Štai žmogus!
Tie, kurie sugeba iš tikrųjų išvysti tą Žmogų, randa duris į didžiausius gyvenimo džiaugsmus ir balzamą nuo didžiausių gyvenimo sielvartų.
Mano mylimi broliai ir seserys, brangūs draugai, jaučiuosi dėkingas, kad galiu būti su jumis šį nuostabų visuotinės konferencijos savaitgalį. Harietė ir aš, drauge su jumis džiaugiamės galėdami palaikyti vyresniuosius Gongą ir Soaresą bei daugelį brolių ir seserų, kurie per šią visuotinę konferenciją gavo naujus svarbius pašaukimus.
Nors ilgiuosi savo brangaus draugo prezidento Tomo S. Monsono, myliu, palaikau ir remiu mūsų pranašą ir prezidentą Raselą M. Nelsoną ir jo kilniuosius patarėjus.
Taip pat jaučiuosi dėkingas ir pagerbtas, kad galiu vėl artimiau darbuotis su savo mylimais Dvylikos Kvorumo broliais.
O svarbiausia, jaučiu didelį nuolankumą ir džiaugsmą, kad galiu būti Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narys, bažnyčios, kurioje milijonai vyrų, moterų ir vaikų pasiryžę kelti ten, kur stovi, – atlikdami bet kokias pareigas ar pašaukimą – ir visa širdimi tarnauti Dievui ir Jo vaikams statydami Dievo karalystę.
Šiandien šventa diena. Tai Velykų sekmadienis, kada minime tą šlovingą rytą, kai mūsų Gelbėtojas sutraukė mirties pančius1 ir triumfuodamas išėjo iš kapo.
Didingiausia diena istorijoje
Neseniai internete paklausiau: „Kuri diena labiausiai pakeitė istorijos kryptį?“
Atsakymų buvo nuo stebinančių ir keistų iki labai įžvalgių ir skatinančių susimąstyti. Tarp jų: diena, kai priešistorinis asteroidas trenkėsi į Jukatano pusiasalį, arba diena, kai 1440 metais Johanas Gutenbergas baigė savo spausdinimo mašiną, ir, žinoma, diena 1903-aisiais, kai broliai Raitai parodė pasauliui, jog žmogus iš tiesų gali skraidyti.
Jei tas klausimas būtų užduotas jums, ką atsakytumėte?
Manau, atsakymas aiškus.
Norėdami rasti svarbiausią dieną istorijoje, turime grįžti į tą vakarą beveik prieš 2000 metų Getsemanės sode, kai Jėzus Kristus karštai melsdamasis atsiklaupė ir atnašavo Save kaip išpirką už mūsų nuodėmes. Per šią didžią ir begalinę neprilygstamos kančios tiek kūnu, tiek dvasia auką Jėzus Kristus, pats Dievas, kraujavo iš kiekvienos poros. Iš tobulos meilės Jis atidavė viską, kad mes galėtume gauti viską. Jo dangiška auka, kurią sunku suvokti, kurią pajusti galima tik visa širdimi ir protu, primena mums apie visuotiną dėkingumo skolą, kurią esame skolingi Kristui už Jo dievišką dovaną.
Vėliau tą naktį Jėzų atvedė pas religinius ir politinius vadovus, kurie išjuokė Jį, mušė ir nuteisė gėdingai mirčiai. Agonijoje Jis kabojo ant kryžiaus, kol galiausiai tai buvo „atlikta“2. Jo negyvas kūnas buvo paguldytas į svetimą kapą. O tada, trečios dienos rytą, Jėzus Kristus, Visagalio Dievo Sūnus, iš kapo išėjo kaip šlovinga prisikėlusi esybė, kupina didybės, šviesos ir didingumo.
Taip, istorijoje yra daug įvykių, kurie stipriai paveikė tautų ir žmonių likimus. Bet sudėkite visus juos kartu ir jie nepajėgs net pradėti lygintis su svarba to, kas įvyko tą pirmąjį Velykų rytą.
Kas padaro Jėzaus Kristaus begalinę auką ir prisikėlimą svarbiausiu įvykiu istorijoje – svarbesniu nei pasauliniai karai, katastrofos ir gyvenimą keičiantys moksliniai atradimai?
Dėl Jėzaus Kristaus vėl galėsime gyventi
Atsakymas glūdi dviejose didžiosiose, neįveikiamose problemose, su kuriomis susiduriame visi.
Pirmiausia, visi mirštame. Kad ir kokie jauni, gražūs, sveiki ar atsargūs esate, kurią nors dieną gyvybė paliks jūsų kūną. Jus apraudos draugai ir šeima. Bet jie negalės jūsų sugrąžinti.
