Viešpats vadovauja Savo Bažnyčiai

Mano brangūs Dievo kunigystę turintys broliai, šį vakarą noriu pakalbėti apie nuostabų būdą, kuriuo Viešpats vadovauja Savo karalystei žemėje. Jūs jau žinote esminius dalykus. Meldžiu, kad Šventoji Dvasia jums juos patvirtintų.

Pirma, Jėzus Kristus yra Bažnyčios visoje žemėje galva.

Antra, savo Bažnyčiai šiomis dienomis Jis vadovauja kalbėdamas vyrams, pašauktiems būti pranašais, ir daro tai per apreiškimą.

Trečia, apreiškimus savo pranašams Jis duodavo nuo senovės, vis dar duoda ir duos toliau.

Ketvirta, Jis duoda patvirtinantį apreiškimą tiems, kurie tarnauja vadovaujami Jo pranašų.

Iš šių esminių dalykų suprantame, kad Viešpaties Bažnyčios vadovavimui reikalingas didelis ir nekintantis tikėjimas visų tų, kurie čia žemėje tarnauja Jam.

Pavyzdžiui, reikalingas tikėjimas tikėti, kad prisikėlęs Viešpats rūpinasi Savo karalystės kasdienėmis smulkmėmis. Reikalingas tikėjimas tikėti, kad Jis pašaukia netobulus žmones į pasitikėjimo reikalaujančias pareigas. Reikalingas tikėjimas tikėti, kad Jis tobulai pažįsta tuos Jo šaukiamus žmones – tiek jų gebėjimus, tiek jų potencialą, tad pašaukdamas Jis niekada neklysta.

Kai kurie iš šios publikos gali dėl to imti šypsotis arba purtyti galvą, nes jie galvoja, kad arba jų pačių pašaukimas į tarnystę galbūt yra klaida, arba jie mato savo pažįstamą žmogų, kuris Viešpaties karalystėje užima visiškai netinkamą vietą. Tokiems patarčiau nuo tokių teismų susilaikyti iki tol, kol ims geriau matyti tai, ką mato Viešpats. Geriau pagalvokite apie tai, kad būtent jūs turite gebėjimą gauti apreiškimą ir be baimės veikti pagal jį.

Tam irgi reikalingas tikėjimas. Reikalingas netgi dar didesnis tikėjimas tikėti, kad Viešpats yra pašaukęs netobulus žmones tarnauti jūsų vadovais. Mano tikslas šį vakarą yra sustiprinti jūsų tikėjimą, kad Dievas vadovauja jums, kai tarnaujate Jam. O dar svarbiau yra tai, jog viliuosi sustiprinti jūsų tikėjimą, kad Viešpats įkvepia tuos netobulus asmenis, kuriuos Jis yra pašaukęs būti jūsų vadovais.

Iš pradžių galite pamanyti, kad toks tikėjimas nėra svarbus Viešpaties Bažnyčios ir karalystės sėkmei. Tačiau galiausiai vis tiek suprasite, – kad ir kurioje kunigystės grandinės dalyje būtumėte – Viešpaties pranašas ar naujas Aarono kunigystės turėtojas, – kad tikėjimas yra būtinas.

Pradėkime nuo to, ką tikėjimas reiškia mokytojų ar diakonų kvorumo prezidentui. Jam svarbu turėti tikėjimą, kad Jį asmeniškai pašaukė Viešpats, žinodamas to mokytojo silpnybes ir stiprybes. Jis turi turėti tikėjimą, kad jį pašaukęs žmogus gavo apreiškimą per Dievo Dvasią. Jo patarėjams ir jo kvorumo nariams reikia tokio paties tikėjimo, kad juo sektų su bebaimiu pasitikėjimu.

Tokį pasitikėjimą mačiau tuomet, kai vieną sekmadienio rytą berniukas atsisėdo kartu su savo diakonų kvorumo prezidentūra. Jis buvo jų naujai pašauktas sekretorius. Toji jauna prezidentūra kartu tarėsi. Jie svarstė, kaip galėtų įvykdyti vyskupo prašymą atgal į bažnyčią atvesti vieną mažiau aktyvų berniuką. Po maldos ir pasitarimo jie pasiuntė šį sekretorių nuvykti į to berniuko, kuris nesilankė nei viename susirinkime, namus ir jį pakviesti.

