Dabar yra tas laikas
Jeigu savo gyvenime turite neužbaigtų reikalų, dabar būtų tinkamiausia proga jais pasirūpinti.
Prieš kelerius metus ruošdamasis į komandiruotę pajutau skausmą krūtinėje. Susirūpinusi mano žmona nusprendė keliauti drauge. Per pirmąjį skrydį skausmas paaštrėjo tiek, kad pasidarė sunku kvėpuoti. Lėktuvui nusileidus, iš oro uosto iš karto nuvykome į vietinę ligoninę, kurioje, atlikęs kelis tyrimus, gydytojas pranešė, kad kelionę tęsti saugu.
Sugrįžome į oro uostą ir įsėdome į lėktuvą, kad skristume į galutinį tikslą. Leidžiantis pilotas per garsiakalbį pasakė mano vardą ir liepė pasirodyti, kur sėdžiu. Prie manęs priėjo skrydžio palydovė ir pasakė, kad sulaukė skubaus skambučio ir kad oro uoste manęs laukia greitoji, nuvešianti į ligoninę.
Įlipome į greitosios pagalbos automobilį ir nuskubėjome į vietinį skubios pagalbos priimamąjį. Ten mus sutiko du nerimaujantys gydytojai, kurie paaiškino, kad nustatinėjant diagnozę buvo padaryta klaida, kad man iš tiesų susidariusi plaučių arterijos trombinė embolija, kitaip – krešulys mano plaučiuose, kurį skubiai reikėjo pašalinti operuojant. Gydytojai pranešė, kad daugelis tokių pacientų neišgyvena. Suprasdami, kad esame toli nuo namų, ir nežinodami, ar esame pasiruošę tokiems svarbiems gyvenimą keičiantiems posūkiams, gydytojai paminėjo, kad jeigu savo gyvenime turime neužbaigtų reikalų, dabar būtų tinkamiausia proga jais pasirūpinti.
Gerai pamenu, kaip tą nerimastingą akimirką visiškai pasikeitė mano požiūris. Tai, kas prieš kelias akimirkas atrodė labai svarbu, dabar tebuvo mažmožis. Mano mintys nuo šio gyvenimo patogumų ir rūpesčių pasuko link amžinosios perspektyvos – pradėjau mąstyti apie šeimą, vaikus, savo žmoną ir galiausiai ėmiau vertinti savo gyvenimą.
Kokia šeima esame? Kokie žmonės? Ar gyvename pagal sudarytas sandoras ir Viešpaties lūkesčius, ar galbūt nesąmoningai leidžiame pasaulio rūpesčiams atitraukti mus nuo to, kas svarbiausia?
Raginu jus apmąstyti svarbią šio išgyvenimo pamoką – atsitraukite nuo pasaulio ir įvertinkite savo gyvenimą. Arba, gydytojo žodžiais, jeigu savo gyvenime turite neužbaigtų reikalų, dabar būtų tinkamiausia proga jais pasirūpinti.
Įvertinkime savo gyvenimą
Gyvename informacijos gausos pasaulyje, kurį valdo vis dažnėjantys trukdžiai, neleidžiantys nuo šio gyvenimo sąmyšio atsijoti to, kas svarbiausia amžinybėje, ir į tai susitelkti. Kasdien per sparčiai besikeičiančias technologijas esame bombarduojami dėmesį patraukiančiomis antraštėmis.
Jeigu neskirsime laiko apmąstymams, galime nesuvokti šios pašėlusio tempo aplinkos poveikio mūsų kasdienybei ir pasirinkimams. Pamatysime, kad mūsų gyvenimo dienos išeikvotos „memuose“, vaizdo įrašuose ir skambiose antraštėse pateiktos informacijos proveržiams. Nors tai gali būti įdomu ir linksma, didžioji dalis tos informacijos turi mažai bendro su mūsų amžinuoju tobulėjimu, bet vis tiek formuoja mūsų požiūrį į mirtingąjį gyvenimą.
Šie pasaulietiniai trukdžiai gali būti palyginti su Lehio sapnu. Eidami pirmyn sandoros keliu, tvirtai laikydamiesi geležinės lazdos, didžiuliame ir erdviame pastate girdime ir matome žmones, kurie „tyčioj[asi] ir rod[o] pirštais“ (1 Nefio 8:27). Gal nesąmoningai, bet kartais stabtelime ir atitraukiame akis, kad pasižiūrėtume į kilusį sąmyšį. Kai kurie galbūt net paleidžiame geležinę lazdą ir artinamės prie pastato, kad geriau matytume. Kiti galbūt visiškai atpuola dėl tų, „kurie iš jų šaipėsi“ (1 Nefio 8:28).
Gelbėtojas mus įspėjo: „Saugokitės, kad jūsų širdys nebūtų apsunkintos […] gyvenimo rūpesčių“ (Luko 21:34). Šiuolaikiniame apreiškime mums primenama, kad daug yra pašauktų, bet maža išrinktų. Jie neišrinkti „todėl, kad jų širdys […] prisiriš[usios] prie šio pasaulio dalykų ir jie […] siekia žmonių garbės“ (Doktrinos ir Sandorų 121:35; taip pat žr. 34 eil.). Vertindami savo gyvenimą atrandame galimybę atsitraukti nuo pasaulio, apmąstyti, kurioje sandoros kelio atkarpoje esame, ir, jei to reikia, ką nors pakeisti, kad tikrai tvirtai laikytumės geležinės lazdos ir žvelgtume į priekį.
