Amžinoji kasdienybė
Nuolankumas dėl to, kas esame, ir dėl Dievo tikslo mums yra labai svarbus.
Jaunystėje tarnaudamas Britanijos misijoje pamėgau britų humorą. Kartais jam būdingas savikritiškas, kuklus, nuolankus požiūris į gyvenimą. Jį galima iliustruoti vasaros apibūdinimu. Britų vasaros yra santykinai trumpos ir neprognozuojamos. Vienas rašytojas yra santūriai pasakęs: „Man patinka britiška vasara – tai mano mėgstamiausia metų diena1. Mano mėgstama britų karikatūrų herojė buvo pavaizduota pabudusi lovoje vėlyvą rytą ir sakanti savo šuneliams: „Vajetau! Turbūt pramiegojome ir praleidome vasarą.“2
Šitame humore galime rasti panašumo su mūsų gyvenimu šioje gražioje žemėje. Raštuose aiškiai sakoma, kad mūsų mylimas žemiškasis gyvenimas yra labai trumpas. Amžinybės atžvilgiu mūsų žemiškasis gyvenimas yra trumpalaikis kaip britų vasara.3
Kartais žmogaus paskirtis ir gyvenimas taip pat apibūdinami labai kukliais žodžiais. Pranašas Mozė buvo užaugintas aplinkoje, kurią kai kas šiandien vadintų privilegijuota. Brangiajame Perle parašyta, kad Viešpats, ruošdamas Mozę pranašiškai užduočiai, jam parodė pasaulio raidą ir visus žmonių vaikus, kurie yra ir buvo sukurti.4 Mozė kiek nustebęs atsakė: „Dabar […] aš žinau, kad žmogus yra niekas, ko aš niekada nemaniau“5.
Vėliau Dievas, paneigdamas visus niekumo jausmus, kuriuos galėjo pajusti Mozė, atskleidė tikrąjį savo tikslą: „Nes štai, tai yra mano darbas ir mano šlovė – įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą.“6
Prieš Dievą visi lygūs. Jo doktrina aiški. Mormono Knygoje parašyta, kad „Dievui visi yra vienodi“, kad jis neatstumia nė vieno: „juodo ar balto, vergo ar laisvojo, vyro ar moters“7. Taigi mes visi esame kviečiami ateiti pas Viešpatį.8
Pagal Tėvo planą kiekvienas, kuris sakosi esąs pranašesnis dėl tokių savybių, kaip rasė, lytis, tautybė, kalba ar ekonominės aplinkybės, yra moraliai neteisus ir nesupranta tikrojo Viešpaties tikslo visiems mūsų Tėvo vaikams.9
Deja, mūsų laikais beveik visose visuomenės dalyse matome susireikšminimą ir išdidumą aukštinamus, o nuolankumą ir atsakomybę prieš Dievą žeminamus. Dauguma visuomenės narių prarado esmines nuostatas ir nesupranta, dėl ko gyvename šioje žemėje. Tikras nuolankumas, kuris būtinas pasiekti Viešpaties mums paruoštą tikslą, yra retenybė.10
Yra svarbu suprasti Raštuose aprašytų Kristaus nuolankumo, teisumo, charakterio ir išminties svarbą. Kvaila nepaisyti būtinybės kasdien ugdyti šias Kristaus savybes savyje, ypač nuolankumą.11
Raštuose aiškiai mokoma, kad nors šis gyvenimas santykinai trumpas, jis yra labai svarbus. Amulekas, apie kurį Mormono Knygoje rašoma kaip apie Almos misijos porininką, sakė: „Nes štai šitas gyvenimas yra laikas žmonėms pasiruošti susitikti su Dievu; taip, štai šito gyvenimo diena yra diena žmonėms atlikti savo darbus“12. Mes tikrai nenorime pramiegoti šio gyvenimo kaip ta karikatūros herojė.
