Tarnauti taip, kaip tarnauja Gelbėtojas

Koks nuostabus palaiminimas gyventi nenutrūkstančio Dievo apreiškimo laikais! Kai laukiame ir džiugiai priimame „visų dalykų atnaujinim[ą]“¹, kuris vyksta ir vyks per apreikštus šių dienų įvykius, esame ruošiami Gelbėtojo antrajam atėjimui².

Pats geriausias būdas ruoštis susitikti su Juo – tai siekis tapti kaip Jis meilingai tarnaujant vieni kitiems! Kaip šio Evangelijos laikotarpio pradžioje Savo pasekėjus mokė Kristus: „Jei mane myli, tarnausi man.“³ Mūsų tarnystė kitiems yra mokinystės ir dėkingumo bei meilės Dievui ir Jo Sūnui Jėzui Kristui apraiška.

Kartais manome, jog norint, kad tarnystė artimui būtų reikšminga, turime padaryti kažką didingo ir herojiško. Tačiau paprasti tarnystės darbai gali stipriai paveikti kitus, o taip pat ir mus pačius. Ką darė Gelbėtojas? Jo dangiškos Apmokėjimo ir Prisikėlimo dovanos – kurias minime šį nuostabų Velykų sekmadienį – turėjo tokią galią, kad „niekas kitas taip stipriai nepaveikė visų žemės žmonių – tiek gyvenusių, tiek dar gyvensiančių“⁴. Bet Jis taip pat ir šypsojosi, kalbėjosi, ėjo kartu, klausėsi, skyrė laiko, skatino, mokė, maitino ir atleido. Jis tarnavo namiškiams, kaimynams ir pašaliečiams, ir pažįstamus bei artimuosius ragino mėgautis dosniomis Jo Evangelijos palaimomis. Tie paprasti tarnavimo ir meilės veiksmai, tai mūsų šiandieninės tarnystės modelis.

Kai turėsite privilegiją per savo tarnystės darbus atstovauti Gelbėtojui, paklauskite savęs: „Kaip galėčiau pasidalyti Evangelijos šviesa su šiuo žmogumi arba šeima? Ką Dvasia ragina mane daryti?“

Tarnystė gali vykti daugybe skirtingoms situacijoms pritaikytų būdų. Taigi, kaip tai atrodo?

Tarnystė – kai vyresniųjų kvorumo prezidentūra ir Paramos bendrijos prezidentūra pamaldžiai tariasi dėl paskyrimų. Kai vadovai, užuot daliję popierėlius, prieš paskirdami tarnaujančius brolius ir seseris, aptaria pavienių asmenų ir šeimų poreikius. Tarnystė – tai ėjimas pasivaikščioti, susitikimas vakare pažaisti [stalo žaidimus], pasisiūlymas patarnauti arba net tarnavimas drauge. Tai asmeninis susitikimas arba pokalbis telefonu, pasitelkus internetą arba žinutes. Tai gimtadienio atviruko įteikimas arba palaikymas futbolo varžybose. Tai pasidalijimas tam žmogui svarbia Raštų ištrauka ar citata iš konferencijos kalbos. Tai aiškumo ir ramybės teikiantis Evangelijos klausimo aptarimas ir liudijimas. Tai tapimas kito žmogaus gyvenimo dalimi ir rūpinimasis juo arba ja. Tai tarnystės pokalbis, per kurį delikačiai ir deramai aptariami poreikiai ir stipriosios pusės. Tai rimtesnėms problemoms spręsti surinkta apylinkės taryba.

Štai tokia tarnystė sustiprino vieną seserį, persikėlusią gyventi toli nuo namų jos vyrui pradėjus studijuoti magistrantūroje. Be telefono, su kūdikiu, kuriuo reikėjo pasirūpinti, prastai orientuodamasi naujoje vietoje, ji jautėsi visiškai pasimetusi ir vieniša. Iš anksto neperspėjusi, prie jos durų atėjo Paramos bendrijos sesuo, nešina pora batelių jos kūdikiui, įsisodino juos į automobilį ir leidosi ieškoti maisto prekių parduotuvės. Dėkinga sesuo pasakė: „Ji buvo mano gelbėtoja!“

Tikrą tarnystę pademonstravo Afrikoje gyvenanti pagyvenusi sesuo, gavusi pavedimą surasti ilgokai Bažnyčios nelankiusią seserį. Atvykusi pas tą seserį, ji pamatė, kad moteris buvo sumušta ir apvogta, turėjo labai mažai maisto ir neturėjo drabužių, kurie, jos manymu, tiktų sekmadieniniams susirinkimams Bažnyčioje. Jai tarnauti paskirta sesuo atėjo pasiruošusi išklausyti, atsinešė savo užaugintų daržovių, Raštus ir draugystę. „Dingusi“ sesuo netrukus sugrįžo į Bažnyčią ir dabar tarnauja atlikdama pašaukimą, nes žino, kad yra mylima ir vertinama.

