Iki septyniasdešimt septynių kartų

Klaidos yra gyvenimo tikrovė. Išmokti meistriškai groti pianinu neįmanoma nepadarius tūkstančių, gal net milijono, klaidų. Kad išmoktų užsienio kalbą, žmogus neišvengiamai patirs gėdą suklysdamas tūkstančius, gal net milijoną, kartų. Net puikiausi pasaulio atletai vis tiek nuolat padaro klaidų.

Kažkas yra pasakęs: „Sėkmė – tai ne nesėkmių nebuvimas, o entuziazmo išlaikymas einant nuo nesėkmės prie nesėkmės.“¹

Išradęs elektros lemputę Tomas Edisonas neva pasakė: „Aš nepatyriau nesėkmės 1000 kartų. Elektros lemputės išradimas buvo 1000 žingsnių procesas.“² Čarlzas F. Keteringas nesėkmes vadino „kelrodžiais kelyje į pasiekimus“³. Tikiuosi, kad kiekviena mūsų padaryta klaida tampa gera pamoka, leidžiančia suklupimo akmenis panaudoti kaip pakopas.

Tvirtas Nefio tikėjimas padėjo jam eiti nuo nesėkmės prie nesėkmės, kol galiausiai jis gavo skaistvario plokšteles. Mozei reikėjo 10-ies bandymų, kol galiausiai jam pavyko su izraelitais ištrūkti iš Egipto.

Mums gali kilti klausimas: jei Nefis ir Mozė tarnavo Viešpačiui, kodėl Viešpats neįsikišo ir nepadėjo jiems pasiekti tikslo iš karto? Kodėl Jis leido jiems – ir kodėl Jis leidžia mums – kapanotis ir klupti siekiant sėkmės? Štai keletas iš daugybės svarbių atsakymų į šį klausimą:

• Pirma, Viešpats žino, kad „visa tai suteiks [mums] patirties ir išeis [mums] į gera“⁴.

• Antra, Jis leidžia mums „paragauti kartėlio, idant išmoktume vertinti gėrį“⁵.

• Trečia, Jis leidžia tai, kad įrodytų, jog „kova yra Viešpaties“⁶ ir kad tik per Jo malonę galime įvykdyti Jo darbą ir tapti tokie kaip Jis.⁷

• Ketvirta, Jis leidžia tai, kad padėtų mums įgyti ir ištobulinti daugybę Kristaus savybių, kurių negalime įgyti kitaip, kaip tik priešiškoje aplinkoje⁸ ir „vargų krosnyje“⁹.

Gyvendami suklupimo kliūčių ir netobulumų kupiną gyvenimą, visi esame dėkingi už galimybę pasitaisyti.

1970 metais, kaip BJU pirmakursis, užsirašiau į fizikos pagrindų kursą, kurį dėstė Džei Balifas, įžymus profesorius. Po kiekvienos kurso dalies jis surengdavo egzaminą. Jei studentas gaudavo C įvertinimą ir norėdavo geresnio, profesorius Balifas leisdavo studentui laikyti kitą egzaminą iš tos pačios medžiagos. Jei studentas per antrą bandymą gaudavo B ir vis tiek būdavo nepatenkintas, jis galėdavo laikyti egzaminą trečią kartą, ketvirtą ir t. t. Suteikdamas daugybę galimybių pasitaisyti jis padėjo man tobulėti ir galiausiai gauti A įvertinimą jo klasėje.

Paveikslėlis

Profesorius Džei Balifas

Jis buvo nepaprastai išmintingas profesorius, skatinęs savo studentus nesiliauti stengtis – nesėkmę laikyti mokytoja, o ne tragedija ir ne bijoti nesėkmės, bet pasimokyti iš jos.

Neseniai, po 47 metų nuo to laiko, kai lankiau jo fizikos kursą, aš paskambinau šiam nuostabiam žmogui. Paklausiau, kodėl jis leisdavo studentams neribotą skaičių kartų gerinti savo įvertinimą. Jis atsakė: „Norėjau būti studentų pusėje.“

Nors esame dėkingi už galimybes pasitaisyti po savo klaidų, tai yra neteisingų sprendimų, esame visiškai apstulbinti Gelbėtojo malonės, teikiančios mums galimybes įveikti nuodėmes, tai yra širdies klaidas.

Niekas kitas nėra tiek mūsų pusėje kaip Gelbėtojas. Jis leidžia mums laikyti ir vis perlaikyti Jo egzaminus. Kad taptume tokie kaip Jis, mums reikės begalės galimybių pasitaisyti kasdien kovojant su prigimtiniu savimi, pavyzdžiui, pažabojant norus, mokantis kantrybės ir atlaidumo, įveikiant tingumą, vengiant neveiklumo nuodėmių ir panašiai. Jeigu klysti yra žmogiška, tai kiek nesėkmių reikės patirti, kol mūsų prigimtis iš žmogiškos taps dieviška? Tūkstančius? Greičiau milijoną.

Žinodamas, kad ankštas ir siauras kelias bus kupinas pavojų ir kad kasdien klysime, Gelbėtojas sumokėjo begalinę kainą, kad suteiktų mums tiek galimybių, kiek reikės, kad sėkmingai išlaikytume mirtingojo gyvenimo išbandymą. Pasipriešinimas, kurį Jis leidžia patirti, kartais gali atrodyti neįveikiamas ir nepakeliamas, bet Jis nepalieka mūsų be vilties.

