Mylėkite vienas kitą, kaip Jis mus pamilo
Žinau, kad su tikra meile tarnaudami ir atleisdami kitiems, galime išgyti ir gauti stiprybės įveikti savo pačių iššūkius.
Per paskutinę vakarienę Gelbėtojas davė savo mokiniams naują įsakymą, sakydamas:
„Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus pamilau, kad ir jūs mylėtumėte vienas kitą.
Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“.1
Gelbėtojo mokiniams buvo duotas naujas įsakymas padaryti kai ką daugiau, kai ką didingesnio ir kai ką dieviškesnio. Šis naujas įsakymas ir kvietimas apibendrintas pagrindinėje frazėje: „kaip aš jus pamilau“.
Meilė yra veiksmas; meilė yra tarnavimas
„Meilė yra stipraus atsidavimo, rūpinimosi ir prisirišimo jausmas. Didingiausias Dievo meilės Jo vaikams pavyzdys atsispindi beribiame Jėzaus Kristaus Apmokėjime.“2 Jonas rašė: „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“3 „Meilė Dievui ir artimui yra Jėzaus Kristaus mokinių bruožas.“4
Prieš keletą metų mūsų vyriausias ketverių metų anūkas Chosė žaidė su mano žmona. Jiems besijuokiant ir smagiai leidžiant laiką, mūsų anūkas paklausė ją: „Senele, ar tu mane myli?“
Ji atsakė: „Taip, Chosė, tikrai tave myliu“.
Tada jis uždavė kitą klausimą: „Kaip tu žinai, kad mane myli?“
Ji jam paaiškino savo jausmus ir pasakė viską, ką yra padariusi ir pasiruošusi padaryti dėl jo.
Vėliau mano žmona tuos pačius klausimus uždavė Chosė, įskaitant tą veriantį klausimą: „Kaip tu žinai, kad mane myli?“
Naiviai, bet nuoširdžiai jis atsakė: „Myliu tave, nes jaučiu tai giliai savo širdyje.“ Chosė meilingas elgesys su savo močiute tą dieną ir visada rodo, kad meilė yra veiksmų ir gilių jausmų derinys.
Karalius Benjaminas mokė: „Štai, sakau jums tai, kad pasimokytumėte išminties; kad pasimokytumėte, jog tarnaudami savo artimiems, jūs tik tarnaujate savo Dievui“5.
Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame tiek daug kančių dėl skirtingų gyvenimo sąlygų, pasiųsti teksto žinutę su jaustuku ar gražų paveiksliuką su žodžiais „Myliu tave“ yra gera ir vertinga. Bet daugeliui iš mūsų reikia palikti mobiliuosius įrenginius ir savo rankomis bei kojomis padėti kitiems, kuriems labai to reikia. Meilė be tarnavimo yra kaip tikėjimas be darbų; ji iš tiesų negyva.
Meilė yra atlaidumas
Tyra Kristaus meilė, tikroji meilė,6 įkvepia mus ne tik veikti ir tarnauti, bet ir rasti jėgų atleisti, nepaisant aplinkybių. Norėčiau pasidalyti patyrimu, kuris paveikė ir pakeitė mano gyvenimą. Tedas ir Šeron, Kuperio tėvai, kurie šiandien yra čia, leido man papasakoti, kas atsitiko jų šeimoje daugiau nei prieš devynerius metus. Šį atsitikimą papasakosiu iš Tedo, Kuperio tėvo, perspektyvos.
2008 metų rugpjūčio 21-oji buvo pirma mokyklos diena, ir trys vyresni Kuperio broliai Aivanas, Geretas ir Loganas autobusų stotelėje laukė mokyklos autobusų. Keturmetis Kuperis važiavo savo dviratuku. Mano žmona Šeron vaikščiojo netoliese.
Būdama kitoje gatvės pusėje ji pamojo Kuperiui, kad per gatvę atvažiuotų pas ją. Tuo metu labai lėtai į kairę suko automobilis ir pervažiavo Kuperį.
Man paskambino kaimynas ir pasakė, kad Kuperį partrenkė automobilis. Aš greitai atvažiavau į tą autobusų stotelę pamatyti jo. Kuperis gulėjo ant žolės sunkiai kvėpuodamas, bet be matomų sužeidimų.
