Kunigystės galios

Melchizedeko kunigystė yra dieviškas įgaliojimas, kurį Dievas suteikė Jo darbui vykdyti – „įgyvendinti žmogaus […] amžinąjį gyvenimą“ (Mozės 1:39). Ją Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui 1829 metais suteikė Gelbėtojo apaštalai Petras, Jokūbas ir Jonas (žr. DS 27:12). Jos šventumo ir galios neįmanoma nusakyti žodžiais.

Kunigystės raktai tai galia valdyti kunigystės įgaliojimo panaudojimą. Todėl, kada tie apaštalai suteikė Melchizedeko kunigystę Džozefui ir Oliveriui, jie taip pat suteikė jiems raktus valdyti jos panaudojimą (žr. DS 27:12–13). Tačiau tuo metu buvo suteikti ne visi raktai. Visi raktai ir visas pažinimas, būtini šiam „laikų pilnatvės evangelijos laikotarpiui“ (DS 128:18), yra suteikiami „eilutė po eilutės“ (žr. 21 eil.). Kiti raktai buvo suteikti praėjus septyneriems metams, Kirtlando šventykloje (žr. DS 110:11–16). Tie raktai buvo suteikti kunigystės įgaliojimui valdyti vykdant tuo metu duotus papildomus pavedimus, tokius kaip krikštas už mirusiuosius.

Melchizedeko kunigystė nenusako žmogaus statuso ir nėra titulas. Tai dieviška vyrams patikėta galia, kurią reikia naudoti Dievo darbo ir Jo vaikų labui. Turime visuomet atminti, kad kunigystę turintys vyrai nėra „kunigystė“. Netinka sakyti „kunigystė ir moterys“. Turėtume sakyti „turintieji kunigystę ir moterys“.

Dabar apsvarstykime tai, ko Viešpats Jėzus Kristus tikisi iš tų, kurie turi Jo kunigystę, – kaip mes turėtume vesti sielas pas Jį.

Prezidentas Džozefas F. Smitas mokė: „Tikrai buvo pasakyta, kad Bažnyčia yra tobulai suorganizuota. Vienintelė bėda yra tai, kad tos organizacijos ne visai suvokia, kokių įsipareigojimų iš jų tikimasi. Kai jos visiškai suvoks joms tenkančius reikalavimus, jos ištikimiau vykdys savo pareigas ir Viešpaties darbas pasaulyje bus stipresnis, galingesnis ir įtakingesnis.“¹

Prezidentas Smitas taip pat įspėjo:

„Dievo suteikti garbės titulai […], susiję su keliomis kunigystės pareigybėmis ir tvarka, neturėtų būti naudojami arba į juos žiūrima, kaip į žmogaus sukurtus titulus; jie nėra skirti žavėjimuisi, nėra meistriškumo išraiška, greičiau tai paskyrimas nuolankiai tarnystei vieninteliam Mokytojui, kuriam pasižadame tarnauti. […]

Mes darbuojamės dėl sielų išgelbėjimo ir turėtume jausti, kad tai yra didžiausia mums duoda pareiga. Todėl turėtume būti pasiryžę, jei reikės, viską paaukoti dėl Dievo meilės, žmonių išgelbėjimo ir Dievo karalystės žemėje pergalės.“²

Viešpaties Bažnyčioje Melchizedeko kunigystės funkcijos įvairios. Doktrinoje ir Sandorose kalbama apie aukštuosius kunigus kaip „plačiai pasklidusių įvairių kuolų sėsl[iuosius] prezident[us], arba tarn[us]“ (DS 124:134). Joje kalbama apie vyresniuosius kaip apie sėsliuosius tarnus Viešpaties Bažnyčiai (žr. DS 124:137). Štai keli papildomi mokymai apie tas skirtingas funkcijas.

Aukštasis kunigas tarnauja ir tvarko dvasinius dalykus (žr. DS 107:10, 12). Taip pat prezidentas Džozefas F. Smitas mokė: „Kadangi jis buvo įšventintas aukštuoju kunigu, tai turėtų jausti, jog yra įpareigotas […] rodyti sektiną pavyzdį senam ir jaunam ir užimti teisumo mokytojo padėtį, ne vien nurodymais, bet labiau pavyzdžiu – jaunesniems suteikdamas su amžiumi įgytos patirties naudą ir taip asmeniškai tapdamas galia bendruomenėje, kurioje gyvena.“³

