Tvirti ir pastovūs tikėjime Kristumi

Senajame Testamente skaitome apie vieną po kito einančius laikotarpius, kai Izraelio vaikai gerbė savo sandoras su Jehova ir garbino Jį, ir laikotarpius, kai jie nepaisydavo sandoros ir garbindavo stabus, arba Baalą.¹

Vienas iš atsimetimo laikotarpių buvo Ahabo valdymo laikotarpis šiaurinėje Izraelio karalystėje. Kartą pranašas Elija pasakė karaliui Ahabui surinkti ant Karmelio kalno Izraelio žmones ir netikrus pranašus, tai yra Baalo kunigus. Kai žmonės susirinko, Elija jiems tarė: „Ar ilgai jūs svyruosite? [Kitaip sakant, kada nuspręsite kartą ir visiems laikams?] Jei Viešpats yra Dievas, sekite Jį, o jei Baalas, sekite Baalą.“ Tauta neatsakė nė žodžio.“² Todėl Elija pasakė, kad tiek jis, tiek Baalo pranašai supjaustys po veršį ir padės ant malkų, sukrautų ant atskirų altorių, bet jų neuždegs.³ „Tegul jie šaukiasi savo dievų, o aš šauksiuosi Viešpaties vardo. Tas dievas, kuris atsakys ugnimi, yra Dievas.“ Žmonės atsakė: „Gerai pasakyta.“⁴

Pamenate, kad Baalo kunigai ištisas valandas šaukė savo neegzistuojančiam Dievui, kad atsiųstų ugnį, „bet nei balso, nei atsakymo nesulaukė“⁵. Kai atėjo Elijo eilė, jis atstatė sugriautą Viešpaties aukurą, uždėjo ant jo malkas bei atnašą ir nurodė visa tai apipilti vandeniu, ne vieną, o tris kartus. Neliko jokios abejonės, kad nei jis, nei joks kitas žmogus negalės uždegti to laužo.

„Vakarinės aukos metu, pranašas Elija priėjęs meldėsi: „Viešpatie, Abraomo, Izaoko ir Izraelio Dieve, tebūna šiandien žinoma, kad Tu esi Dievas Izraelyje, o aš tavo tarnas, ir kad visa tai Tavo paliepimu padariau. […]“

Tada Viešpaties ugnis krito ant aukuro ir sudegino auką, malkas, akmenis bei dulkes, ir sulaižė griovyje buvusį vandenį.

Visi žmonės, tai matydami, puolė veidais į žemę ir šaukė: „Viešpats yra Dievas! Viešpats yra Dievas!“⁶

Šiandien Elija galėtų sakyti:

• Nuspręskite, ar Dievas, mūsų Dangiškasis Tėvas, egzistuoja ar ne, bet jei Jis egzistuoja, garbinkite Jį.

• Nuspręskite, ar Jėzus Kristus, prisikėlęs žmonijos Išpirkėjas, yra Dievo Sūnus ar ne, bet jei Jis yra, sekite paskui Jį.

• Nuspręskite, ar Mormono Knyga yra Dievo žodis ar ne, bet jei yra, artinkitės prie Dievo studijuodami ją ir gyvendami pagal jos priesakus.⁷

• Nuspręskite, ar 1820 m. pavasario dieną Džozefas Smitas matė Tėvą bei Sūnų ir kalbėjo su jais ar ne, bet jei taip buvo, gerbkite pranašo mantiją, taip pat užantspaudavimo raktus, kuriuos aš, Elija, įteikiau jam.

Ankstesnėje visuotinėje konferencijoje prezidentas Raselas M. Nelsonas pareiškė: „Jums nereikia spėlioti, kas yra tikra [žr. Moronio 10:5]. Jums nereikia spėlioti, kuo galite drąsiai pasitikėti. Per asmeninį apreiškimą jūs galite gauti asmeninį liudijimą, kad Mormono Knyga yra Dievo žodis, kad Džozefas Smitas yra pranašas ir kad tai yra Viešpaties Bažnyčia. Kad ir ką kiti sakytų ar darytų, niekas niekada negalės atimti liudijimo, kurį gavote į savo širdį ir protą apie tai, kas yra tikra.“⁸

Patikindamas, kad visiems, ieškantiems išminties, Dievas „dosniai duoda ir nepriekaištauja“,⁹ Jokūbas taip pat įspėjo:

„Bet tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis panašus į jūros bangą, varinėjamą ir blaškomą vėjo.

