Nesijaudinkite

Pridedu savo liudijimą prie ką tik pateiktų prezidento Raselo M. Nelsono ir vyresniojo Kventino L. Kuko žinių apie Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo Tarybos darną bei sutarimą. Žinau, kad šie pranašiški pranešimai yra Viešpaties mintis ir valia ir laimins bei stiprins pavienius asmenis, šeimas ir Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią per kartų kartas.

Prieš kelerius metus viena iš mano ištekėjusių dukrų ir jos vyras uždavė seseriai Resband ir man labai svarbų ir gyvenimą keičiantį klausimą: „Ar vis dar saugu ir išmintinga gimdyti vaikus į šį, regis, nedorą ir gąsdinantį pasaulį?“

Tai buvo svarbus klausimas mamai ir tėčiui apsvarstyti su savo brangiais susituokusiais vaikais. Girdėjome baimę jų balsuose ir jutome jų širdžių būgštavimus. Dalydamiesi pagrindiniais Evangelijos mokymais bei savo nuoširdžiais jausmais ir gyvenimo patirtimi, jiems tvirtai atsakėme: „Žinoma, reikia gimdyti vaikus.“

Baimė ne naujiena. Jėzaus Kristaus mokiniai, išplaukę į Galilėjos ežerą, tamsią naktį išsigando vėtros ir bangų.¹ Mes, Jo mokiniai šiais laikais, taip pat patiriame baimių. Pavyzdžiui, mūsų vieniši suaugusieji bijo įsipareigoti susituokti. Jaunavedžiai, kaip kad mūsų vaikai, gali bijoti gimdyti vaikus į vis nedoresnį pasaulį. Misionieriai bijo daugelio dalykų, ypač kalbinti nepažįstamus. Našlės bijo gyventi vienos. Paaugliai bijo nepritapti; pirmokėliai bijo pirmos dienos mokykloje; universitetų studentai bijo atsiimti savo egzamino lapus. Bijome nesėkmės, atmetimo, nusivylimo ir nežinomybės. Bijome uraganų, žemės drebėjimų ir gaisrų, niokojančių kraštą ir žmonių gyvenimus. Bijome nebūti išrinkti ir, kita vertus, bijome būti išrinkti. Bijome, kad esame nepakankamai geri; bijome, kad Viešpats nelaimins mūsų. Bijome pasikeitimų ir mūsų baimės gali išaugti iki siaubo. Ar išvardijau daugmaž viską?

Nuo senų laikų baimė ribojo Dievo vaikų gebėjimą matyti. Man visada labai patiko pasakojimas apie Eliziejų 2 Karalių knygoje. Sirijos karalius pasiuntė kariuomenę, kuri naktį nužygiavo ir apsupo miestą.² Jie ketino suimti ir nužudyti pranašą Eliziejų. Rašoma taip:

„Anksti rytą atsikėlęs Dievo vyro tarnas išėjo ir žiūri: kariuomenė su raiteliais ir kovos vežimais visur aplink miestą. Tarnas sakė jam: „Vargas, mano šeimininke! Ką dabar darysime?“³

Tai kalbėjo baimė.

„Eliziejus atsakė: „Nebijok, nes su mumis yra daugiau negu su jais.“⁴

Bet vien tuo jis neapsiribojo.

„Eliziejus meldėsi: „Viešpatie, atverk jo akis, kad pamatytų.“ Viešpats atvėrė tarno akis, ir jis pamatė: štai kalnas buvo pilnas ugninių žirgų ir vežimų, supančių Eliziejų.“⁵

Gal sulauksime, o gal ir ne, ugninių vežimų, pasiųstų išsklaidyti mūsų baimes ir nugalėti mūsų demonus, bet pamoka yra aiški. Su mumis yra Viešpats, kuris rūpinasi mumis ir laimina taip, kaip gali tik Jis. Malda gali prišaukti stiprybę ir apreiškimą, kurių mums reikia, kad sutelktume savo mintis į Jėzų Kristų ir Jo apmokančią auką. Viešpats žinojo, kad kartais jausime baimę. Aš jaučiau ir jūs jautėte, todėl Raštuose gausu Viešpaties patarimų:

„Būkite džiugūs ir nebijokite.“⁶

„Dėl kiekvienos minties žvelkite į mane; neabejokite, nebijokite.“⁷

„Nebijok, mažoji kaimene.“ ⁸ Man patinka švelnus kreipinys „mažoji kaimene“. Šioje Bažnyčioje mūsų gal ir nedaug, jeigu vertinsime taip, kaip pasaulis vertina pajėgas, bet kai atveriame savo dvasines akis – „su mumis yra daugiau negu su jais“⁹. Mūsų mylintis Ganytojas Jėzus Kristus tęsia: „Tegul nors žemė ir pragaras susivienija prieš jus; nes jeigu jūs pastatyti ant mano uolos, jie negali nugalėti.“¹⁰

