Gyvoji duona, nužengusi iš dangaus

Galilėjoje penkiais miežinės duonos kepalėliais ir dviem žuvimis¹ stebuklingai pamaitinęs penkis tūkstančius, kitą dieną Jėzus vėl kalbėjo žmonėms Kafarnaume. Gelbėtojas suvokė, kad daugelį domino ne tiek Jo mokymai, kiek pamaitinimas.² Tad Jis stengėsi juos įtikinti, kad žymiai vertingesnis yra amžinajam gyvenimui išliekantis maistas, kurio jiems duos Žmogaus Sūnus.³ Jėzus skelbė:

„Aš esu gyvenimo duona.

Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė.

O ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad, kas ją valgys, nemirtų.

Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgo šitos duonos – gyvens per amžius. Duona, kurią Aš duosiu, yra mano kūnas, kurį Aš atiduosiu už pasaulio gyvybę.“⁴

Ši Gelbėtojo išsakyta mintis visiškai sutrikdė Jo klausytojus, nes šį Jo pareiškimą jie suprato tiesiogine prasme. Pasibaisėję tokia mintimi jie klausinėjo: „Kaip Jis gali duoti mums valgyti savo kūną?!“⁵ Jėzus toliau vystė Savo mintį:

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!

Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.

Nes mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas.“⁶

Po to Jis paaiškino gilią tokios metaforos prasmę:

„Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir Aš jame.

Kaip mane siuntė gyvasis Tėvas ir Aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane.“⁷

Klausytojai vis tiek nesuprato Jėzaus žodžių, ir „tai išgirdę, daugelis […] sakė: „Kieti šie žodžiai, kas gali jų klausytis!“ […] [Ir] nuo to laiko daug Jo mokinių pasitraukė ir daugiau su Juo nebevaikščiojo.“⁸

Valgyti Jo kūną ir gerti Jo kraują – tai įspūdingas apibūdinimas to, kaip visapusiškai į savo gyvenimą – net į savo esybę – turime įsileisti Gelbėtoją, kad taptume viena. Kaip tai įvyksta?

Pirmiausia, suprantame, kad paaukodamas Savo kūną ir kraują, Jėzus apmokėjo mūsų nuodėmes ir įveikė mirtį – tiek fizinę, tiek ir dvasinę.⁹ Aišku, kad Jo kūno ir Jo kraujo ragaujame tuomet, kai iš Jo gauname Apmokėjimo galią ir palaiminimus.

Kristaus doktrinoje paaiškinama, ką turime daryti, kad pelnytume apmokančiąją malonę. Reikia įtikėti ir tikėti Kristumi, atgailauti ir pasikrikštyti bei priimti Šventąją Dvasią, „ir tada ateina jūsų nuodėmių atleidimas ugnimi ir Šventąja Dvasia.“¹⁰ Tai yra vartai, mūsų prieiga prie apmokančiosios Gelbėtojo malonės ir prie ankšto ir siauro kelio, vedančio į Jo karalystę.

„Todėl, jei veršitės pirmyn, sotindamiesi Kristaus žodžiu, ir ištversite iki galo, štai, taip sako Tėvas: Jūs turėsite amžinąjį gyvenimą.

Štai, tai yra Kristaus doktrina, vienintelė ir tikra doktrina Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, kas yra vienas Dievas, be pabaigos.“¹¹

Viešpaties vakarienės sakramento simbolika yra nuostabi, verta apmąstyti. Duona ir vanduo simbolizuoja kūną ir kraują To, kuris yra Gyvenimo Duona ir Gyvasis Vanduo,¹² ir mums skaudžiai primena Jo sumokėtą kainą, kad mus išpirktų. Kai laužoma duona, prisimename plėšomą Gelbėtojo kūną. Vyresnysis Dalinas H. Ouksas kartą pastebėjo, kad „kadangi ji yra laužiama ir plėšiama, kiekvienas duonos gabalėlis tampa unikalus, lygiai kaip ir ją valgantys yra unikalūs. Visi turime skirtingų atgailautinų nuodėmių. Visi turime skirtingų pastiprinimo per Viešpaties Jėzaus Kristaus, kurį atmename šiose apeigose, Apmokėjimą poreikių.“¹³ Gerdami vandenį mes mąstome apie tai, kaip Getsemanėje ir ant kryžiaus Jis praliejo kraują ir jo pašventinančią galią.¹⁴ Žinodami, kad „niekas nešvarus negali įeiti į jo karalystę“ mes apsisprendžiame būti tais, „kurie išplovė savo apdarus [Gelbėtojo] krauju dėl savo tikėjimo ir atgailos už visas savo nuodėmes ir ištikimybės iki galo.“¹⁵