Atsiklaupiau prie Kuperio ir sakiau jam padrąsinančius žodžius: „Viskas bus gerai. Laikykis“. Tą akimirką atėjo mano aukštųjų kunigų grupės vadovas Neitanas su savo žmona. Ji patarė, kad suteiktume Kuperiui kunigystės palaiminimą. Mes uždėjome rankas Kuperiui ant galvos. Negaliu prisiminti, ką laimindamas sakiau, bet aiškiai prisimenu, kad aplink mus buvo kiti, ir tą akimirką supratau, kad Kuperis mirs.
Kuperis buvo malūnsparniu nuskraidintas į ligoninę, bet jis iš tikrųjų mirė. Jaučiau Dangiškąjį Tėvą man sakant, kad mano žemiškas rūpinimasis Kuperiu baigėsi ir kad dabar jis yra Jo globoje.
Ligoninėje mes galėjome šiek tiek pabūti su Kuperiu. Ten darbuotojai paruošė jį taip, kad mes galėtume jį paėmę palaikyti ir atsisveikinti, ir leido mums taip būti su juo tiek ilgai, kiek norėjome.
Pakeliui namo sielvarto priblokšta mano žmona ir aš pažvelgėme vienas į kitą ir pradėjome kalbėti apie vaikiną, vairavusį tą automobilį. Mes jo nepažinojome, nors jis gyveno vos už kvartalo, tos pačios apylinkės ribose.
Kita diena mums buvo labai sunki, nes buvome visiškai sugniuždyti sielvarto. Atsiklaupiau ir meldžiausi taip nuoširdžiai, kaip niekada iki tol nesimeldžiau. Prašiau Dangiškąjį Tėvą savo Gelbėtojo vardu nuimti nuo manęs gniuždantį sielvartą. Jis tai padarė.
Vėliau tą dieną vienas iš mūsų kuolo prezidentūros patarėjų savo namuose surengė mums susitikimą su tuo vaikinu – automobilio vairuotoju – ir jo tėvais. Šeron ir aš laukėme atvykstančių to vaikino ir jo tėvų. Kai atsidarė durys, pamatėme juos pirmą kartą. Mano vyskupas sušnibždėjo jam į ausį: „Prieik prie jo“. Šeron ir aš apsikabinome jį stipriu bendru apkabinimu. Mes drauge verkėme, regis, ilgai. Mes jam pasakėme žiną, kad tai, kas įvyko, buvo nelaimingas atsitikimas.
Šeron ir man atrodo neįtikėtina, kad taip jautėmės, ir taip jaučiamės iki šiol. Per Dievo malonę galėjome pasirinkti teisingą kelią, aiškų kelią, vienintelį kelią ir pamilti šį gerą jaunuolį.
Bėgant metams labai susidraugavome su juo ir jo šeima. Jis dalinosi su mumis svarbiausiomis savo gyvenimo akimirkomis. Mes netgi ėjome su juo į šventyklą, kai jis ruošėsi misijai.7
Broliai ir seserys, Tedas neabejoja, kad Dangiškasis Tėvas mus myli. Jis žino, kad gebėjimas atleisti ir taip nusimesti slegiančią naštą yra tokia pat palaima, kaip atleidimo gavimas. Tą palaimą patiriame, kai sekame mūsų didžiausiu Pavyzdžiu. Mormono Knygoje yra tokie Almos žodžiai apie Gelbėtoją: „Ir jis eis, kęsdamas visokius skausmus ir suspaudimus, ir gundymus; ir tai tam, kad galėtų išsipildyti žodis, sakantis: Jis paims ant savęs savo žmonių skausmus ir ligas“8.
Broliai ir seserys, koks tai nuostabus pasakojimas apie tikrąją meilę ir atleidimą. Panašiai ir mes galime patirti džiaugsmą bei laimę tarnaudami ir atleisdami kitiems. Kitas mūsų anūkas Džordžis dažnai sako: „Kokia mes šeima?“ Ir atsako: „Laiminga šeima!“
Prezidentas Tomas S. Monsonas mums patarė: „Ištirkime savo gyvenimus ir nuspręskime sekti Gelbėtojo pavyzdžiu – būti geri, meilingi ir maloningi“9.
Žinau, kad mūsų Dangiškasis Tėvas ir Jo Sūnus Jėzus Kristus myli mus ir pasiruošę mums padėti taip veiksmais mylėti vienas kitą, kaip Jie pamilo mus. Žinau, kad su tikra meile tarnaudami ir atleisdami kitiems, galime išgyti ir gauti stiprybės įveikti savo pačių iššūkius. Tai sakau Jėzaus Kristaus vardu, amen.