakė: „Pastebėk kitus.“ Tai buvo dvasinė dovana! Nuo tol ją džiugina, kai gali pastebėti tuos, kurie nuolat pamirštami, ir Dievas veikia per ją laimindamas daugelį. Nors kai kurios dvasinės dovanos galbūt nėra lengvai pastebimos pagal pasaulio standartus, jos yra būtinos Dievui ir Jo darbui.⁷

Trečia, pasinaudokite ir negandomis. Mūsų išmėginimai padeda išsiaiškinti, kokį darbą mums turi Dangiškasis Tėvas, ir jam pasiruošti. Alma aiškino: „Po daugelio suspaudimų Viešpats […] padarė mane įrankiu savo rankose“ (Mozijo 23:10)⁸. Kaip Gelbėtojas gali mums padėti dėl Savo apmokančios aukos (žr. Almos 7:11–12), taip ir mes galime per sunkumus įgytą patirtį panaudoti, kad įkvėptume, stiprintume ir laimintume kitus.

Vienas gerai dirbęs, bet dėl etatų mažinimo atleistas personalo vadovas perskaitė savo patriarchalinį palaiminimą ir pajuto įkvėpimą pradėti tokį verslą, kuris padėtų kitiems profesionalams rasti darbą. (Jis padėjo rasti darbą ir man, kai mūsų šeima grįžo po tarnystės misijoje.) Viešpats jam tą išmėginimą panaudojo kaip atspirties tašką laiminti kitus ir kartu suteikė prasmingesnės karjeros galimybę.

Jaunai porai gimė negyvas kūdikis. Sudužusiomis širdimis jie nusprendė pagerbti savo dukrelę konsultuodami ir teikdami materialinę paramą kitiems, į panašią situaciją papuolusiems tėvams. Viešpats veikė per šią porą dėl jų stiprios atjautos, išsiugdytos per tą negandą.

Ir ketvirta, pasikliaukite Dievu. Kai prašysime Jo tikėdami su tikru ketinimu, Jis mums atskleis mūsų dieviškus pavedimus.⁹ Kai juos išsiaiškinsime, Jis mums padės juos įvykdyti. „Viskas yra prieš [Jo] akis“ (DS 38:2; taip pat žr. Abraomo 2:8), ir tinkamu metu Jis atidarys mums reikalingas duris (žr. Apreiškimo 3:8). Jis net pasiuntė Savo Sūnų Jėzų Kristų, kad galėtume tikėtis iš Jo įgyti stiprybės, didesnės nei ta, kurią suteikia įgimti mūsų gabumai (žr. Filipiečiams 4:13; Almos 26:12).

Vienas brolis, nerimaudamas dėl vietinės valdžios sprendimų, pajuto įkvėpimą balotiruotis į postą valstybinėje tarnyboje. Nepaisydamas bauginančio rinkimų kampanijos proceso, jis panaudojo tikėjimą ir surinko kampanijai reikalingus išteklius. Galiausiai jis nelaimėjo, bet pajuto, kad Viešpats jį vedė ir suteikė stiprybės iškelti bendruomenei svarbius klausimus.

Vieniša motina, auginanti vaiką su vystymosi negaliomis, klausė savęs, ar begali tinkamai pasirūpinti šeimos poreikiais. Nors buvo sunku, ji jautėsi stiprinama Viešpaties, kad sėkmingai įvykdytų svarbiausią savo misiją.

Kai Dievas padeda mums vykdyti mūsų dieviškus pavedimus, priešininkas darbuojasi blaškydamas mūsų dėmesį ir atkalbinėdamas nuo prasmingo gyvenimo.

Nuodėmė turbūt yra mūsų didžiausias suklupimo akmuo, atbukinantis mūsų jautrumą Šventajai Dvasiai ir apribojantis prieigą prie dvasinės galios. Norėdami atlikti Dangiškojo Tėvo mums skirtą darbą, turime stengtis būti švarūs (žr. 3 Nefio 8:1). Ar gyvename taip, kad Dievas galėtų veikti per mus?

Šėtonas taip pat mėgina blaškyti mūsų dėmesį mažiau svarbiais dalykais. Viešpats ankstyvuosius Bažnyčios vadovus įspėjo: „Tavo protas buvo užimtas žemiškais dalykais labiau nei mano […] dalykais bei tarnyste, kurion buvai pašauktas“ (DS 30:2). Ar esame taip užsiėmę pasaulietiškais dalykais, kad dėmesį atitraukėme nuo savo dieviškų pavedimų?

Dar Šėtonas atima mums drąsą per netinkamumo jausmus. Jis daro taip, kad mūsų darbas atrodytų per daug sunkus ar bauginantis. Tačiau mes galime pasitikėti Dievu! Jis mus myli. Jis nori, kad mums pavyktų. Jis „bus su [mumis]; Jis nepasitrauks ir nepaliks [mūsų]“ (PakĮst 31:8; taip pat žr. Psalmyno 32:8; Patarlių 3:5–6; Mato 19:26; DS 78:18).

Šėtonas taip pat gali mus įtikinėti, kad mūsų darbas ne toks vertingas kaip kitų. Tačiau kiekvienas iš Dievo gautas pavedimas svarbus, ir mes rasime pasitenkinimą, jei „[girsimės] tuo, ką Viešpats įsakė [mums]“ (Almos 29:9).

Dievui taip per mus veikiant, priešininkas gali gundyti mus prisiimti garbę už bet kokius pasiekimus. Tačiau mes galime būti nuolankūs kaip Gelbėtojas, atmesti mums skirtą gyrių ir šlovinti Tėvą (žr. Mato 5:16; Mozės 4:2). Kai žurnalistas mėgino pagirti Motiną Teresę už jos gyvenimo misiją padėti vargšams, ši atsakė: „Tai [Dievo] darbas. Esu kaip […] pieštukas jo rankoje. […] Tai Jis galvoja. Jis rašo. Pieštukas su tuo nesusijęs. Pieštukas turi tik leisti jį naudoti.“¹⁰

Mano brangūs broliai ir seserys, kviečiu visus mus pavesti „save Dievui […] kaip teisumo ginklus“ (Romiečiams 6:13). Pavesti save Jam reiškia pranešti Jam, kad norime būti naudojami, ieškoti Jo vadovavimo ir gauti Jo stiprybės.

Kaip visada, galime žvelgti į Jėzų Kristų, mūsų tobulą pavyzdį. Ikižemiškajame gyvenime Dangiškasis Tėvas paklausė: „Ką man pasiųsti?“

Ir Jėzus atsakė: „Štai aš, siųsk mane” (Abraomo 3:27; taip pat žr. Izaijo 6:8).

Jėzus Kristus priėmė Savo iš anksto numatytą užduotį būti mūsų Gelbėtoju ir Išpirkėju, pasiruošė ir atliko ją. Jis vykdė Tėvo valią (žr. Jono 5:30; 6:38; 3 Nefio 27:13) ir atliko Savo dieviškus pavedimus.

Jei seksime Kristaus pavyzdžiu ir pavesime save Dievui, liudiju, kad Jis ir mus naudos toliau vykdydamas Savo darbą ir laimindamas kitus. Jėzaus Kristaus vardu, amen.