Priimti Jėzaus Kristaus vardą

Mano brangūs broliai ir seserys, neseniai, mąstydamas apie prezidento Raselo M. Nelsono pavedimą vadinti Bažnyčią apreikštu jos vardu, atsiverčiau vietą, kur Gelbėtojas nefitus mokė apie Bažnyčios pavadinimą.¹ Skaitant tuos Gelbėtojo žodžius mane pribloškė mintis, jog Jis taip pat sakė žmonėms, kad „turite priimti Kristaus vardą“². Tai privertė mane pažvelgti į save ir paklausti: „Ar aš priimu Gelbėtojo vardą taip, kaip Jis norėtų?“³ Šiandien norėčiau pasidalyti tomis įkvėptomis mintimis, kurios atėjo kaip atsakymas į mano klausimą.

Pirmiausia, priimti Kristaus vardą reiškia, kad ištikimai stengiamės matyti taip, kaip mato Dievas.⁴ Kaip Dievas mato? Džozefas Smitas sakė: „Kol viena žmonių giminės dalis be gailesčio teisia ir smerkia kitą, Didysis visatos Gimdytojas žiūri į visą žmoniją su tėvišku rūpestingumu ir palankumu“, nes „Jo meilė nesuvokiama“⁵.

Prieš kelerius metus mirė mano vyresnioji sesuo. Jos gyvenimas buvo nelengvas. Jai sunkiai sekėsi gyventi pagal Evangeliją ir ji niekada nebuvo iš tiesų aktyvi. Jos vyras metė šeimą ir paliko ją su mažais vaikais. Jos mirties vakarą, apsuptas jos vaikų, aš palaiminau ją, kad ramiai grįžtų namo. Tą akimirką suvokiau, kad per dažnai savo sesers gyvenimą apibūdindavau žodžiais apie jos išmėginimus ir neaktyvumą. Tą vakarą, uždėjęs rankas ant jos galvos, buvau griežtai Dvasios sudraustas. Man buvo leista gerai suvokti jos gerumą ir pamatyti ją taip, kaip mato Dievas – ne kaip žmogų, kuriam buvo sunku laikytis Evangelijos ir nesisekė gyvenime, bet kaip žmogų, kuriam teko kovoti su sunkumais, kurių aš neturėjau. Pamačiau ją kaip nuostabią motiną, sugebėjusią, nepaisant didelių kliūčių, išauginti keturis gražius ir puikius vaikus. Pamačiau ją kaip mūsų motinos draugę, kuri rūpinosi ja ir palaikė draugiją po tėčio mirties.

Tą paskutinį vakarą su savo seserimi, manau, Dievas manęs klausė: „Argi nematai, kad visur aplink tave yra šventos esybės?“

Brigamas Jangas mokė:

„Norėčiau paraginti šventuosius […] suprasti vyrus ir moteris tokius, kokie jie yra, o ne pagal savo įsivaizdavimą.“⁶

„Kaip dažnai sakoma: „Tas žmogus pasielgė blogai ir jis nevertas būti šventuoju.“ […] Girdime, jog kai kas keikiasi ir meluoja […] [ar] laužo šabą. […] Neteiskite tokių žmonių, nes nežinote Viešpaties su jais susijusių planų. […] [Geriau] būkite su jais kantrūs.“⁷

Ar kuris iš jūsų galite įsivaizduoti mūsų Gelbėtoją, nepastebintį jūsų ir jūsų naštų? Gelbėtojas į samarietę, svetimautoją, muitininką, raupsuotąjį, protiškai sergantįjį ir nusidėjėlį žvelgė tomis pačiomis akimis. Visi buvo Jo Tėvo vaikai. Visi buvo išpirktini.

Ar galite įsivaizduoti Jį nusigręžiantį nuo žmogaus, abejojančio dėl savo vietos Dievo karalystėje, ar nuo kaip nors kitaip varginamo žmogaus?⁸ Aš negaliu. Kristaus akimis žiūrint, kiekviena siela yra begalinės vertės. Nė vienam iš anksto nėra lemta žlugti. Amžinasis gyvenimas prieinamas visiems.⁹

Prie sesers lovos iš Dvasios sudrausminimo išmokau svarbią pamoką: žiūrėdami taip, kaip žiūri Jis, pasieksime dvigubą pergalę: išpirkimą tiems, prie kurių prisiliečiame, ir išpirkimą sau patiems.

