Atgaila visada teigiama

Per dažnai apie atgailą galvojame kaip apie kažką nemalonaus ir slegiančio. Tačiau Dievo planas yra laimės planas, o ne kančios planas! Atgaila yra pakylėjanti ir taurinanti. Tai nuodėmė atneša nelaimingumą.² Atgaila yra mūsų išsigelbėjimo kelias! Kaip paaiškino Vyresnysis D. Todas Kristofersonas: „Be atgailos nebūna tikros pažangos ar gyvenimo pagerėjimo. […] Ir […] tik per atgailą įgyjame teisę į apmokančią Jėzaus Kristaus malonę ir išgelbėjimą. Atgaila […] nukreipia mus į laisvę, pasitikėjimą ir ramybę.“³ Mano žinia visiems, ypač jaunimui, tokia: atgaila visada teigiama.

Kai kalbame apie atgailą, kalbame ne tik apie asmeninio tobulėjimo pastangas. Tikroji atgaila yra daugiau nei tai – ją įkvepia tikėjimas Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir Jo galia atleisti nuodėmes. Kaip mus mokė vyresnysis Deilas Dž. Renlandas: „Be Išpirkėjo […] atgaila taptų tik apgailėtinu elgsenos pakoregavimu.“⁴ Mes galime stengtis patys pakeisti savo elgesį, bet tik Gelbėtojas gali pašalinti mūsų dėmes ir pakelti mūsų naštas, įgalinti mus su pasitikėjimu ir stiprybe eiti užsibrėžtu paklusnumo keliu. Atgailos džiaugsmas tai daugiau nei padoraus gyvenimo džiaugsmas. Tai atleidimo džiaugsmas – džiaugsmas vėl būti švariam ir artėti prie Dievo. Kartą patyrę tą džiaugsmą, nebesitenkinsite jokiu pakaitalu.

Tikroji atgaila mus įkvepia paklusnumą paversti įsipareigojimu – sandora, pradėtą krikštu ir atnaujinamą kiekvieną savaitę per sakramentą, Viešpaties vakarienę. Ten mes gauname pažadą, kad „Jo Dvasia [gali] visuomet būt[i] su [mumis]“⁵ ir teikti visą džiaugsmą ir ramybę, kurie kyla iš nuolatinės bendrystės su Ja. Toks yra atgailos vaisius, ir tai padaro ją džiugia!

Man patinka palyginimas apie sūnų palaidūną.⁶ Toje lemiamoje akimirkoje, kuomet palaidūnas „susiprotėjo“, slypi gili prasmė. Sėdėdamas kiaulidėje ir geisdamas „prikimšti pilvą bent ankštimis, kurias ėdė kiaulės“, jis suvokė, jog iššvaistė ne tik savo tėvo palikimą, bet ir savo gyvenimą. Tikėdamas, kad tėvas gali jį priimti atgal – jei ne kaip sūnų, tai bent kaip tarną – jis apsisprendė palikti maištingą praeitį ir keliauti namo.

Dažnai mąstydavau apie to sūnaus ilgą kelionę namo. Ar buvo akimirkų, kuomet jis dvejojo ir spėliojo: „Kaip mane priims tėvas?“ Galbūt jis net žengė kelis žingsnius atgal link kiaulių. Įsivaizduokite, kaip pasikeistų istorija, jeigu jis būtų pasidavęs. Tačiau tikėjimas padėjo jam nesustoti, o jo tėvui stebėti ir kantriai laukti, kol galiausiai:

„Jam dar toli esant, tėvas jį pamatė ir, apimtas gailesčio, pribėgo, puolė ant kaklo ir meiliai pabučiavo.

O sūnus jam tarė: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau, nebesu vertas vadintis tavo sūnumi.“

Bet tėvas įsakė savo tarnams: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! […]

Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.“

Broliai ir seserys, mes visi esame palaidūnai. Visi turime „susiprotėti“ – dažnai daugiau nei kartą – ir pasirinkti kelią, kuris veda atgal namo. Tai sprendimas, kurį priimame kasdien, visą gyvenimą.

Dažnai atgailą siejame su sunkiomis nuodėmėmis, kurios reikalauja „galingos permainos“⁷. Tačiau atgaila yra kiekvienam, klaidžiojančiam „uždraustuose keliuose“⁸, ir kiekvienam, įžengusiam į „ankštą ir siaurą kelią“ ir dabar turinčiam „veržtis pirmyn“⁹. Atgaila ne tik atveda mus į teisingą kelią, bet ir išlaiko teisingame kelyje. Ji yra tiems, kurie pradeda tikėti, tiems, kurie jau seniai tiki, ir tiems, kurie turi vėl pradėti tikėti. Vyresnysis Deividas E. Bednaris mokė: „Dauguma mūsų aiškiai suvokia, kad Apmokėjimas skirtas nusidėjėliams. Tačiau nesu tikras, kad mes žinome ir suvokiame, jog Apmokėjimas skirtas ir šventiesiems – tiems geriems vyrams ir moterims, kurie yra paklusnūs, verti ir […] kurie siekia tapti geresni.“¹⁰