Kaip išsklaidoma baimė? Tas jaunas tarnas stovėjo greta Eliziejaus, Dievo pranašo. Mes turime tokį patį pažadą. Kai klausome prezidento Raselo M. Nelsono, kai įsiklausome į jo patarimus, mes stovime su Dievo pranašu. Prisiminkite Džozefo Smito žodžius: „Ir dabar, po daugelio liudijimų, pateiktų apie jį, šis yra visų paskiausias liudijimas, kurį pateikiame apie jį, – kad jis gyvena!“¹¹ Jėzus Kristus gyvas. Mūsų meilė Jam ir Jo Evangelijai išsklaido baimę.

Mūsų troškimas, „kad Jo Dvasia visada būtų“¹² su mumis, nuvys baimę pakeisdamas ją gebėjimu matyti mirtingąjį gyvenimą amžinybės kontekste. Prezidentas Nelsonas įspėjo: „Ateinančiomis dienomis bus neįmanoma dvasiškai išgyventi be vedančios, nukreipiančios, guodžiančios ir nuolatinės Šventosios Dvasios įtakos.“¹³

Dėl negandų, kurios užgrius žemę ir užkietins daugelio širdis, Viešpats kalbėjo: „Bet mano mokiniai stovės šventose vietose ir nebus pajudinti.“¹⁴

Ir po to davė šį dievišką patarimą: „Nesijaudinkite, nes kai visa tai įvyks, jūs žinosite, kad jums duoti pažadai bus įvykdyti.“¹⁵

Stovėkite šventose vietose, nesijaudinkite ir pažadai bus įvykdyti. Panagrinėkime šių dalykų ryšį su baimėmis.

Pirma, stovėkite šventose vietose. Kai stovime šventose vietose – savo teisiuose namuose, pašventintuose maldos namuose, pašvęstose šventyklose – jaučiame, kad su mumis yra Viešpaties Dvasia. Randame atsakymus į mums rūpimus klausimus arba ateina raminanti mintis paprasčiausiai juos atidėti į šalį. Taip veikia Dvasia. Šios šventos Dievo karalystės žemėje vietos reikalauja mūsų nuolankumo, pagarbos kitiems, visų mūsų pastangų gyventi pagal Evangeliją, mūsų vilčių atsikratyti savo baimių ir siekti gydančios Jėzaus Kristaus galios per jo Apmokėjimą.

Baimei ne vieta šiose šventose Dievo vietose arba Jo vaikų širdyse. Kodėl? Dėl meilės. Dievas visada mus myli; ir mes mylime Jį. Mūsų meilė Dievui įveikia visas baimes, o Jo meilė viešpatauja šventose vietose. Apmąstykite tai. Kai nedrįstame įsipareigoti Viešpačiui, kai nuklystame nuo Jo kelio, vedančio į amžinąjį gyvenimą, kai abejojame savo svarba Jo dieviškame plane, kai leidžiame baimei atverti duris visiems jos draugams – bailumui, pykčiui, nusivylimui, – Dvasia palieka mus, ir mes liekame be Viešpaties. Jei pažįstate tą jausmą, žinote, kad jis nemalonus. Ir priešingai, kai stovime šventose vietose, galime jausti Dievo meilę, o „tobula meilė išveja visą baimę“¹⁶.

Kitas patarimas yra „nesijaudinkite“¹⁷. Kad ir kiek nedorybės bei sumaišties būtų žemėje, jei kasdien būsime ištikimi Jėzuje Kristuje, mums pažadėta „Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą“¹⁸. O kai Kristus ateis su visa galia ir šlove, blogis, maištavimas ir neteisingumas baigsis.

Kadaise apaštalas Paulius pranašavo apie mūsų laikus, sakydamas jaunajam Timotiejui:

„Žinok, kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai,

nes žmonės bus savimylos, pinigų mylėtojai, pagyrūnai, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs tėvams, nedėkingi, nešventi, […]

labiau mylintys malonumus negu Dievą.“¹⁹

Atminkite, abiejose uždangos pusėse tų, kurie „su mumis“, kurie myli Dievą visa savo širdimi, galia, protu ir stiprybe, yra daugiau negu tų, kurie su jais.²⁰ Jei iš tiesų pasitikime Viešpačiu ir Jo keliais, jei aktyviai dalyvaujame Jo darbe, nebijosime pasaulio srovių ir nesijaudinsime dėl jų. Meldžiu jus nepaisyti pasaulio įtakos bei sunkumų ir siekti dvasingumo savo kasdieniame gyvenime. Mylėkite tai, ką myli Viešpats: Jo įsakymus, Jo šventus namus, mūsų šventas sandoras su Juo, sakramentą kiekvieną šabo dieną, bendravimą per maldą – ir jums nereikės jaudintis.