Kad susidūrę su gyvenimo išbandymais išlaikytume tvarią viltį, visada yra paruošta ir pasiekiama Gelbėtojo malonė. Ši malonė yra dieviška pagalba ar pastiprinimas, […] galia, leidžianti vyrams ir moterims laikytis amžinojo gyvenimo ir išaukštinimo po to, kai jie bus įdėję visas savo pastangas.¹⁰ Jo malonė ir meilinga priežiūra visada yra virš mūsų per visą mūsų kelionę: Jis įkvepia, palengvina naštas, stiprina, gelbėja, saugo, gydo ir kitaip padeda savo žmonėms, net kai šie suklumpa ankštame ir siaurame kelyje.¹¹

Atgaila yra visada prieinama Dievo dovana, leidžianti ir padedanti mums eiti nuo nesėkmės prie nesėkmės neprarandant entuziazmo. Atgaila nėra Jo atsarginis planas tuo atveju, jei suklysime. Atgaila yra Jo planas žinant, kad tikrai suklysime. Tai atgailos evangelija ir, kaip pastebėjo prezidentas Raselas M. Nelsonas, „ji bus viso gyvenimo mokymo kursas“¹².

Šiame viso gyvenimo atgailos mokymo kurse sakramentas yra Viešpaties paskirtas būdas nuolat gauti Jo atleidimą. Jei sakramentą priimame sudužusia širdimi ir atgailaujančia dvasia, Jis duoda savaitinį atleidimą mums einant nuo nesėkmės prie nesėkmės sandoros keliu. Nes „nepaisant jų nuodėmių, mano vidus pilnas užuojautos jiems“¹³.

Bet kiek kartų Jis mums atleis? Koks ilgalaikis yra Jo didis kantrumas? Kartą Petras paklausė Gelbėtoją: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“¹⁴

Paveikslėlis

Petras ir Jėzus

Turbūt Petras manė, kad septyni pakankamai didelis skaičius, norėdamas pabrėžti, kad atleisti per daug kartų yra kvailystė ir kad maloningumas turi ribas. Atsakydamas Gelbėtojas iš esmės Petrui liepė nė neskaičiuoti – nenustatinėti atleidimo ribų.

„Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimtkart septynių.“¹⁵

Aišku, kad Gelbėtojas nenustatė aukščiausios 490 kartų ribos. Tai būtų tas pats, kaip sakyti, kad sakramentą galima priimti tik 490 kartų, o po to, 491-ąjį kartą, dangiškas auditorius įsikiš ir pasakys: „Apgailestauju, bet jūsų atgailos kortelės limitas ką tik baigėsi – nuo šiol žinokitės patys.“

Viešpats tą septyniasdešimtkart septynių skaičių panaudojo kaip metaforą Jo begaliniam Apmokėjimui, Jo beribei meilei ir Jo beribei malonei nusakyti. „Taip, ir kaip dažnai mano žmonės beatgailautų, aš atleisiu jiems jų nusižengimus prieš mane.“¹⁶

Tai nereiškia, kad sakramentas tampa leidimu nusidėti. Tai viena iš priežasčių, kodėl į Mormono Knygą buvo įtraukta ši frazė: „Bet kiekvieną kartą, kai tik jie su tikru ketinimu atgailaudavo ir siekdavo atleidimo, jiems būdavo atleidžiama.“¹⁷

Tikras ketinimas reiškia tikrą pastangą ir tikrą pokytį. Pokytis yra esminis žodis, vartojamas Raštų rodyklėje atgailai apibūdinti: „Proto ir širdies pokytis, atnešantis naują požiūrį į Dievą, save ir gyvenimą apskritai.“¹⁸ Tokio pokyčio išdava yra dvasinis augimas. Taigi mūsų sėkmė nėra ėjimas nuo nesėkmės prie nesėkmės, bet augimas nuo nesėkmės prie nesėkmės neprarandant entuziazmo.

Apsvarstykite šią paprastą mintį apie pokytį: „Kas nesikeičia, tas lieka, koks buvo.“ Ši akivaizdi tiesa nėra pasityčiojimas iš jūsų intelekto, tai išmintis prezidento Boido K. Pakerio, kuris pridūrė: „O kai nesikeičiame, mes – mirę.“¹⁹

Kadangi nenorime būti mirę prieš tapdami kaip Gelbėtojas²⁰, kiekvieną kartą suklupę turime vėl keltis trokšdami toliau augti ir tobulėti nepaisant mūsų silpnumų. Dėl mūsų silpnumo Jis patikina mus: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė tampa tobula silpnume.“²¹

Tik periodiškai fotografuodamiesi ar sudarę augimo lentelę, galime įvertinti savo fizinį augimą. Panašiai savo dvasinį augimą galime pamatyti tik apžvelgdami per laiką įvykusius pokyčius. Būtų išmintinga reguliariai pažvelgti atgal, pamatyti savo pažangą ir pasisemti įkvėpimo, kad galėtume „veržtis pirmyn, būdami nepajudinami dėl Kristaus, turėdami tobulą vilties skaistumą“²².

Esu amžinai dėkingas už Dangiškųjų Tėvų ir Gelbėtojo meilingą maloningumą bei didį kantrumą – Jie suteikė mums neribotas galimybes pasitaisyti mums keliaujant atgal Jų akivaizdon. Jėzaus Kristaus vardu, amen.