Neseniai lankiausi misionierių ruošimo centre tuo metu, kai atvyko naujų misionierių grupė. Stebėdamas juos ir jų akyse matydamas šviesą, buvau giliai sujaudintas. Jie atrodė tokie džiugūs, laimingi ir entuziastingi. Tada man kilo mintis: „Jie pritaikė tikėjimą atgailai. Todėl yra kupini džiaugsmo ir vilties.“

Nemanau, jog tai reiškia, kad jie visi praeityje buvo padarę rimtų nusižengimų, bet, manau, jie žinojo, kaip atgailauti; jie sužinojo, kad atgaila yra teigiama, ir buvo pasiruošę bei nekantravo dalytis šia džiugia žinia su pasauliu.

Tai nutinka tada, kai jaučiame atgailos džiaugsmą. Prisiminkite Enoso pavyzdį. Jis patyrė savąją „susiprotėjimo“ akimirką, ir po to, kai jo „kaltė buvo nušluota“, jo širdis staiga atsigręžė į kitų gerovę. Likusį gyvenimą Enosas praleido kviesdamas žmones atgailauti ir „tuo džiūgav[o] labiau negu pasaulio dalykais“¹¹. Taip veikia atgaila; ji atgręžia mūsų širdis į artimą, nes žinome, kad džiaugsmas, kurį mes patiriame, yra skirtas visiems.

Turiu draugą, kuris augo mažiau aktyvioje pastarųjų dienų šventųjų šeimoje. Būdamas jaunas suaugusysis jis taip pat „susiprotėjo“ ir nusprendė ruoštis misijai.

Jis tapo nuostabiu misionieriumi. Paskutinę dieną prieš jam išvykstant namo su juo kalbėjosi misijos prezidentas ir paprašė paliudyti. Jis taip ir padarė, o tada, po ašarų lydimo apsikabinimo, prezidentas pasakė: „Vyresnysis, po kelių mėnesių tu gali pamiršti arba paneigti viską, ką dabar paliudijai, jeigu nustosi daręs tai, kas nuo pat pradžių tau padėjo įgyti liudijimą.“

Mano draugas vėliau papasakojo, kad po misijos kasdien meldėsi ir skaitė Raštus. Būdamas nuolatos „maitin[amas] geruoju Dievo žodžiu“, jis išliko „teisingame kelyje“¹².

Jūs, kurie ruošiatės nuolatinei misijai, ir jūs, kurie grįžtate, įsidėmėkite tai! Nepakanka vien tik įgyti liudijimą; turite jį išlaikyti ir stiprinti. Kaip žino kiekvienas misionierius, jei liausitės mynę dviratį, jis nugrius, o jeigu liausitės maitinę savo liudijimą, jis silpnės. Tas pats principas taikomas atgailai – tai yra viso gyvenimo siekis, ne vienkartinis patyrimas.

Visus jus, kurie siekiate atleidimo – jaunimą, jaunus vienišus suaugusius, gimdytojus, senelius ir, taip, netgi prosenelius – kviečiu grįžti namo. Dabar laikas pradėti. Neatidėliokite savo atgailos dienos.¹³

Paskui, priėmę tokį sprendimą, toliau laikykitės kelio. Mūsų Tėvas laukia, kada galės jus priimti. Jis tiesia rankas į jus „visą dieną“¹⁴. Atlygis vertas pastangų.

Atminkite šiuos Nefio žodžius: „Todėl turite veržtis pirmyn, būdami nepajudinami dėl Kristaus, turėdami tobulą vilties skaistumą ir meilę Dievui bei visiems žmonėms. Todėl, jei veršitės pirmyn, sotindamiesi Kristaus žodžiu, ir ištversite iki galo, štai, taip sako Tėvas: Jūs turėsite amžinąjį gyvenimą.“¹⁵

Kartais kelionė atrodys ilga – galiausiai, juk tai kelionė į amžinąjį gyvenimą. Tačiau tai gali būti džiugi kelionė, jeigu keliausime su tikėjimu Jėzumi Kristumi ir vildamiesi Jo Apmokėjimu. Liudiju, kad įžengdami į atgailos kelią į savo gyvenimą pakviečiame išperkančiąją Gelbėtojo galią. Ta galia sutvirtins mūsų kojas, praplės mūsų viziją ir sustiprins apsisprendimą nesustoti, žingsnis po žingsnio, iki tos šlovingos dienos, kuomet galiausiai sugrįšime į savo dangiškuosius namus ir išgirsime Tėvą Danguje sakant mums: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne“¹⁶. Jėzaus Kristaus vardu, amen.