Tokių Paramos bendrijos pastangų sujungimas su dabar reorganizuoto vyresniųjų kvorumo pastangomis atneš vienybę, kuri gali duoti stebinančių rezultatų. Tarnystė tampa vieningu suderintu darbu vykdant kunigijos pareigą „lankytis kiekvieno nario namuose“ ir „nuolat prižiūrėti bažnyčią, būti su jais ir juos stiprinti“⁵ ir taip pat vykdant Paramos bendrijos tikslą padėti vienas kitam pasiruošti amžinojo gyvenimo palaimoms.⁶ Vyresniųjų kvorumo ir Paramos bendrijos prezidentūros gali patirti įkvėpimą, kai vadovaujamos vyskupo dirbs išvien ieškodamos būdų prižiūrėti ir rūpintis kiekvienu asmeniu ir kiekviena šeima.

Leiskite pateikti pavyzdį. Vienai motinai diagnozavo vėžį. Netrukus ji pradėjo gydytis ir iš karto Paramos bendrijos seserys ėmėsi darbo: suplanavo, kaip geriausiai organizuoti maitinimą, keliones pas gydytoją ir kitą pagalbą. Jos nuolat ją lankė ir praskaidrindavo jos dienas. Tuo pat metu Melchizedeko kunigijos kvorumas kibo į darbą. Jų darbo jėga buvo atnaujintas miegamasis ir vonios kambarys, kad būtų lengviau rūpintis šia sergančia seserimi. Šiame reikšmingame darbe vaikinai paplušėjo iš peties. Įsitraukė ir merginos – jos noriai ir ištikimai, pagal susidarytą tvarkaraštį, kasdien į lauką išvesdavo šunį. Laikui bėgant apylinkė ir toliau tarnavo, prireikus prisitaikydama prie naujų poreikių. Tai akivaizdžiai buvo meilės darbas, kuriam kiekvienas narys skyrė dalelę savęs ir drauge skirtingais būdais rodė savo rūpestį, palaiminusį ne tik kenčiančią seserį, bet ir kiekvieną jos šeimos narį.

Po narsių pastangų seserį įveikė vėžys ir ji atgulė poilsio. Ar apylinkė su palengvėjimu atsiduso ir nutarė, kad darbas atliktas? Ne, merginos ir toliau kasdien vedžiojo šunį, vyresniųjų kvorumas toliau tarnavo tėvui ir jo vaikams, o Paramos bendrijos seserys ir toliau su meile padėjo pamatyti galimybes ir poreikius. Broliai ir seserys, tai yra tarnystė – meilė, kokia myli Gelbėtojas!

Kitas šių įkvėptų paskelbtų pranešimų palaiminimas yra galimybė 14–18 metų merginoms dalyvauti tarnystėje kaip Paramos bendrijos seserų porininkėms, kaip kad to paties amžiaus vaikinai tarnauja Melchizedeko kunigijos brolių tarnystės porininkais. Gelbėjimo darbe tarnaudamas drauge su suaugusiaisiais, jaunimas galės dalytis savo unikaliomis dovanomis ir augti dvasiškai. Jaunimo įtraukimas į tarnystės pavedimus gali taip pat padidinti Paramos bendrijos ir vyresniųjų kvorumo galimybes rūpintis kitais, nes darbe dalyvaus daugiau narių.

Mąstydama apie nuostabias pažįstamas merginas, džiaugiuosi, kad Paramos bendrijos seserys turės privilegiją būti palaimintos merginų entuziazmo, talentų ir dvasinio jautrumo, kai tarnaus su jomis drauge arba kai šios joms tarnaus. Taip pat džiaugiuosi ir dėl galimybės merginoms būti Paramos bendrijos seserų globojamoms, mokomoms ir stiprinamoms. Ši galimybė dalyvauti statant Dievo karalystę bus itin naudinga merginoms ir padės joms geriau pasiruošti savo, kaip vadovių Bažnyčioje ir visuomenėje bei į savo santuoką indėlį įnešančių partnerių, vaidmeniui. Kaip vakar sakė sesuo Bonė L. Oskarson, merginos „nori tarnauti. Joms reikia žinoti, kad yra vertinamos ir svarbios išgelbėjimo darbe.“⁷

Iš tiesų merginos jau tarnauja kitiems be paskyrimų ir fanfarų. Mano pažįstama šeima persikėlė į naują vietą už šimtų kilometrų, kur nieko nepažinojo. Pirmą savaitę prie jos durų pasirodė keturiolikmetė mergina iš jų apylinkės su sausainiais lėkštėje ir pasveikino atvykus į jų kraštą. Už jos šypsodamasi stovėjo pasisiūliusi pavėžėti mama, palaikanti dukters norą tarnauti.