Tačiau dėl Jėzaus Kristaus jūsų mirtis tebus laikina. Jūsų dvasia vieną dieną susijungs su jūsų kūnu. Tas prisikėlęs kūnas nebus pajungtas mirčiai3, ir jūs gyvensite amžinybėse be skausmo ir fizinių kančių4.
Tai įvyks dėl Jėzaus Kristaus, kuris paguldė savo gyvybę ir vėl ją paėmė.
Jis tai padarė dėl visų, kurie Jį tiki.
Jis tai padarė dėl visų, kurie Jį netiki.
Jis tai padarė netgi dėl tų, kurie šaiposi, niekina ir keikia Jo vardą.5
Dėl Jėzaus Kristaus mes galėsime gyventi su Dievu
Antra, visi esame nusidėję. Mūsų nuodėmės per amžius neleistų mums gyventi su Dievu, nes „niekas nešvarus negali įeiti į jo karalystę“6.
Dėl to visi vyrai, moterys ir vaikai buvo atskirti nuo Jo akivaizdos – tai yra, kol Jėzus Kristus, Avinėlis be kliaudos, neatnašavo Savo gyvenimo kaip išpirkos už mūsų nuodėmes. Kadangi neturėjo jokios skolos teisingumui, Jėzus galėjo apmokėti mūsų skolą ir patenkinti teisingumo reikalavimus už kiekvieną sielą. Už jus ir mane.
Jėzus Kristus sumokėjo už mūsų nuodėmes.
Už visas.
Tą svarbiausią istorijos dieną Jėzus Kristus atvėrė mirties vartus ir pašalino kliūtis, kurios neleido mums įeiti į šventas ir pašventintas amžinojo gyvenimo sales. Dėl mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo jums ir man suteikta brangi ir neįkainojama dovana: nepriklausomai nuo mūsų praeities galime atgailauti ir eiti keliu, vedančiu į celestialinę šviesą ir šlovę, apsupti ištikimų Dangiškojo Tėvo vaikų.
Kodėl džiaugiamės
Štai ką švenčiame Velykų sekmadienį: mes švenčiame gyvenimą!
Dėl Jėzaus Kristaus kelsimės iš mirties beviltiškumo ir apkabinsime savo mylimuosius, liedami didžiulio džiaugsmo ir širdį perpildančio dėkingumo ašaras. Dėl Jėzaus Kristaus egzistuosime kaip amžinos esybės, pasauliai be galo.
Dėl Jėzaus Kristaus mūsų nuodėmės gali būti ne tik ištrintos; jos gali būti pamirštos.
Galime tapti švarūs ir išaukštinti.
Šventi.
Dėl mūsų mylimo Gelbėtojo galime per amžius gerti iš vandens versmės, trykštančios aukštyn į amžinąjį gyvenimą.7 Galime per amžius gyventi savo amžinojo Karaliaus rūmuose neįsivaizduojamoje šlovėje ir tobuloje laimėje.
Ar mes matome Žmogų?
Nepaisant viso to, šiandien pasaulyje yra daugelis tokių, kurie arba netiki ta brangia Jėzaus Kristaus mums duota dovana, arba nežino apie ją. Jie galbūt girdėjo apie Jėzų Kristų ir žino Jį kaip istorinę asmenybę, bet nemato, kas iš tiesų Jis yra.
Apie tai galvodamas prisimenu, kaip Gelbėtojas, vos kelios valandos prieš savo mirtį, stovėjo prieš romėnų Judėjos valdytoją Pontijų Pilotą.
Pilotas į Jėzų žvelgė vien tik iš pasaulietiškos pusės. Pilotas turėjo atlikti darbą, o jį sudarė dvi pagrindinės užduotys: rinkti mokesčius Romai ir palaikyti taiką. Ir štai žydų sinedrionas pas Jį atvedė žmogų, kurį skelbė esant kliūtimi abiem toms užduotims.8
Ištardęs suimtąjį Pilotas pranešė: „Aš nerandu jame jokios kaltės.“9 Bet jausdamas, kad reikia patenkinti Jėzaus kaltintojus, Pilotas pasinaudojo vietiniu papročiu, pagal kurį per Paschą buvo galima paleisti vieną suimtąjį. Argi jie nenorės, kad jis paleistų Jėzų, o ne tą žinomą plėšiką ir žmogžudį Barabą?10
Bet triukšminga minia pareikalavo, kad Pilotas paleistų Barabą, o nukryžiuotų Jėzų.
