Regėjimas apie mirusiųjų išpirkimą

Mano broliai ir seserys, paruošiau šią kalbą dar prieš mano brangiosios Barbaros mirtį. Mano šeima ir aš dėkojame jums už meilę ir rodomą gerumą. Meldžiu, kad Viešpats mane palaimintų, kai kalbėsiu jums šį rytą.

Prieš 100 metų, 1918 m. spalį, prezidentas Džozefas F. Smitas gavo šlovingą regėjimą. Po beveik 65 metų ištikimos tarnystės Viešpačiui Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje ir vos kelios savaitės prieš savo mirtį 1918 m. lapkričio 19 d. jis sėdėjo savo kambaryje, mąstė apie Kristaus apmokančiąją auką ir skaitė, ką apaštalas Petras rašė apie Gelbėtojo misiją dvasių pasaulyje po nukryžiavimo.

Jis užrašė: „Kai skaičiau, mane [tai] didžiai paveikė […]. Man apmąstant tai, […] mano supratimo akys buvo atvertos ir Viešpaties Dvasia buvo ant manęs, ir aš išvydau pulkus mirusiųjų.“¹ Visas regėjimas aprašytas Doktrinos ir Sandorų 138 skyriuje.

Leiskite man papasakoti, kas buvo prieš tai, kad galėtume geriau įvertinti visą Džozefo F. gyvenimą trukusį paruošimą gauti šį nuostabų apreiškimą.

Būdamas Bažnyčios prezidentas, 1906 metais jis aplankė Navū ir apmąstė savo atsiminimus apie laikus, kai jam tebuvo penkeri metai. Jis pasakojo: „Štai būtent čia stovėjau, kai [mano dėdė Džozefas ir mano tėtis Hairumas] pro šalį jojo į Karteidžą. Nenulipdamas nuo arklio tėtis pasilenkė ir pakėlė mane nuo žemės. Jis pabučiavo mane atsisveikindamas ir vėl nuleido žemyn, ir aš žiūrėjau, kaip jis nujoja tolyn.“²

Kitą kartą Džozefas F. juos matė, kai jo motina, Merė Filding Smit, pakėlė jį, kad pamatytų vieną šalia kito gulinčius kankinius, žiauriai nužudytus Karteidžo kalėjime 1844 m. birželio 27 d.

Po dvejų metų Džozefas F. su savo šeima ir ištikima motina Mere Filding Smit paliko savo namus Navū ir išvyko į Vinter Kvotersą. Nors Džozefui F. dar nebuvo aštuonerių, jis turėjo vadelioti vieną iš jaučių traukiamų vežimų nuo Montrouzo, Ajovoje, iki Vinter Kvoterso, o vėliau į Solt Leiko slėnį, į kurį atvyko jau būdamas beveik 10 metų amžiaus. Viliuosi jūs, berniukai ir vaikinai, klausotės ir suvoksite, kokia atsakomybė užgriuvo Džozefą F. ir kiek daug iš jo buvo tikimasi dar vaikystėje.

Vos po ketverių metų, 1852-aisiais, kai jam buvo 13, mirė jo mylima mama – Džozefas ir kiti vaikai liko našlaičiai.³

1854-aisiais, kai jam buvo 15, Džozefas F. buvo pašauktas tarnauti misijoje Havajų salose. Šia misija, trukusia daugiau nei trejus metus, prasidėjo gyvenimas, kupinas tarnavimo Bažnyčioje.

Grįžęs į Jutą, 1859-aisiais Džozefas F. vedė.⁴ Kitus kelerius metus jo gyvenime buvo daug darbo, šeiminių pareigų ir dar dvi misijos. 1866 m. liepos 1 d., Džozefui F. esant 27-erių, jo gyvenimas amžiams pasikeitė, kai Brigamas Jangas jį įšventino į apaštalus. Kitų metų spalį jis užėmė atsiradusią laisvą vietą Dvylikos Taryboje.⁵ Jis tarnavo Brigamo Jango, Vilfordo Vudrafo ir Lorenco Snou patarėju, kol 1901 metais pats tapo prezidentu.⁶

Džozefas F. su žmona Džiulina šiltai priėmė į šeimą savo pirmagimę Mersę Džozefiną.⁷ Ji mirė būdama vos dvejų su puse metų. Netrukus po to Džozefas F. rašė: „Praėjo mėnuo nuo mano […] brangiosios Džozefinos mirties. O, kad būčiau išgelbėjęs ją, ir ji būtų užaugusi. Ilgiuosi jos kasdien ir esu vienišas. […] Dieve, atleisk mano silpnybę, jei nėra teisinga taip mylėti savo mažuosius, kaip aš juos myliu.“⁸

Gyvenime prezidentas Smitas prarado tėvą, motiną, vieną brolį, dvi seseris, dvi žmonas ir 13 vaikų. Jis gerai žinojo, ką reiškia sielvartauti ir prarasti mylimus žmones.

Po sūnaus Alberto Džesio mirties Džozefas F. savo seseriai Martai Anai rašė, kad maldavo Viešpatį jį išgelbėti ir klausė: „Kodėl taip yra? O Dieve, kodėl taip turėjo būti?“⁹

Nepaisant tuometinių maldų Džozefas F. negavo atsakymo į šį klausimą.¹⁰ Jis sakė Martai Anai, kad „dangūs [regis] visiškai nebylūs mums“ mirties ir dvasių pasaulio temomis. Tačiau jo tikėjimas amžinaisiais Viešpaties pažadais buvo tvirtas ir nepajudinamas.

Viešpaties paskirtu laiku papildomi atsakymai, paguoda ir supratimas apie dvasių pasaulį, kurių ieškojo prezidentas Smitas, atėjo per nuostabų regėjimą, gautą 1918 m. spalį.