Toksai žmogus tegul nemano ką nors gausiąs iš Viešpaties, –

toks svyruojantis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus.“¹⁰

Kita vertus, mūsų Gelbėtojas buvo tobulas pastovumo pavyzdys. Jis sakė: „Tėvas nepaliko manęs vieno, nes visuomet darau, kas Jam patinka.“¹¹ Apmąstykite šiuos Raštų aprašymus apie vyrus ir moteris, kurie, kaip ir Gelbėtojas, buvo tvirti bei pastovūs:

Jie „buvo atversti į tikrą tikėjimą; ir jie nesitraukė nuo jo, nes buvo tvirti ir pastovūs, ir nepajudinami, pasiryžę su visu stropumu vykdyti Viešpaties įsakymus.“¹²

„Jų protai tvirti, ir jie nuolat pasikliauna savo Dievu.“¹³

„Ir štai, jūs patys žinote, nes matėte, kad visi tie, kurie buvo atvesti į tiesos pažinimą […], yra tvirti ir pastovūs tikėjime ir tame, kuo jie buvo padaryti laisvi.“¹⁴

„Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų.“¹⁵

Kad žmogus išliktų tvirtas ir pastovus tikėjime Kristumi, reikia, kad Jėzaus Kristaus Evangelija persmelktų jo širdį ir sielą, t. y., kad Evangelija taptų ne tik dar vienu veiksniu žmogaus gyvenime, bet svarbiausiu jo gyvenimo ir asmenybės prioritetu. Viešpats sako:

„Aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu jums naują dvasią. Aš išimsiu akmeninę širdį iš jūsų kūno ir duosiu kūno širdį.

Aš įdėsiu į jus savo dvasią ir padarysiu, kad vaikščiotumėte pagal mano nuostatus ir vykdytumėte mano sprendimus.

Ir […] būsite mano tauta, o aš būsiu jūsų Dievas.“¹⁶

Tai yra sandora, kurią sudarome per krikštą ir šventyklos apeigas. Bet kai kurie dar nevisiškai priėmė Jėzaus Kristaus Evangeliją į savo gyvenimą. Nors, pasak Pauliaus, krikštu jie buvo kartu su Kristumi „palaidoti mirtyje“, jiems dar trūksta, kad „kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusių [… , taip ir jie gyventų] naują gyvenimą“¹⁷. Jie dar negyvena pagal Evangeliją. Jie dar nėra susitelkę į Kristų. Jie renkasi, kokių doktrinų ir įsakymų laikysis, ir kur ar kada tarnaus Bažnyčioje. Kaip priešingybė jiems, išrinktieji pagal sandorą¹⁸, būtent tiksliai laikydamiesi sandorų, išvengs suklaidinimo ir liks tvirti tikėjime Kristumi.

Dauguma mūsų šiuo metu esame kažkur tarp visuomenėje priimto dalyvavimo Evangelijos ritualuose ir tobulai išugdyto į Kristaus panašaus pasišventimo Dievo valiai. Kažkur šiame kelyje geroji Jėzaus Kristaus Evangelijos žinia įeina į mūsų širdį ir užvaldo mūsų sielą. Tai gali nutikti ne akimirksniu, bet visi turėtume siekti tos palaimingos būsenos.

Yra nelengva, bet gyvybiškai svarbu išlikti tvirtiems ir pastoviems, kai pasijuntame taurinami „suspaudimų krosnyje“¹⁹ – anksčiau ar vėliau šiame gyvenime tai nutinka kiekvienam. Be Dievo, šios niūrios patirtys stumia į neviltį, sielvartą ir net pagiežą. Su Dievu skausmą pakeičia paguoda, sumaištį pakeičia ramybė, o sielvartą pakeičia viltis. Išlikdami tvirti tikėjime Kristumi sulauksime Jo malonės ir pagalbos.²⁰ Jis sunkumus pavers palaiminimu ir, Izaijo žodžiais tariant, „įteik[s] grožybę vietoj pelenų“.²¹

Leiskite pateikti tris pavyzdžius, kuriuos žinau asmeniškai.

Viena moteris, kenčia nuo sekinančios chroniškos ligos, kuri nesitraukia nepaisant medicininės priežiūros, kunigystės palaiminimų, pasninko ir maldų. Tačiau jos tikėjimas maldos galia ir Dievo meilės jai tikrumu nemažėja. Ji veržiasi pirmyn diena po dienos (o kartais valanda po valandos) tarnaudama Bažnyčioje ten, kur pašaukta, ir drauge su vyru prižiūrėdama savo mažus vaikus, šypsodamasi, kiek tik gali. Jos atjauta kitiems yra nuoširdi, išgryninta jos pačios kančios, ir ji dažnai užmiršta save tarnaudama kitiems. Ji išlieka tvirta, o žmonės šalia jos jaučiasi laimingi.