Gelbėtojo nuolankumo ir pasiaukojimo dėl visos žmonijos pavyzdys yra svarbiausias istorijos faktas. Gelbėtojas, nors buvo Dievybės narys, panorėjo ateiti į žemę kaip nuolankus kūdikis ir pradėti gyvenimą, kupiną savo brolių ir seserų mokymo bei gydymo, ir galiausiai iškęsti neapsakomą skausmą Getsemanėje ir ant kryžiaus, kad užbaigtų Apmokėjimą. Šis Kristaus meilės ir nuolankumo veiksmas žinomas kaip Jo nuolaidumas.13 Jis tai padarė dėl kiekvieno vyro ir moters, kuriuos tik Dievas sukūrė ar sukurs.
Mūsų Dangiškasis Tėvas nenori, kad Jo vaikai nusiviltų ar pasiduotų siekdami celestialinės šlovės. Kai tikrai mąstome apie Dievą Tėvą ir Sūnų Kristų – kas jie yra ir ką jie padarė dėl mūsų, – tai pripildo mus pagarbumo, pagarbios baimės, dėkingumo ir nuolankumo.
Nuolankumas yra būtinas padedant Viešpačiui stiprinti Jo Bažnyčią.
Savo laiku Alma iškėlė klausimą, kuris aktualus ir mūsų laikais: „Jei patyrėte širdies permainą ir jei jautėtės giedantys išperkančios meilės giesmę, norėčiau paklausti, ar galite taip jaustis dabar?“14 Alma tęsė: „Ar galėtumėte savyje pasakyti, jei būtumėte pašaukti mirti šiuo metu, kad buvote pakankamai nuolankūs?“15
Kaskart, kai skaitau apie Almą jaunesnįjį,16 atsisakiusį savo kaip valstybės vadovo posto, kad skelbtų Dievo žodį, tai man daro įspūdį. Alma akivaizdžiai turėjo stiprų liudijimą apie Dievą Tėvą ir Jėzų Kristų ir jautėsi tikrai ir visiškai atsakingas prieš juos. Teisingi prioritetai ir nuolankumas padėjo jam palikti aukštą visuomeninę padėtį ir postą, nes jis suprato, kad tarnauti Viešpačiui yra svarbiau.
Kad galėtume padėti stiprinti Bažnyčią, ypač svarbu būti pakankamai nuolankiems savo gyvenime. Tai iliustruoja Bažnyčios istorijos pavyzdys. 1837 metų birželį būdamas Kirtlando šventykloje pranašas Džozefas buvo įkvėptas pašaukti apaštalą Hiberį Č. Kimbolą nuvežti Jėzaus Kristaus Evangeliją į „Angliją […] ir atverti išgelbėjimo duris tai tautai.“17 Jį lydėti buvo paskirti apaštalas Orsonas Haidas ir keletas kitų. Vyresniojo Kimbolo atsakas buvo nuostabus. „Mintis, kad esu paskirtas tokiai svarbiai misijai buvo man beveik nepakeliama. […] Buvau besugniūžtąs po man užkrauta našta.“18 Tačiau jis ėmėsi misijos su besąlygišku tikėjimu, pasišventimu ir nuolankumu.
Kartais nuolankumas reiškia priimti pašaukimą, kai nesijaučiame tinkami. Kartais nuolankumas reiškia ištikimai tarnauti, kai jaučiamės galintys atlikti aukštesnio lygio pavedimą. Nuolankūs vadovai žodžiais ir pavyzdžiais yra nustatę, kad svarbu ne kur tarnauti, o kaip ištikimai tarnauti.19 Kartais nuolankumas reiškia įveikti įžeistus jausmus, kai mums atrodo, kad vadovai ar kiti su mumis pasielgė neteisingai.
1837 m. liepos 23 d. Pranašas Džozefas Smitas susitiko su Tomu B. Maršu, Dvylikos Kvorumo prezidentu. Vyresnysis Maršas, matyt, buvo įsižeidęs, kad pranašas, nepasitaręs su juo, du jo kvorumo narius pašaukė vykti į Angliją. Kai Džozefas susitiko su vyresniuoju Maršu, įžeisti jausmai buvo atidėti į šalį, ir pranašas gavo nuostabų apreiškimą. Dabar tai yra 112-as Doktrinos ir Sandorų skyrius.20 Jame yra nuostabus nurodymas iš dangaus dėl nuolankumo ir misionieriško darbo. 10 eilutėje parašyta: „Būk nuolankus; ir Viešpats, tavo Dievas, ves tave už rankos ir atsakys tau į tavo maldas“21.