Sekretorius to berniuko nepažinojo, tačiau žinojo, kad vienas iš to berniuko tėvų buvo mažiau aktyvus, o kitas nebuvo narys ir nebuvo draugiškas. Tas sekretorius šiek tiek nerimavo, tačiau nebijojo. Jis žinojo, kad Dievo pranašas yra paprašęs kunigystės turėtojų parvesti atgal tą paklydusią avelę. Jis girdėjo savosios prezidentūros maldą. Jis girdėjo, kaip toji prezidentūra sutarė dėl konkretaus gelbėtino berniuko ir dėl jo vardo.

Stebėjau, kaip tas sekretorius gatve ėjo link to mažiau aktyvaus berniuko namų. Jis ėjo lėtai, lyg į didelį pavojų. Tačiau po pusvalandžio tuo pačiu keliu jis grįžo jau su tuo berniuku – besišypsantis ir laimingas. Nesu tikras, ar tuomet jis žinojo, tačiau jis ėjo tikėdamas, kad vykdė Viešpaties pavedimą. Toks tikėjimas išliko ir su metais augo jam tarnaujant misijoje, tampant tėvu, vaikinų organizacijos vadovu, vyskupu.

Pakalbėkime apie tai, ką toks tikėjimas reiškia vyskupui. Vyskupas kartais yra pašaukiamas tarnauti jį gerai pažįstantiems žmonėms. Apylinkės nariai žino kai kurias jo žmogiškas silpnybes ir dvasines stiprybes. Jie taip pat žino, kad apylinkėje tokiam pašaukimui galėjo būti pašaukti ir kiti, – kurie, regis, yra labiau išsilavinę, labiau subrendę, malonesni ar net geriau atrodantys.

Tokie nariai turi žinoti, kad pašaukimas tarnauti vyskupu per apreiškimą ateina iš Viešpaties. Be jų tikėjimo tokiam Dievo pašauktam vyskupui yra sunkiau gauti apreiškimą, kaip jiems padėti. Jam nepavyks, jei nariai jo nepalaikys savo tikėjimu.

Laimei, priešingas variantas irgi veikia. Prisiminkite Viešpaties tarną karalių Benjaminą, kvietusį savo liaudį atgailauti. Tos liaudies žmonių širdys buvo suminkštintos jų tikėjimo, kad, nepaisant jo žmogiškų silpnybių, jis buvo pašauktas Dievo ir kad jo žodžiai atėjo iš Dievo. Jūs pamenate, ką tie žmonės pasakė: „Taip, mes tikime visais žodžiais, kuriuos pasakei mums; ir taip pat žinome apie jų patikimumą ir tiesą dėka Viešpaties visagalio Dvasios, kuri taip galingai pakeitė mus, arba mūsų širdis, kad mes jau nebelinkę daryti pikta, bet linkę nuolat daryti gera“ (Mozijo 5:2).

Kad vadovas sėkmingai atliktų Viešpaties darbą, reikia, kad žmonių tikėjimas, jog jis yra pašauktas Dievo, taptų stipresnis už jų matomus jo netobulumus ir žemiškas silpnybes. Jūs pamenate, kaip karalius Benjaminas kalbėjo apie savo, kaip vadovo, vaidmenį:

„Įsakiau jums pasikelti čia ne kad bijotumėt manęs, arba galvotumėt, jog aš pats savaime esu daugiau nei mirtingas žmogus.

Bet aš, kaip ir jūs patys, esu pajungtas visokioms kūno ir proto silpnybėms; nepaisant to, buvau šių žmonių išrinktas ir savo tėvo pašvęstas, ir Viešpaties rankos man buvo leista būti šių žmonių valdovu ir karaliumi; ir neprilygstama jo jėga buvau išlaikytas ir išsaugotas, kad tarnaučiau jums visa savo galia, protu ir stiprybe, kuriuos man Viešpats suteikė“ (Mozijo 2:10–11).

Jūsų vadovas Viešpaties Bažnyčioje gali jums atrodyti silpnas ir žmogiškas arba gali atrodyti stiprus ir įkvėptas. Tiesa ta, kad kiekvienas vadovas yra visų tų savybių mišinys. Viešpaties tarnams, kurie pašaukti mums vadovauti, labiausiai padeda, kai juos matome tokius, kokius juos jų pašaukimo metu matė Viešpats.