Antra, norėdami priimti Kristaus vardą, turime ne tik matyti taip, kaip mato Dievas, bet ir Jo darbą dirbti ir tarnauti taip, kaip Jis tarnavo. Gyvename pagal du didžiuosius įsakymus, pasiduodame Dievo valiai, renkame Izraelį ir leidžiame savo šviesai „šviesti žmonių akivaizdoje“¹⁰. Priimame Jo atkurtosios Bažnyčios sandoras ir apeigas ir gyvename pagal jas.¹¹ Jei taip darome, Dievas apdovanoja mus galia laiminti save, savo šeimas ir kitų žmonių gyvenimus.¹² Paklauskite savęs: „Ar pažįstu ką nors, kam nereikia dangaus galių gyvenime?“

Dievas tarp mūsų darys nuostabius darbus, jei save pašventinsime.¹³ Save pašventiname išskaistindami savo širdį.¹⁴ Išskaistiname savo širdį, kai Jo klausomės¹⁵, atgailaujame dėl savo nuodėmių¹⁶, atsiverčiame¹⁷ ir mylime taip, kaip Jis myli¹⁸. Gelbėtojas mūsų klausė: „Jei mylite tuos, kurie jus myli, kokį gi atlygį turite?“¹⁹

Neseniai sužinojau apie vieną vyresniojo Džeimso E. Talmidžo gyvenimo įvykį, kuris privertė mane stabtelėti ir apsvarstyti, kaip aš myliu aplinkinius žmones ir jiems tarnauju. Būdamas jaunas profesorius, dar prieš tapdamas apaštalu, pačiame 1892 metų mirtinos difterijos epidemijos įkarštyje, vyresnysis Talmidžas sužinojo apie netoli jo gyvenusią atvykėlių šeimą, nepriklausiusią prie Bažnyčios, kurie buvo ištikti tos ligos. Niekas nenorėjo rizikuoti ir įeiti į tų užkrėstų namų vidų. Tačiau vyresnysis Talmidžas neatidėliodamas nuėjo į tuos namus. Jis rado keturis vaikus: pustrečių metų vaikelį negyvą ant lovos, penkiametę ir dešimtmetį, apimtus didelių skausmų, ir nusilpusį trylikametį. Tėvai kentėjo sielvartaudami ir išsekę.

Vyresnysis Talmidžas aprengė mirusįjį ir gyvuosius, pašlavė namus, išnešė suteptus drabužius ir sudegino purvinus skudurus su užkratu. Jis darbavosi visą dieną ir dar sugrįžo kitą rytą. Naktį mirė dešimtmetis. Jis pakėlė ir laikė rankose penkiametę. Ji apkosėjo kraujuotom gleivėm visą jo veidą ir drabužius. Jis rašė: „Negalėjau padėti jos“, ir jis laikė ją, kol ji mirė ant jo rankų. Jis padėjo palaidoti visus tris vaikus ir pasirūpino maistu ir švariais rūbais sielvartaujančiai šeimai. Grįžęs namo, brolis Talmidžas išmetė savo drabužius, išsimaudė cinko tirpale, izoliavo save nuo šeimos ir persirgo silpną tos ligos priepuolį.²⁰

Tiek daug gyvybių aplink mus pavojuje. Šventieji priima Gelbėtojo vardą tapdami šventi ir tarnaudami visiems nepriklausomai nuo to, kur ar kas jie būtų, – taip darydami, galime išgelbėti gyvybes.²¹

Galiausiai tikiu, kad norėdami priimti Jo vardą, turime Juo pasikliauti. Susirinkime, kuriame lankiausi kažkurį sekmadienį, viena mergina uždavė daugmaž tokį klausimą: „Neseniai mudu su draugu nustojom susitikinėti ir jis išėjo iš Bažnyčios. Jis man sako, kad niekada ankščiau nebuvo toks laimingas. Kaip taip gali būti?“