Apie vyresniojo pareigas vyresnysis Briusas R. Makonkis iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė: „Vyresnysis yra Viešpaties Jėzaus Kristaus tarnautojas. […] Jis įgaliotas būti savo Mokytojo vietoje […] tarnaudamas savo artimui. Jis yra Viešpaties atstovas.“⁴

Vyresnysis Makonkis kritikavo mintį, kad tai yra „tik vyresnysis“. „Kiekvienas vyresnysis Bažnyčioje turi tiek kunigystės, kiek Bažnyčios prezidentas […], – sakė jis. –Kas yra vyresnysis? Jis yra ganytojas, Gerojo Ganytoje avidėje tarnaujantis ganytojas.“⁵

Atliekant šią svarbią funkciją tarnauti Gerojo Ganytojo avidėje, nėra skirtumo tarp Melchizedeko kunigystės aukštojo kunigo ir vyresniojo pareigybių. Didžiajame Doktrinos ir Sandorų 107 skyriuje Viešpats skelbia: „Aukštieji kunigai pagal Melchizedeko kunigystės tvarką turi teisę tarnauti savo padėtyje, vadovaujami prezidentūros, tvarkydami dvasinius dalykus, ir taip pat vyresniojo pareigybėje [ar Aarono kunigystės pareigybėse]“ (DS 107:10; taip pat žr. 12 eil.).

Svarbiausias principas visiems kunigystę turintiesiems tai principas, kurio mokė Mormono Knygos pranašas Jokūbas. Po to, kai jis ir jo brolis Juozapas buvo įšventinti kunigais ir mokytojais žmonėms, jis pareiškė: „Ir mes aukštinome savo pareigybę Viešpačiui, prisiimdami atsakomybę, atsakydami už šių žmonių nuodėmes savo galvomis, jei su visu stropumu nemokytume jų Dievo žodžio“ (Jokūbo 1:19).

Broliai, mūsų, kaip kunigystę turinčiųjų, pareigos yra rimti dalykai. Kitose organizacijose galbūt ir pakanka, kad mokymo kokybė ir kitų funkcijų vykdymas atitiktų pasaulietinius standartus. Tačiau mes, turintieji Dievo kunigystę, turime dievišką galią, kuri valdo net patekimą į celestialinę Dievo karalystę. Mūsų tikslą ir atsakomybę Viešpats apibūdino apreikštame Doktrinos ir Sandorų įvade. Mes turime skelbti pasauliui:

„Kad kiekvienas žmogus galėtų kalbėti Viešpaties Dievo, būtent pasaulio Gelbėtojo, vardu;

taip pat kad tikėjimas augtų žemėje;

kad būtų įtvirtinta mano nesibaigianti sandora;

Kad mano evangelijos pilnatvę silpnieji ir paprastieji galėtų skelbti pasaulio pakraščiams“ (DS 1:20–23).

Kad įvykdytume šį dievišką pavedimą, turime ištikimai „išaukštinti“ savo pašaukimus ir pareigas (žr. DS 84:33). Prezidentas Haroldas B. Ly paaiškino, ką reiškia išaukštinti kunigystę: „Kai tampi kunigystę turinčiuoju, tampi Viešpaties atstovu. Turi apie savo pašaukimą galvoti taip, lyg būtum Viešpaties siųstas. Štai ką reiškia išaukštinti kunigystę.“⁶

Todėl, broliai, jeigu Pats Viešpats paprašytų jus padėti vienam iš Jo sūnų ar dukterų – ką Jis darė per Savo tarnus, – ar padarytumėte tai? O jeigu padarytumėte, ar elgtumėtės kaip Jo atstovas, „Viešpaties siųstas“, pasikliaudamas Jo pažadėta pagalba?

Prezidentas Ly dar mokė apie kunigystės išaukštinimą: „Kai laikote didinamąjį stiklą virš ko nors, jis padaro, kad tas kas nors atrodytų didesnis, nei matytumėte plika akimi; toks yra didinamasis stiklas. Dabar […], jei kas nors išaukština savo kunigystę – tai reiškia, padaro ją didesnę, nei manė esant, ir svarbesnę, nei ji kam nors kitam atrodė, – štai būdas, kaip galite išaukštinti savo kunigystę.“⁷