Savo tarnus Viešpats mato tobulai. Jis mato jų potencialą ir ateitį. Jis žino, kaip galima pakeisti jų pačią prigimtį. Jis taip pat žino, kaip jie gali pasikeisti per patyrimus su tais žmonėmis, kuriems vadovaus.

Galbūt jūs patys esate patyrę, kaip jus sustiprino tie žmonės, kuriems buvote pašaukti tarnauti. Kadaise buvau pašauktas jaunų vienišų suaugusiųjų apylinkės vyskupu. Nesu tikras, ar Viešpats labiau norėjo, kad Jam padėčiau pakeisti juos, ar Jis ketino pakeisti mane.

Nevisiškai suprantu, bet dauguma tų jaunuolių toje apylinkėje elgėsi taip, lyg Dievas būtų mane pašaukęs konkrečiai jiems. Jie matė mano silpnybes, tačiau jas ignoravo.

Prisimenu vieną vaikiną, paprašiusį manęs patarimo dėl išsilavinimo pasirinkimų. Jis buvo labai gero universiteto pirmakursis. Praėjus savaitei po to, kai daviau jam patarimą, jis susitarė susitikti su manimi.

Atėjęs į mano kabinetą jis mane nustebino paklausdamas: „Vyskupe, ar prieš pokalbį galėtume pasimelsti? O ar galėtume atsiklaupti? O ar aš galėčiau sukalbėti maldą?“

Tokie jo prašymai mane stebino. Tačiau mane labiau nustebino jo malda. Ji skambėjo maždaug taip: „Dangiškasis Tėve, Tu žinai, kad praeitą savaitę vyskupas Airingas man davė patarimą, kuris nesuveikė. Prašau palaiminti jį žinojimu, ką dabar man daryti.“

Dabar tai jums gali kelti šypseną, bet man taip nebuvo. Jis jau žinojo, ko iš jo tikisi Viešpats. Tačiau jis gerbė vyskupo pareigybę Viešpaties Bažnyčioje ir turbūt norėjo, kad labiau pasitikėčiau apreiškimu tame pašaukime.

Tai suveikė. Vos tik mums pakilus ir atsisėdus, gavau apreiškimą. Pasakiau jam, kad pajutau, ko Viešpats nori iš jo. Tuomet jam tebuvo 18-a, tačiau dvasiškai atrodė daug brandesnis.

Jis jau žinojo, kad dėl tokios problemos jam nebuvo būtina eiti pas vyskupą. Tačiau jis išmoko palaikyti Viešpaties tarną net jam turint žemiškų silpnybių. Jis galiausiai tapo kuolo prezidentu. Su savimi jis atsinešė mudviejų išmoktą pamoką: jei turite tikėjimą, kad Viešpats savo Bažnyčiai vadovauja per apreiškimą, duotą tiems netobuliems Jo pašauktiems tarnams, tai Viešpats atvers dangaus langus ir jiems, ir jums.

Iš to nutikimo aš pasimokiau, kad tikėjimas tų žmonių, kuriems tarnaujame, kartais net didesnis už mūsų pačių tikėjimą ir Viešpaties tarnystėje mums atneša apreiškimą.

Turėjau dar kitą pamoką. Jei tas vaikinas būtų ėmęs manimi nepasitikėti po to pirmo nesuveikusio patarimo, jis nebūtų sugrįžęs vėl manęs klausti. Taigi, pasirinkdamas manęs neteisti jis galiausiai gavo trokštiną patvirtinimą.

O štai dar viena pamoka iš to nutikimo, kuri man labai pasitarnavo. Kiek žinau, jis niekada niekam toje apylinkėje nepasakė, kad pirmą kartą jam blogai patariau. Jei jis būtų taip pasielgęs, tai būtų sumenkinę kitų apylinkės narių tikėjimą ir pasitikėjimą vyskupo įkvėpimu.

Aš stengiuosi neteisti Viešpaties tarnų ir nekalbėti apie jų akivaizdžias silpnybes. Tokiu pavyzdžiu stengiuosi mokyti savo vaikus. Prezidentas Džeimsas E. Faustas pasidalino tokiu šūkiu, kurį bandau pritaikyti sau. Rekomenduoju jį ir jums.