Gelbėtojas į šį klausimą atsakė, kai pasakė nefitams: „Bet jeigu [jūsų gyvenimas] pastatytas ne ant mano evangelijos, o pastatytas ant žmonių darbų arba ant velnio darbų, iš tiesų sakau jums: kurį laiką [jūs džiaugsitės] savo darbais, bet neilgai trukus ateina pabaiga.“²² Paprasčiausiai nėra ilgalaikio džiaugsmo be Jėzaus Kristaus Evangelijos.

Tačiau tame susirinkime galvojau apie daugelį man pažįstamų gerų žmonių, kuriems sunkiai sekasi nešti dideles naštas ir laikytis jiems labai sunkių Dievo įsakymų. Paklausiau savęs: „Ką dar Gelbėtojas galėtų jiems pasakyti?“²³ Manau, Jis paklaustų: „Ar pasikliaunate manimi?“²⁴ Kraujoplūdžiu sirgusiai moteriai Jis tarė: „Tavo tikėjimas išgydė tave. Eik rami!“²⁵

Viena mano mėgstamiausių Raštų ištraukų yra Jono 4:4, kur skaitome: „Jam reikėjo eiti per Samariją.“

Kodėl man patinka ši ištrauka? Nes Jėzui nereikėjo eiti per Samariją. Žydai Jo laikais niekino samariečius ir keliavo aplenkdami Samariją. Bet Jėzus pasirinko eiti per ten, kad paskelbtų prieš visą pasaulį pirmąjį kartą, jog Jis – pažadėtasis Mesijas. Tai žiniai išgirsti jis pasirinko ne tik atmestųjų grupę, bet ir moterį, ir ne eilinę moterį, bet nuodėmėje gyvenančią moterį – žmogų, kuris tais laikais buvo laikomas žemiausiu iš žemiausių. Manau, Jėzus taip pasielgė, jog visi visam laikui suprastume, kad Jo meilė didesnė už mūsų baimes, žaizdas, priklausomybes, abejones, pagundas, už mūsų nuodėmes, sudaužytas šeimas, depresiją ir nerimą, už mūsų chroniškas ligas, skurdą, smurtą, nusiminimą ir vienatvę.²⁶ Jis nori, kad visi žinotų, jog nėra nieko, nė vieno, kurio Jis negalėtų išgydyti ir atvesti į ilgalaikį džiaugsmą.²⁷

Jo malonės pakanka.²⁸ Jis vienintelis nusileido žemiau visko. Jo Apmokėjimo galia yra ta galia, kuria galime įveikti bet kurią naštą savo gyvenime.²⁹ Susitikimo su moterimi prie šulinio žinia yra ta, kad Jis žino mūsų gyvenimo aplinkybes³⁰ ir kad mes visada galime eiti drauge su Juo nepriklausomai nuo to, kokioje padėtyje esame. Jai ir visiems mums Jis sako: „O kas gers vandenį, kurį Aš jam duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo […] taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą.“³¹

Kodėl kokiose nors gyvenimo kelionėse norėtumėte nusigręžti nuo vienintelio Gelbėtojo, kuris turi visą galią jus išgydyti ir išvaduoti? Kad ir kokią kainą turite sumokėti Juo pasikliaudami, tai daryti verta. Mano broliai ir seserys, pasirinkime stiprinti savo tikėjimą Dangiškuoju Tėvu ir mūsų Gelbėtoju Jėzumi Kristumi.

Iš pačių sielos gelmių liudiju, kad Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra Gelbėtojo Bažnyčia, kuriai per tikrąjį pranašą vadovauja gyvasis Kristus. Meldžiuosi, kad ištikimai priimtume Jėzaus Kristaus vardą – matydami taip, kaip Jis mato, tarnaudami taip, kaip Jis tarnavo, ir pasikliaudami, kad Jo malonės pakanka atvesti mus namo ir į ilgalaikį džiaugsmą. Jėzaus Kristaus vardu, amen.