Štai kunigystę turinčiojo, išaukštinusio savo kunigystę, pavyzdys. Man tai papasakojo vyresnysis Džefris D. Ereksonas, mano porininkas kuolo konferencijoje Aidahe. Būdamas jaunas vedęs vyresnysis, visiškai neturtingas ir manantis neišgalįs baigti paskutinių studijų metų koledže, Džefris nusprendė mesti mokslus ir priimti viliojantį darbo pasiūlymą. Po kelių dienų į jo namus atėjo vyresniųjų kvorumo prezidentas. „Ar supranti mano turimų kunigystės raktų svarbą?“ – paklausė vyresniųjų kvorumo prezidentas. Kai Džefris atsakė, jog supranta, prezidentas pasakė jam, kad nuo tada, kai išgirdo apie Džefrio ketinimą mesti mokslus koledže, Viešpats kankino jį bemiegėmis naktimis, kad jis perduotų tokią žinią: „Kaip tavo vyresniųjų kvorumo prezidentas, aš patariu tau nemesti mokslų koledže. Tai yra žinia tau nuo Viešpaties.“ Džefris tęsė mokslus. Po daugelio metų aš sutikau jį, sėkmingą verslininką, ir girdėjau, kaip jis sakė kunigystę turinčiųjų auditorijai: „Tas [patarimas] visiškai pakeitė mano gyvenimą.“

Kunigystę turintysis išaukštino savo kunigystę ir pašaukimą, ir tai „visiškai pakeitė“ kito Dievo vaiko gyvenimą.

Iki šiol aš kalbėjau apie kunigystės funkcijas Bažnyčioje. Dabar aš kalbėsiu apie kunigystę šeimoje. Pradėsiu nuo raktų. Principas, kad kunigystės įgaliojimas gali būti naudojamas tik vadovaujant turinčiajam tos funkcijos raktus, yra pagrindas Bažnyčioje, tačiau netaikomas kunigystės įgaliojimo naudojimui šeimoje.⁸ Kunigystę turintis tėvas pirmininkauja savo šeimoje turėdamas kunigystės įgaliojimą. Jam nereikia gauti kunigystės raktų nurodymo ar pritarimo tam, kad patartų savo šeimos nariams, vestų šeimos susirinkimus, savo žmonai ir vaikams teiktų kunigystės palaiminimus arba šeimos nariui ar kitiems teiktų gydymo palaiminimus.

Paveikslėlis

Kartu studijuojanti šeima

Jeigu tėvas išaukštintų savo kunigystę savo šeimoje, paremtų Bažnyčios misiją ne mažiau, nei kitais savo daromais darbais. Melchizedeko kunigystę turintis tėvas turėtų laikytis įsakymų, kad galėtų turėti kunigystės galią savo šeimos nariams teikti palaiminimus. Tėvas taip pat turėtų puoselėti šeimos santykius taip, kad šeimos nariai norėtų prašyti tėvo palaiminimų. Ir gimdytojai turėtų skatinti, kad šeimoje būtų daugiau kunigystės palaiminimų.

Paveikslėlis

Kunigystės palaiminimas.

Tėvas, kaip sakoma pareiškime apie šeimą, veikia kaip savo žmonos „lygus partneris“⁹. Ir tėvai, kada turite privilegiją panaudoti savo kunigystės įgaliojimo galią ir įtaką, darykite tai „įtikinimu, didžiu kantrumu, gerumu, romumu ir neveidmainiška meile“ (DS 121:41). Toks aukštas standartas dėl kunigystės įgaliojimo yra svarbiausias šeimoje. Tapęs Bažnyčios prezidentu prezidentas Haroldas B. Ly davė tokį pažadą: „Niekada jūsų turimos kunigystės galia nebus nuostabesnė, nei tada, kai jūsų namuose bus krizė – sunki liga ar poreikis priimti kokį nors sprendimą. […] Kunigystės galioje, kuri yra Aukščiausiojo Dievo galia, slypi galia daryti stebuklus, jeigu to nori Viešpats, bet tam, kad mes galėtume naudoti kunigystę, turime būti verti. Negebėjimas suprasti šio principo reiškia negalėjimą gauti tos didžios kunigystės turėjimo palaiminimų.“¹⁰

Mano mylimi broliai, jūsų turimos šventos kunigystės išaukštinimas yra gyvybiškai svarbus Viešpaties darbui jūsų šeimose ir atliekant bažnytinius pašaukimus.

Liudiju apie Jį, kurio yra ši kunigystė. Per Jo apmokančiąją kančią, auką ir prisikėlimą visi vyrai ir moterys turi patikinimą apie nemirtingumą ir amžinojo gyvenimo galimybę. Kiekvienas iš mūsų turėtume ištikimai ir uoliai vykdyti savo dalį šiame didžiame Dievo, mūsų Amžinojo Tėvo, darbe, Jėzaus Kristaus vardu, amen.