Tas apreiškimas atėjo tą pačią dieną, kada Vyresnieji Kimbolas, Haidas ir Džonas Gudsonas, kupini nuolankumo, skelbė Jėzaus Kristaus Evangelijos sugrąžinimą Voksholo bažnyčioje Prestone, Anglijoje.22 Tai buvo pirmas kartas, kai šiame Evangelijos laikotarpyje misionieriai skelbė sugrąžintąją Evangeliją už Šiaurės Amerikos ribų. Po jų misionieriškų pastangų beveik tuoj pat prasidėjo atsivertusiųjų krikštai, ir prisijungė daug ištikimų narių.23
Tolesnės to apreiškimo dalys nurodo, kaip vykdyti misionierių darbą mūsų dienomis. Iš dalies ten rašoma: „Visi, kuriuos siųsite mano vardu […], turės galią atverti mano karalystės duris bet kuriai tautai, […] kiek jie nusižemins prieš mane ir pasiliks mano žodyje, ir įsiklausys į mano Dvasios balsą“24.
Nuolankumas, kuris buvo esminė šių nuostabių misionierių pastangų dalis, leido Viešpačiui nepaprastai sustiprinti Jo Bažnyčią.
Laimei, tai nuolat matome Bažnyčioje ir mūsų laikais. Nariai, įskaitant augančią kartą, aukoja savo laiką, atideda išsilavinimą ir įsidarbinimą, kad tarnautų misijoje. Daug pagyvenusių narių užbaigia darbo karjerą ir kitaip aukojasi, idant tarnautų Dievui, kad ir kokioms pareigoms būtų pašaukti. Mes neleidžiame asmeninėms aplinkybėms atitraukti ar nukreipti mūsų nuo Jo tikslo įgyvendinimo.25 Tarnystė Bažnyčioje reikalauja nuolankumo. Mes nuolankiai tarnaujame, kaip esame pašaukti, visa galia, protu ir jėgomis. Kristaus nuolankumo savybę svarbu suvokti visuose Bažnyčios lygmenyse.
Kasdienis nuolankumas būtinas padedant žmonėms pasiruošti susitikti su Dievu
Tikslas pašlovinti Viešpatį ir pasišvęsti Jo valiai26 mūsų visuomenėje ne taip vertinamas, kaip tai buvo praeityje. Kai kurie kitų krikščioniškų tikėjimų vadovai mano, kad gyvename pokrisčioniškame pasaulyje.27
Per kartų kartas religingumu pagrįsta nuolankumo dorybė bei pilietinės kuklumo ir santūrumo vertybės buvo vyraujantis standartas.
Šiuolaikiniame pasaulyje labiau akcentuojamas išdidumas, savęs sureikšminimas ir taip vadinamas „buvimas savimi“, kartais vedantis prie tikro nuolankumo stokos. Mūsų laikais laimei pasiekti kai kurie siūlo tokias moralines vertybes, kaip „būk savimi, būk stiprus, būk produktyvus, o svarbiausia, nepasitikėk kitais žmonėmis, […] nes tavo likimas […] tavo paties rankose.“28
Raštai siūlo kitokį požiūrį. Jie siūlo mums būti tikrais Jėzaus Kristaus mokiniais. Iš to kyla stiprus atsakomybės prieš Dievą jausmas ir nuolankus požiūris į gyvenimą. Karalius Benjaminas mokė, kad prigimtinis žmogus yra Dievo priešas, ir sakė, kad mums reikia pasiduoti „Šventosios Dvasios vilionėms“. Tarp kitų dalykų jis paaiškino, jog tai reiškia, kad žmogus turi tapti „klusnus, romus, nuolankus, kantrus, pilnas meilės“29.
Kai kurie buvimą savimi klaidingai supranta kaip aukštinimą prigimtinio žmogaus ir savybių, kurios yra priešingos nuolankumui, gerumui, gailestingumui, atlaidumui ir mandagumui. Savo individualumą galime aukštinti kaip Dievo vaikai, nenaudodami „buvimo savimi“ nekrisčioniškam savo elgesiui pateisinti.