Kalbėjau apie Gelbėtojo apmokančios malonės priėmimą mūsų nuodėmėms ir tų nuodėmių dėmėms mumyse pašalinti. Tačiau perkeltine prasme Jo kūno valgymas ir Jo kraujo gėrimas turi platesnę reikšmę – įsisavinti Kristaus ypatybes ir savybes, nusivilkti prigimtinį žmogų ir tapti šventaisiais „per Viešpaties Kristaus apmokėjimą.“¹⁶ Kai kiekvieną savaitę priimsime sakramento duonos ir vandens, būtų gerai, kad pagalvotume apie tai, kaip į savo gyvenimą ir esybę galėtume visiškai priimti Jo savybes ir Jo tyro gyvenimo modelį. Jėzus nebūtų galėjęs apmokėti kitų žmonių nuodėmių, jei Jis pats nebūtų be nuodėmės. Kadangi teisingumas neturėjo teisių į Jį, Jis galėjo vietoje mūsų pasiūlyti Save ir taip patenkinti teisingumą, o po to pasiūlyti malonę. Atmindami ir pagerbdami Jo apmokančiąją auką taip pat turėtume apmąstyti Jo tyrą gyvenimą.

Tai reiškia, kad iš savo pusės turėsime nemažai pasistengti. Nesitenkinkime savo dabartine padėtimi, bet nuolat stenkimės „tobulai subręs[ti] iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko.“¹⁷ Kaip karaliaus Lamonio tėvas Mormono Knygoje, mes turime ryžtis „palik[ti] visas savo nuodėmes“¹⁸ ir telktis ties tuo, ko iš mūsų tikisi Viešpats – individualiai ir drauge.

Visai neseniai vienas draugas man papasakojo, kas jam nutiko tarnaujant misijos prezidentu. Jam buvo atlikta operacija, po kurios reikėjo kelias savaites reabilituotis. Reabilitacijos metu jis skyrė laiko Raštų tyrinėjimui. Vieną popietę, mąstydamas apie Gelbėtojo žodžius 3 Nefio 27 skyriuje, jis pamažu užsnūdo. Vėliau jis pasakojo:

„Panirau į sapną, kuriame ryškiai, tarsi panoraminį vaizdą pamačiau visą savo gyvenimą. Mačiau savo nuodėmes, neteisingus pasirinkimus, atvejus […] kai su žmonėmis elgiausi nekantriai, o taip pat praleistas gerų darbų ar žodžių progas. […] Išsamią savo gyvenimo [apžvalgą] regėjau tik kelias minutes, tačiau atrodė, kad viskas vyko daug ilgiau. Pabudau, apstulbau ir … tuojau pat puoliau ant kelių prie savo lovos ir ėmiau melstis, maldauti atleidimo, savo širdies jausmus lieti taip, kaip niekad anksčiau.

Prieš tą sapną net nežinojau, kad man taip labai reikia atgailauti. Mano netobulumai ir silpnybės staiga man tapo tokie aiškūs, jog atrodė, kad tarp tuometinio manęs bei Dievo šventumo ir gerumo žiojėjo milijonų mylių praraja. Tos vėlyvos popietės maldoje aš kuo giliausiai iš visos savo širdies dėkojau Dangiškajam Tėvui ir Gelbėtojui už tai, ką Jie padarė dėl manęs ir mano branginamų ryšių su savo žmona ir vaikais. Beklūpėdamas aš taip pat pajutau Dievo meilę ir malonę, kuri buvo tokia apčiuopiama – nors ir jaučiausi toks nevertas. […]

Turiu pripažinti, kad nuo tos dienos pasikeičiau. […] Pasikeitė mano širdis. […] Po to įgijau daugiau užuojautos kitiems, daugiau galios juos mylėti ir pajutau didesnį poreikį skelbti Evangeliją. […] Kaip niekada anksčiau ėmiau labiau suprasti tikėjimo, vilties ir atgailos dovanos žinias Mormono Knygoje.“¹⁹

Svarbu paminėti, kad dėl šio ryškaus jo nuodėmių ir netobulumų apreiškimo šis gerasis žmogus nenusiminė ir nepuolė į neviltį. Taip, jis buvo šokiruotas ir jautė sąžinės graužatį. Jis pajuto entuziastingą poreikį atgailauti. Jis pajuto ne tik savo nuolankumą, bet per Jėzų Kristų, „gyv[ąją] duon[ą], nužengusi[ą] iš dangaus“,²⁰ pajuto ir dėkingumą, ramybę bei viltį – tikrąją viltį.

Mano draugas paminėjo tame sapne regėtą prarają tarp savo gyvenimo ir Dievo šventumo. Šventumas – tai teisingas žodis. Valgyti Kristaus kūną ir gerti Jo kraują reiškia siekti šventumo. Dievas įsako: „Būkite šventi, nes Aš esu šventas.“²¹

Henochas mums patarė: „mokyk[ite] to savo vaikus, kad visi žmonės visur privalo atgailauti, arba jie jokiu būdu negali paveldėti Dievo karalystės, nes niekas nešvarus negali ten gyventi, arba gyventi jo akivaizdoje; nes Adomo kalba jo vardas yra Šventumo Žmogus, o jo Viengimio vardas yra Žmogaus Sūnus, būtent Jėzus Kristus.“²² Vaikystėje stebėdavausi, kodėl Naujajame Testamente Jėzus yra dažnai vadinamas (o ir pats Save taip vadino) žmogaus Sūnumi, kai iš tikrųjų Jis yra Dievo Sūnus, tačiau Henocho pareiškimas paaiškina, kad šie pavadinimai iš tiesų yra Jo dieviškumo ir šventumo pripažinimas – Jis yra Šventumo Žmogaus, Dievo Tėvo, Sūnus.