Paskutinis punktas: pasitikėkite Viešpačiu ir Jo pažadais. Žinau, kad visi Jo pažadai bus įvykdyti. Žinau tai taip tikrai, kaip kad stoviu prieš jus šiame šventame susirinkime.

Viešpats apreiškė: „Nes tie, kurie yra išmintingi ir priėmė tiesą, ir pasitelkė Šventąją Dvasią savo vadovu, ir nebuvo apgauti, – iš tiesų sakau jums: jie nebus nukirsti ir įmesti į ugnį, bet išlaikys tą dieną.“²¹

Štai kodėl neturime jaudintis dėl šių laikų sumaišties, dėl tų, kurie yra dideliame ir erdviame pastate, dėl tų, kurie šaiposi iš nuoširdžių pastangų ir atsidavusio tarnavimo Viešpačiui Jėzui Kristui. Optimizmas, drąsa ir tikroji meilė kyla iš širdies, kuri nėra prislėgta rūpesčių ar sumaišties. Prezidentas Nelsonas, kuris į ateitį žvelgia „nusiteikęs optimistiškai“, priminė: „Jei norime tikėtis atsijoti daugybę tiesą puolančių žmonių balsų ir filosofijų, privalome išmokti gauti apreiškimą.“²²

Kad gautume apreiškimą, turime gyvenimą pagal Evangeliją pastatyti į pirmą vietą ir skatinti aplinkinių bei savo ištikimybę ir dvasingumą.

Spenseris V. Kimbolas buvo vienas iš pranašų, kuriuos mačiau jaunystėje. Pastaraisiais metais, po to kai buvau pašauktas apaštalu, radau ramybę jo pirmoje kalboje, pasakytoje per 1943 metų spalio visuotinę konferenciją. Jis buvo priblokštas savo pašaukimo; žinau, koks tai jausmas. Vyresnysis Kimbolas sakė: „Daug mąsčiau ir meldžiausi, pasninkavau ir meldžiausi. Galvoje sukosi prieštaringos mintys – tarsi balsai, sakantys: „Tu negali daryti šio darbo. Nesi vertas. Nesi tinkamas.“ Bet galiausiai visada ateidavo pergalinga mintis: „Tu privalai atlikti šį paskirtą darbą – privalai tapti sugebantis, vertas ir tinkamas.“ Ir ta kova nesiliovė.“²³

Semiuosi drąsos iš tyro šio apaštalo, kuris tapo dvyliktuoju šios galingos Bažnyčios prezidentu, liudijimo. Jis suprato, kad turi nepaisyti savo baimės imtis paskirto darbo ir kad turi pasitikėti, jog Viešpats suteiks jam stiprybės tapti sugebančiam, vertam ir tinkamam. Mes irgi galime. Tos kovos nesiliaus, bet mes jas pasitiksime su Viešpaties Dvasia. Mes nesijaudinsime, nes kai stovime su Viešpačiu ir už Jo principus bei Jo amžinąjį planą, stovime ant šventos žemės.

O kaip mano duktė ir žentas, kurie prieš kelerius metus uždavė tą labai nuoširdų ir asmenišką baimės paskatintą klausimą? Jie rimtai apsvarstė mūsų to vakaro pokalbį; meldėsi, pasninkavo ir padarė savo išvadas. Jų ir mūsų, kaip senelių, džiaugsmui, gyvendami su tikėjimu ir meile, dabar jie palaiminti septyniais vaikais.

Paveikslėlis

Septyni vyresniojo ir sesers Resbandų vaikaičiai

Drąsos, broliai ir seserys. Taip, mes gyvename neramiais laikais, bet kol esame sandoros kelyje, mums nereikia bijoti. Laiminu jus, kad būdami kelyje nesijaudintumėte dėl laikų, kuriais gyvename, ir dėl jus ištinkančių nemalonumų. Laiminu jus, kad pasirinktumėte stovėti šventose vietose ir kad nebūtumėte pajudinti. Laiminu, kad tikėtumėte Jėzaus Kristaus pažadais, tikėtumėte, kad Jis gyvas, kad stebi mus, rūpinasi mumis ir yra šalia mūsų. Mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus vardu, amen.