„Mums […] reikia remti ir palaikyti savo vietinius vadovus, kadangi jie […] buvo „pašaukti ir išrinkti“. Kiekvienas šios Bažnyčios narys gali gauti patarimą iš vyskupo ar skyriaus prezidento, kuolo ar misijos prezidento ir Bažnyčios Prezidento bei jo kolegų. Nė vienas iš šių brolių neprašė šių pašaukimų. Nė vienas nėra tobulas. Tačiau jie – Viešpaties tarnai, Jo pašaukti per turinčius teisę gauti įkvėpimą. Šie pašaukti, palaikyti ir paskirti pareigoms žmonės turi teisę į mūsų palaikančią paramą. […]

Nepagarba ekleziastiniams vadovams daugelį privertė patirti dvasinį silpnėjimą ir nuopuolį. Turėtume nekreipti dėmesio į pastebėtus šių, pašauktų pirmininkauti mums, vyrų netobulumus, ydas ar trūkumus ir palaikyti jų turimą pareigybę“ („Pašaukti ir išrinkti“,).

Toks patarimas laimina įvairiose aplinkybėse esančius Dievo tarnus.

Ankstyvosiomis Viešpaties Bažnyčios dienomis su Pranašu Džozefu Smitu artimai dirbę vadovai ėmė kalbėti apie jo ydas. Nors jie viską matė ir žinojo Viešpaties nuomonę apie jį, tačiau jų kritikavimo ir pavyduliavimo dvasia ėmė plisti kaip maras. Vienas iš tų Dvylikos parodė mums tikėjimo ir lojalumo pavyzdį, kuriuo turėtume sekti tarnaudami Viešpaties karalystėje.

Štai jo ataskaita: „Keletas vyresniųjų šventykloje sušaukė susirinkimą visiems maniusiems, kad Džozefas Smitas yra puolęs Pranašas. Naujuoju Bažnyčios vadovu jie ketino paskirti Deividą Vitmerį. […] Išklausęs argumentų prieš Pranašą, Brigamas [Jangas] atsistojo ir ėmė liudyti: „Džozefas yra Pranašas, ir aš tai žinau, ir jie gali plūsti bei šmeižti jį kiek tik nori; bet jie negali sunaikinti Dievo Pranašo paskyrimo, jie tegali sunaikinti savo pačių įgaliojimą, nutraukti gijas, siejusias juos su Pranašu ir Dievu, ir taip nugarmėti pragaran“ (Church History in the Fulness of Times Student Manual [Church Educational System manual, 2003], 2nd ed., 174; see also Teachings of Presidents of the Church: Brigham Young [1997], 79).

Yra gija, mūsų tarnystėje siejanti mus su Viešpačiu. Ji driekiasi visur, kur tik esame pašaukiami tarnauti karalystėje, iki pat tų, kurie pašaukiami pirmininkauti mums kunigystėje, iki pat pranašo, kuris yra susietas su Viešpačiu. Tarnavimui ten, kur esame pašaukiami, reikalingas mūsų tikėjimas ir nuolankumas, pasikliovimas tuo, kad pats Viešpats pašaukė mus ir mums pirmininkaujančius, kuriuos turime palaikyti su visišku tikėjimu.

Bus laikotarpių, kokių buvo Kirtlando dienomis, kuomet mums esant Viešpaties pašaukime prireiks tokio tikėjimo ir teisumo, kokį turėjo Brigamas Jangas, bei būti lojaliems Jo pranašui ir Jo paskirtiems vadovams.

Iškilmingai, o kartu ir džiaugsmingai liudiju, kad prie šturvalo stovi Viešpats Jėzus Kristus. Jis vadovauja savo Bažnyčiai ir savo tarnams. Liudiju, kad Tomas S. Monsonas yra vienintelis žmogus žemėje šiuo metu turintis ir naudojantis visus šventosios kunigystės raktus. Meldžiu palaiminimo visiems nuolankiems tarnams, taip noriai ir gerai tarnaujantiems sugrąžintoje Jėzaus Kristaus Bažnyčioje, kuriai Jis pats ir vadovauja. Liudiju, kad Džozefas Smitas matė Dievą Tėvą ir Jėzų Kristų. Jie kalbėjo su Juo. Kunigystės raktai buvo sugrąžinti visų Dangiškojo Tėvo vaikų laiminimui. Mūsų misija ir mūsų priedermė yra tarnauti savo vietose Viešpaties reikale. Jėzaus Kristaus vardu, amen.