„Kodėl? – klausė Pilotas. – Ką blogo jis padarė?“
Bet jie tik dar garsiau šaukė: „Nukryžiuok jį!“11
Mėgindamas paskutinį kartą patenkinti minią Pilotas įsakė savo vyrams Jėzų nuplakti.12 Jie tai atliko ir paliko Jį kruviną ir sumuštą. Jie išjuokė Jį ant galvos uždėdami erškėčių vainiką ir apsiausdami purpurine skraiste.13
Galbūt Pilotas tikėjosi, kad tai patenkins minios kraujo troškimą. Galbūt jie pasigailės to žmogaus. Pilotas sakė: „Štai išvedu Jį jums, kad žinotumėte, jog aš nerandu Jame jokios kaltės. […] Štai žmogus!“14
Pats Dievo Sūnus kūne atsistojo prieš Jeruzalės žmones.
Nors jie žiūrėjo į Jėzų, bet iš tiesų Jo nematė.
Jie neatvėrė akių, kad išvystų.15
Vaizdingai kalbant, mes taip pat kviečiami „išvysti“ tą žmogų. Pasaulyje apie Jį sklando įvairiausios nuomonės. Senovės ir šiuolaikiniai pranašai liudija, kad Jis – Dievo Sūnus. Aš taip pat. Labai reikšminga ir svarbu, kad visi patys tai sužinotume. Tad, ką matote, kai apmąstote Jėzaus Kristaus gyvenimą ir tarnystę?
Tie, kurie sugeba iš tikrųjų išvysti tą Žmogų, randa duris į didžiausius gyvenimo džiaugsmus ir balzamą nuo didžiausių gyvenimo sielvartų.
Tad, kai esate apsupti sielvarto ir širdgėlos, išvyskite tą Žmogų.
Kai jaučiatės sutrikę ar pamiršti, išvyskite tą Žmogų.
Kai jaučiatės praradę viltį, palikti, abejojantys, sužaloti ar nugalėti, išvyskite tą Žmogų.
Jis paguos jus.
Jis išgydys jus ir suteiks prasmės jūsų kelionei. Jis išlies Savo Dvasios ir jūsų širdis pripildys nepaprasto džiaugsmo.16
„Jis duoda pavargusiam jėgų ir bejėgį atgaivina.“17
Kai iš tiesų išvystame tą Žmogų, mokomės iš Jo ir siekiame priderinti savo gyvenimą prie Jo. Mes atgailaujame ir stengiamės tobulinti savo charakterį ir kas dieną vis artėti prie Jo. Mes Juo pasitikime. Savo meilę Jam rodome laikydamiesi Jo įsakymų ir gyvendami pagal savo šventas sandoras.
Kitaip tariant, tampame Jo mokiniais.
Jo išgryninanti šviesa pripildo mūsų sielas. Jo malonė mus pakylėja. Mūsų naštos palengvinamos, mūsų ramybė sustiprėja. Kai iš tiesų išvystame tą Žmogų, gauname palaimingos ateities pažadą, kuris įkvepia ir remia mus gyvenimo kelionės vingiuose ir nelygumuose. Kai pažvelgsime atgal, atpažinsime, kad tai dieviškas modelis, kad taškeliai iš tikrųjų susijungia.18
Kai priimsite Jo auką, tapsite Jo mokiniais ir galiausiai pasieksite savo žemiškos kelionės pabaigą, kas atsitiks su tais sielvartais, kuriuos kentėte šiame gyvenime?
Jie išnyks.
Su visais nusivylimais, išdavystėmis ir persekiojimais, su kuriais susidūrėte?
Jie išnyks.
Su patirtomis kančiomis, širdgėla, kalte, gėda ir sielvartu?
Jie išnyks.
Bus užmiršti.
Tad nieko nuostabaus, kad „mes kalbame apie Kristų, mes džiūgaujame Kristumi, mes pamokslaujame apie Kristų, mes pranašaujame apie Kristų, […] kad mūsų vaikai žinotų, į kokį šaltinį jie gali žvelgti savo nuodėmių atleidimo“19.
Nieko nuostabaus, kad visa širdimi stengiamės iš tiesų išvysti tą Žmogų?
Mano mylimi broliai ir seserys, liudiju, kad svarbiausia žmonijos istorijoje buvo ta diena, kai Jėzus Kristus, gyvasis Dievo Sūnus, pelnė pergalę prieš mirtį ir nuodėmę visiems Dievo vaikams. O pati svarbiausia jūsų ir mano gyvenimo diena yra ta, kai išmokstame išvysti tą Žmogų, kai pamatome, kas Jis iš tiesų yra; kai visa širdimi ir protu priimame Jo apmokančią galią, kai su atsinaujinusiu entuziazmu ir stiprybe įsipareigojame sekti Juo. Tegul ta diena vis kartojasi ir kartojasi visą mūsų gyvenimą.
Palieku jums savo liudijimą ir palaiminimą, kad išvydę tą Žmogų, rastumėte prasmę, džiaugsmą ir ramybę šiame žemiškajame gyvenime ir amžinąjį gyvenimą ateinančiame pasaulyje. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.