Mums siekiant nuolankumo, šiuolaikinis internetas trukdo atsiriboti nuo išdidumo. Du pavyzdžiai yra mėgavimosi savimi „pažvelk į mane“ nusistatymas arba kitų kritikavimas socialinėje žiniasklaidoje. Dar vienas pavyzdys yra „nuolankus gyrimasis“. Jis apibrėžiamas kaip „apsimestinai kuklus ar gailestį žadinantis teiginys [ar paveikslas], kuriuo iš tikrųjų siekiama atkreipti dėmesį į kažką, kuo žmogus didžiuojasi“30. Pranašai visada įspėdavo dėl išdidumo ir pabrėždavo pasaulio tuštybę.31
Taip pat neramina visuotinis pagarbaus bendravimo prastėjimas. Amžinas valios laisvės principas reikalauja, kad gerbtume daugelį pasirinkimų, su kuriais nesutinkame. Šiais laikais ginčas ir nesutarimas dažnai peržengia „bendro padorumo ribas“32. Mums reikia daugiau kuklumo ir nuolankumo.
Alma įspėjo dėl pasipūtimo „dėl savo širdžių išdidumo“, manymo, „jog esate geresni už kitus“ ir persekiojimo nuolankiųjų, kurie „vaikšto pagal šventąją Dievo tvarką“33.
Esu matęs tikro gerumo tarp visų tikėjimų žmonių, kurie yra nuolankūs ir jaučiasi atsakingi prieš Dievą. Daugelis iš jų pritaria Senojo Testamento pranašui Michėjui, kuris sakė: „Tau, žmogau, jis pasakė, kas gera ir ko Viešpats reikalauja iš tavęs: teisingai elgtis, būti gailestingam ir vaikščioti nuolankiai su savo Dievu“34.
Kai esame iš tiesų nuolankūs, mes meldžiame atleidimo ir atleidžiame kitiems. Pasak Mozijo knygos, Alma mokė: kad ir kaip dažnai atgailautume, Viešpats atleis mūsų nusižengimus35. Kita vertus, iš Viešpaties maldos36 matome, kad jei neatleisime kitiems jų nusižengimų, užsitrauksime pasmerkimą.37 Dėl Jėzaus Kristaus Apmokėjimo, per atgailą mūsų nuodėmės yra atleidžiamos. Kai neatleidžiame tiems, kurie yra mums nusižengę, mes, tiesą sakant, atmetame Gelbėtojo Apmokėjimą. Laikydami širdyje pagiežą ir atsisakydami atgailauti bei nuolankiai krisčioniškai sutvarkyti mūsų santykius, tikrai užsitraukiame pasmerkimą. Pagiežos laikymas savyje nuodingas sielai.38
Taip pat leiskite įspėti dėl kitos išdidumo formos. Per pranašą Moronį Viešpats parodo akivaizdų skirtumą tarp išdidaus ir nuolankaus: „Kvailiai išjuokia, bet jie vaitos; o romiesiems pakanka mano malonės“. Po to Viešpats sakė: „Aš duodu žmonėms silpnumą, kad jie būtų nuolankūs; ir mano malonės pakanka visiems žmonėms, kurie nusižemina prieš mane; nes jeigu jie nusižemina prieš mane ir tiki mane, tada aš jų silpnumą paversiu jų stiprybe“39.
Nuolankumas taip pat apima dėkingumą už gausybę palaiminimų ir dievišką pagalbą. Nuolankumas nėra kažkoks didelis matomas pasiekimas ar net didelio iššūkio įveikimas. Tai dvasinės stiprybės ženklas. Tai ramus pasitikėjimas, kad kiekvieną dieną ir kiekvieną valandą mes galime pasikliauti Viešpačiu, tarnauti Jam ir pasiekti Jo tikslus. Meldžiu, kad šiame vaidingame pasaulyje mes nuolat, kiekvieną dieną, siektume tikro nuolankumo. Mėgstamose eilėse tai išreikšta taip:
Juk tuo išbandoma tava didybė,
Kaip amžiną sutiksi kasdienybę.40
Išsakau tvirtą liudijimą apie Gelbėtoją bei Jo Apmokėjimą ir apie tai, kad be galo svarbu nuolankiai Jam tarnauti kiekvieną dieną. Jėzaus Kristaus vardu, amen.