Kita motina jaudinosi, kad jos šešiolikmetė duktė negrįžo namo įprastą valandą. Kai galiausiai mergaitė sugrįžo, mama, kiek susierzinusi, klausinėjo ją, kur ši buvusi. Sutrikusi šešiolikmetė atsakė, kad nunešė gėlę netoliese gyvenančiai našlei. Ji pastebėjo, kad ta pagyvenusi sesuo atrodo vieniša ir pajuto įkvėpimą ją aplankyti. Sulaukusi visiško motinos pritarimo, ji ir toliau lankė tą pagyvenusią moterį. Jos artimai susidraugavo ir ta maloni draugystė tęsėsi daugelį metų.

Kiekviena iš šių merginų ir daugybė į jas panašių pastebi kito poreikius ir imasi darbo, kad juos patenkintų. Merginos turi įgimtą troškimą rūpintis ir dalytis, kuris gali būti tinkamai nukreiptas tarnaujant kartu su suaugusia seserimi.

Nesvarbu, koks mūsų amžius, kai mąstome, kaip veiksmingiausiai tarnauti, klausiame: „Ko jai [arba jam] reikia?“ Tą klausimą papildę nuoširdžiu troškimu tarnauti, esame vedami [ir vedamos] Dvasios daryti tai, kas pakylėtų ir sustiprintų žmogų. Girdėjau begalę istorijų apie brolius ir seseris, palaiminusius kitus paprastu kvietimo ir sveikinimo gestu Bažnyčioje, rūpestingu el. pašto laišku arba žinute, asmeniniu susitikimu užklupus sunkumams, kvietimu dalyvauti grupinėje veikloje arba pasisiūlymu padėti sunkioje situacijoje. Vienišiems tėvams, naujiems atsivertusiesiems, našlėms ir našliams arba su sunkumais susidūrusiam jaunimui gali prireikti papildomo tarnaujančiųjų brolių ir seserų dėmesio ir neatidėliotinos pagalbos. Vyresniųjų kvorumo ir Paramos bendrijos prezidentūrų darbo koordinavimas leidžia suformuluoti tinkamiausius pavedimus.

Be viso to, kas buvo pasakyta ir padaryta, tikroji tarnystė atliekama pavieniui ir vadovaujantis meile. Nuoširdžios tarnystės vertė, nuopelnai ir stebuklas yra tai, kad ji tikrai keičia gyvenimus! Kai jūsų širdys atsivers ir trokš mylėti, priimti, skatinti ir guosti, mūsų tarnystės galia bus nenugalima. Jei mus motyvuos meilė, vyks stebuklai ir atrasime būdus susigrąžinti „dingusias“ seseris ir brolius į visus priimantį Jėzaus Kristaus Evangelijos glėbį.

Gelbėtojas yra mūsų visuotinis pavyzdys – ne vien tik tuo, ką turėtume daryti, bet ir kaip turėtume tai daryti.⁸ „Jo gyvenimas žemėje buvo kvietimas mums pakelti žvilgsnius šiek tiek aukščiau, pamiršti savo pačių problemas ir ištiesti ranką kitiems.“⁹ Kai priimame šią galimybę iš visos širdies tarnauti mūsų seserims ir broliams, esame palaiminti ir tampame tauresni dvasiškai, labiau prisideriname prie Dievo valios ir gebame geriau suprasti Jo planą padėti kiekvienam sugrįžti pas Jį. Būsime geriau pasiruošę atpažinti Jo palaiminimus ir trokšime jais pasidalyti su kitais. Mūsų širdys su mūsų balsais unisonu giedos:

Parodykime dėkingumą ir meilę Dievui tarnaudami su meile savo amžinosioms seserims ir broliams.¹¹ Pasieksime tai, ką 100 metų po Gelbėtojo pasirodymo senovės Amerikos žemyne jautė jo gyventojai.

„Ir buvo taip, kad dėl Dievo meilės, kuri gyvavo žmonių širdyse, nebuvo jokių nesutarimų […].

Ir nebuvo jokių pavyduliavimų nei vaidų, […] ir tikrai negalėjo būti laimingesnių žmonių tarp visų žmonių, kuriuos sukūrė Dievo ranka.“¹²

Su džiaugsmu liudiju, kad šie apreikšti pakeitimai yra įkvėpti Dievo ir jei juos priimsime atviromis širdimis, tapsime geriau pasiruošę sutikti Jo Sūnų Jėzų Kristų, kai Jis ateis. Panašėsime į Sionės žmones ir neapsakomai džiaugsimės su tais, kam padėjome žengdami mokinystės keliu. Kad taip ir darytume, to karštai ir nuolankiai meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.