Neseniai vykusioje dvasinėje valandėlėje jaunimui prezidentas Raselas M. Nelsonas kvietė atsitraukti nuo pasaulio, atsitraukti nuo socialinių tinklų laikantis septynių dienų pasninko nuo jų. O vakar, konferencijos moterų sesijoje, jis panašų kvietimą išsakė seserims. Tada jis prašė jaunimą pastebėti skirtumus: kaip jie jaučiasi, ką galvoja ar net kaip galvoja. Jis kvietė: „Su Viešpačiu […] nuodugniai įvertinkite savo gyvenimą, kad įsitikintumėte, jog tvirtai einate sandoros keliu.“ Imtis gyvenimo permainų jis ragino sakydamas: „Šiandien yra puiki proga pasikeisti.“1
Vertindami tai, ką reikia pakeisti gyvenime, galime sau užduoti praktišką klausimą: kaip galime įveikti šio pasaulio trukdžius ir neprarasti budrumo žvelgiant į amžinybę?
2007 m. konferencijos kalboje „Geri, geresni ir geriausi dalykai“ prezidentas Dalinas H. Ouksas mokė, kaip priimant sprendimus dėl prieštaraujančių pasaulio reikalavimų pasirinkti tai, kas svarbiausia. Jis patarė: „Turime atsisakyti kai kurių gerų dalykų, kad pasirinktume kitus, geresnius ar geriausius, kadangi jie ugdo tikėjimą Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir stiprina mūsų šeimas.“2
Manau, kad tai, kas geriausia šiame gyvenime, sutelkta į Jėzų Kristų ir amžinųjų tiesų, atskleidžiančių, kas Jis yra ir koks yra mūsų ryšys su Juo, supratimą.
Ieškokime tiesos
Siekdami pažinti Gelbėtoją neturėtume praleisti esminės tiesos dėl to, kas esame ir kodėl esame čia. Amulekas mums primena, kad „šitas gyvenimas yra laikas […] pasiruošti susitikti su Dievu“, laikas, kuris „duota[s] mums pasiruošti amžinybei“ (Almos 34:32–33). Gerai žinoma aksioma mums primena: „Mes nesame žmonės, kurie patiria dvasinius išgyvenimus; mes – dvasinės esybės, patiriančios žmogiškus išgyvenimus.“3
Norint amžinai tobulėti svarbu suprasti savo dievišką kilmę. Toks supratimas išlaisvina mus nuo šio gyvenimo trukdžių. Gelbėtojas mokė:
„Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai;
ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jono 8:31–32).
Prezidentas Džozefas F. Smitas skelbė: „Didžiausias žmonijos pasiekimas šiame gyvenime bus dieviškos tiesos pažinimas, toks nuodugnus, toks tobulas, kad joks kieno nors pavyzdys ar elgesys šiame pasaulyje negalės jų nugręžti nuo įgyto pažinimo.“4
Šiandienos pasaulyje polemika dėl tiesos pasiekė karščiausią tašką, kai visos pusės dedasi žinančios tiesą, tarsi ji būtų kintanti sąvoka, priklausanti nuo žmogaus aiškinimo. Berniukas Džozefas Smitas patyrė, kad jo gyvenime „toks didelis buvo sąmyšis ir kova […], kad […] buvo neįmanoma prieiti kokią nors tvirtą išvadą apie tai, kuris teisus, o kuris klysta“ (Džozefo Smito – Istorijos 1:8). „Šio žodžių karo ir nuomonių sąmyšio sūkuryje“ ieškodamas tiesos jis kreipėsi į Dievą patarimo (Džozefo Smito – Istorijos 1:10).
Balandžio konferencijoje prezidentas Nelsonas mokė: „Jei norime tikėtis atsijoti daugybę tiesą puolančių žmonių balsų ir filosofijų, privalome išmokti gauti apreiškimą.“5 Turime išmokti pasikliauti „tiesos Dvasi[a], kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta“ (Jono 14:17).
Šiam pasauliui sparčiai judant prie alternatyvių tiesų, turime atminti Jokūbo žodžius: „Dvasia kalba tiesą ir nemeluoja. Todėl ji kalba apie tai, kaip iš tikrųjų yra, ir apie tai, kaip iš tikrųjų bus; todėl tai mums atskleista aiškiai, mūsų sieloms išgelbėti“ (Jokūbo knygos 4:13).
Kai atsitrauksime nuo pasaulio ir įvertinsime savo gyvenimą, tada bus tinkamiausia proga apsvarstyti, kaip turime pasikeisti. Žinojimas, kad mūsų Pavyzdys Jėzus Kristus ir vėl parodė, kaip tai daryti, turėtų suteikti daug vilties. Prieš mirtį ir prisikėlimą darbuodamasis, kad padėtų aplinkiniams suprasti Savo dievišką vaidmenį, Jis priminė: „Kad manyje turėtumėte ramybę. Pasaulyje jūs turėsite priespaudą, bet būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!“ (Jono 16:33) Liudiju apie Jį Jėzaus Kristaus vardu, amen.