Vyras, kuris išaugo Bažnyčioje, tarnavo nuolatiniu misionieriumi ir vedė puikią moterį, nustebo, kai kai kurie bendraamžiai pradėjo kritiškai kalbėti apie Bažnyčią ir pranašą Džozefą Smitą. Po kurio laiko jie paliko Bažnyčią ir bandė įtikinti jį padaryti tą patį. Kaip dažnai būna tokiais atvejais, jie bombardavo jį rašiniais, interneto vaizdo įrašais ir kritikų, kurių dauguma patys kadaise buvo nepatenkinti Bažnyčios nariai, sukurtais filmais. Jo bendraamžiai tyčiojosi iš jo tikėjimo, sakydami, kad jis lengvatikis ir yra apgautas. Jis negalėjo atremti visų jų teiginių ir jo tikėjimas, dėl nepaliaujamos opozicijos, pradėjo svyruoti. Jis ėmė svarstyti, ar neturėtų liautis lankyti bažnyčią. Jis kalbėjo su savo žmona. Jis kalbėjo su žmonėmis, kuriais pasitikėjo. Jis meldėsi. Mąstydamas šioje sunkioje dvasinėje būsenoje jis prisiminė atvejus, kai jautė Šventąją Dvasią ir gavo Dvasios liudijimą apie tiesą. Jis nusprendė: „Jei noriu būti sąžiningas sau, turiu pripažinti, kad Dvasia ne kartą mane paveikė ir kad Dvasios liudijimas yra realus.“ Jis vėl patyrė laimę ir ramybę drauge su žmona ir vaikais.

Vyras ir žmona, kurie ilgai ir laimingai laikėsi vadovų patarimų savo gyvenime, sielvartavo, kad negali susilaukti vaikų. Jie išleido daug pinigų ieškodami kompetentingų medicinos profesionalų pagalbos ir po kurio laiko buvo palaiminti sūnumi. Deja, maždaug po metų be niekieno kaltės įvyko nelaimingas atsitikimas ir kūdikis liko beveik be sąmonės, smarkiai pažeistomis smegenimis. Juo rūpinosi geriausi gydytojai, bet jie negali pasakyti, kaip jo reikalai klostysis toliau. Vaikas, dėl kurio atėjimo į šį pasaulį ta pora taip sunkiai dirbo ir meldėsi, tam tikra prasme buvo paimtas, ir jie nežino, ar jis bus jiems sugrąžintas. Dabar jie stengiasi patenkinti svarbiausius savo kūdikio poreikius ir vykdyti kitas savo pareigas. Šiuo nepaprastai sunkiu laikotarpiu jie atsigręžė į Viešpatį. Jie pasitiki „duona kasdienine“, kurią gauna iš Jo. Jiems padeda gailestingi draugai, šeima ir juos stiprina kunigystės palaiminimai. Jie suartėjo; dabar jų sąjunga galbūt stipresnė ir brandesnė nei galėtų būti kitu atveju.

1837 m. liepos 23 d. Viešpats davė apreiškimą tuometiniam Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidentui Tomui B. Maršui. Jame buvo sakoma:

„Ir melskis už savo brolius iš Dvylikos. Griežtai įspėk juos, dėl mano vardo, ir tebūna jie įspėjami dėl visų savo nuodėmių, ir tu pats būk ištikimas mano vardui priešais mane.

Ir po jų gundymų ir daugelio suspaudimų, štai, aš, Viešpats, juos apčiuopsiu, ir jeigu jie neužkietins savo širdžių ir neįtemps savo sprandų prieš mane, jie bus atversti ir aš juos išgydysiu.“²²

Manau, kad šiose eilutėse išsakyti principai tinka visiems mums. Mūsų patiriamos negandos ir suspaudimai, ir dar išbandymai, kuriuos Viešpats mato reikalinga mums paskirti, gali nuvesti į visišką atsivertimą ir išgydymą. Bet tai nutinka, jeigu, ir tik jeigu, mes neužkietiname savo širdžių ir neįtempiame savo sprandų prieš Jį. Jei išliekame tvirti ir pastovūs, kad ir kas nutiktų, mes pasiekiame tokį atsivertimą, kokį Gelbėtojas turėjo omeny, sakydamas Petrui: „Tu atsivertęs stiprink savo brolius“²³, – visišką atsivertimą, kurio negalima panaikinti. Tas pažadėtas išgydymas yra nuodėmės sužeistų mūsų sielų apvalymas ir pašventinimas, darantis mus šventus.

Prisimenu, mamos patardavo: „Valgyk daržoves; tai tau bus naudinga.“ Mūsų motinos teisios. O tikėjimo pastovumo kontekste „valgyti daržoves“ – tai nuolat melstis, kasdien sotintis Raštais, tarnauti ir garbinti Bažnyčioje, vertai priimti sakramentą kiekvieną savaitę, mylėti savo artimą ir kasdien paimti savo paklusnumo Dievui kryžių.²⁴

Visada atminkite pažadą, kad tie, kurie tvirti ir pastovūs tikėjime Kristumi, sulauks gerų dalykų tiek dabartyje, tiek ateityje. Atminkite „amžinąjį gyvenimą ir šventųjų džiaugsmą“²⁵. „O, visi jūs, tyraširdžiai, pakelkite galvas ir priimkite maloningąjį Dievo žodį, ir sotinkitės jo meile; nes jūs galite tai daryti per amžius, jei jūsų nusistatymas tvirtas.“²⁶ Jėzaus Kristaus vardu, amen.