Jei norime, kad pasiliktume Kristuje ir kad Jis pasiliktų mumyse,²³ turime siekti šventumo – tiek kūnu, tiek ir dvasia.²⁴ To siekiame šventykloje, ant kurios užrašyta „Pašvęsta Viešpačiui.“ To siekiame savo santuokose, šeimose ir namuose. To siekiame kiekvieną savaitę gėrėdamiesi šventąja Viešpaties diena.²⁵ To siekiame net savo kasdieninio gyvenimo smulkmėse: savo kalboje, aprangoje ir mintyse. Kaip yra pareiškęs Prezidentas Tomas S. Monsonas: „Esame viso, ką skaitome, ką žiūrime, ko klausomės ir ką mąstome, rezultatas.“²⁶ Šventumo siekiame kasdien nešdami savo kryžių.²⁷

Sesuo Kerolė F. Makonki yra pastebėjusi: „Pastebime daugybę išmėginimų, pagundų ir negandų, galinčių atitraukti mus nuo to, kas dora ir Dievo akyse pagirtina. Tačiau mūsų gyvenimiškieji patyrimai suteikia mums galimybę pasirinkti šventumą. Dažniausiai tai mūsų pasiaukojimai besilaikant savo sandorų, kurios mus apvalo ir pašventina“²⁸. O prie tų pasiaukojimų dar pridėčiau mūsų atliekamą tarnystę.

Žinome, kad „tarnaudami savo artimiems, [mes] tik tarnauja[me] savo Dievui.“²⁹ Viešpats mums primena, kad toks tarnavimas yra Jo gyvenimo ir savybių šerdis: „Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.“³⁰ Prezidentas Merionas Dž. Romnis išmintingai paaiškino: „Tarnavimas yra ne tai, ką turime ištverti šioje žemėje, kad pelnytume teisę gyventi celestialinėje karalystėje. Tarnavimas yra ta medžiaga, iš kurios padarytas išaukštintas gyvenimas celestialinėje karalystėje.“³¹

Zacharijas pranašavo, kad Viešpaties tūkstantmečio valdymo dienomis net ant žirgų varpelių bus užrašyta „Pašvęstas Viešpačiui.“³² Štai kodėl šventųjų pionieriai šiuose slėniuose šį priminimą „Pašvęsta Viešpačiui“ rašydavo tiek ant regis kasdieninių dalykų, tiek ant tiesiogiai susijusių su religinėmis praktikomis. Jis buvo užrašytas ant sakramento taurelių ir lėkštelių, ant įšventinimo į Septyniasdešimčių narius pažymėjimų ir ant Paramos bendrijos vėliavos. Užrašas „Pašvęsta Viešpačiui“ taip pat kabėjo ant „Sionės kooperatyvų prekybos centro“, angliškai trumpinamo ZCMI, vitrinų langų. Jis buvo užrašytas ant plaktuko galvos ir ant būgno. Užrašas „Pašvęsta Viešpačiui“ yra ant Prezidento Brigamo Jango namų metalinių durų rankenų. Tokie su šventumu susiję užrašai gali pasirodyti neįprasti arba ne vietoje, tačiau jie primena, koks viską persmelkiantis ir nepaliaujamas turi būti mūsų dėmesys šventumui.

Gelbėtojo kūno valgymas ir Jo kraujo gėrimas reiškia išmesti iš savo gyvenimo viską, kas nesiderina su Kristaus savybėmis, ir Jo savybes paversti savosiomis. Tai yra platesnė atgailos prasmė – ne tik nusigręžti nuo praeities nuodėmės, bet ir žengiant pirmyn atgręžti savo širdį ir valią į Dievą³³. Kaip nutiko mano draugui jo apreiškiančiame sapne, Dievas ne tik mums parodys mūsų netobulumus ir silpnybes, bet ir padės mums silpnybę paversti stiprybe.³⁴ Jei nuoširdžiai paklausime: „Ko dar man trūksta?“³⁵ Jis neleis mums spėlioti, o su meile atsakys mūsų laimės labui. Jis suteiks mums vilties.

Tai milžiniškas darbas, ir būtų siaubinga, jei šventumo reiktų siekti visiškai vieniems. Šlovinga tikrovė yra ta, kad mes nesame vieni. Mes turime Dievo meilę, Kristaus malonę, Šventosios Dvasios paguodą ir vedimą, kitų Kristaus kūno šventųjų draugystę ir padrąsinimą. Tad nesitenkinkime savo dabartine padėtimi. Bet ir nepraraskime vilties. Kaip raginama paprastoje, bet prasmingoje giesmėje:

Liudiju, kad Jėzus Kristus yra „gyvoji duona, nužengusi iš dangaus“,³⁷ ir kad „kas valgo [Jo] kūną ir geria [Jo] kraują […] gyvens per amžius“.³⁸ Jėzaus Kristaus vardu, amen.