Tie metai jam buvo ypač skausmingi. Jis sielvartavo dėl žuvusiųjų Pirmajame pasauliniame kare, kurių jau buvo daugiau nei 20 milijonų. Be to, pasaulyje plito gripo pandemija, nusinešusi apie 100 milijonų žmonių gyvybių.

Tais metais prezidentas Smitas taip pat prarado dar tris brangius šeimos narius. Jo pirmagimis sūnus ir mano senelis, vyresnysis Hairumas Mekas Smitas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo, staiga mirė dėl plyšusio apendicito.

Prezidentas Smitas rašė: „Negaliu kalbėti – [be žado] iš sielvarto! […] Mano širdis sudaužyta, vos beplaka! […] Ak! Aš mylėjau jį! […] Ir toliau jį mylėsiu per amžius. Taip yra ir visada bus su visais mano sūnumis ir dukromis, bet jis – mano pirmagimis sūnus, pirmasis, atnešęs man begalinio, garbingo vardo tarp žmonių džiaugsmą ir viltį. […] Iš pačių sielos gelmių aš dėkoju Dievui už jį! Bet… Ak! Man reikia jo! Mums visiems jo reikia! Jis buvo toks naudingas Bažnyčiai. […] O dabar […]. Ak! Ką galiu padaryti? […] Ak! Dieve, padėk man!“¹¹

Kitą mėnesį per tragišką įvykį žuvo prezidento Smito žentas Alonzas Kesleris.¹² Prezidentas Smitas dienoraštyje rašė: „Šis baisus, širdį draskantis ir mirtį atnešęs atsitikimas vėl visą mano šeimą apgaubė liūdesio skraiste.“¹³

Po septynių mėnesių, 1918 m. rugsėjį, prezidento Smito marti ir mano senelė Ida Bouman Smit mirė pagimdžiusi penktąjį vaiką, mano dėdę Hairumą.¹⁴

Ir taip, 1918 m. spalio 3 d., patyręs daug sielvarto dėl milijonų, žuvusių pasaulyje dėl karo ir ligų, taip pat dėl savo šeimos narių mirčių, prezidentas Smitas gavo tą dangišką apreiškimą, žinomą kaip „regėjimas apie mirusiųjų išpirkimą“.

Jis užsiminė apie tą apreiškimą kitą dieną pirmoje spalio visuotinės konferencijos sesijoje. Prezidento Smito sveikata prastėjo, todėl jis kalbėjo trumpai: „Nebandysiu ir nedrįsiu kalbėti apie daugelį dalykų, kurie susikaupė mano galvoje šį rytą, ir atidėsiu kitam kartui, kai panorės Viešpats, savo bandymą papasakoti keletą tų dalykų, kurie yra mano galvoje ir mano širdyje. Šiuos [pastaruosius] penkis mėnesius nebuvau vienas. Buvau maldos, nuolankių prašymų, tikėjimo ir apsisprendimo dvasioje; ir be perstojo bendravau su Viešpaties Dvasia.“¹⁵

Spalio 3 d. jo gautas apreiškimas paguodė jo širdį ir atsakė į daugelį jo klausimų. Mes taip pat galime rasti paguodą ir daugiau sužinoti, kas mūsų laukia ateityje, kai mes ir mūsų artimieji mirsime ir nueisime į dvasių pasaulį, jei studijuosime šį apreiškimą ir apmąstysime jo svarbą tam, kaip gyvename savo kasdienį gyvenimą.

Be viso kito, prezidentas Smitas matė Gelbėtojo apsilankymą pas ištikimuosius dvasių pasaulyje po mirties ant kryžiaus. Cituoju iš šio regėjimo:

„Bet štai, iš teisiųjų tarpo jis suorganizavo savo pajėgas ir paskyrė pasiuntinius, aprengtus galia ir valdžia, ir pavedė jiems eiti ir nešti evangelijos šviesą tiems, kurie buvo tamsoje, būtent visoms žmonių dvasioms;¹⁶ ir taip evangelija buvo paskelbta mirusiesiems. […]

Jie buvo mokomi tikėjimo Dievu, atgailos nuo nuodėmės, vikarinio krikšto nuodėmėms atleisti, Šventosios Dvasios dovanos rankų uždėjimu,

ir visų kitų evangelijos principų, kuriuos jiems buvo būtina žinoti, idant pasiruoštų būti teisiami kūne kaip žmonės, bet gyventi dvasia kaip Dievas. […]

Nes mirusieji žiūrėjo į ilgą jų dvasių atskyrimą nuo jų kūnų kaip į vergiją.

Šiuos Viešpats mokė ir davė jiems galią išeiti, po jo prikėlimo iš mirusiųjų, kad įžengtų į jo Tėvo karalystę, idant ten būtų apvainikuoti nemirtingumu ir amžinuoju gyvenimu,

ir nuo tol tęstų savo darbą, kaip Viešpaties buvo žadėta, ir būtų dalininkais visų palaiminimų, kurie buvo laikomi tiems, kurie jį myli.“¹⁷

Tame regėjime prezidentas Smitas matė savo tėvą Hairumą ir pranašą Džozefą Smitą. Nuo tada, kai jis paskutinį kartą juos matė būdamas mažas Navū mieste, praėjo 74 metai. Galime tik įsivaizduoti jo džiaugsmą pamačius mylimus tėtį ir dėdę. Jį turėjo įkvėpti ir paguosti žinia, kad visos dvasios išlaiko savo mirtingojo kūno išvaizdą ir kad jos nekantraudamos laukia pažadėto prikėlimo dienos. Šis regėjimas plačiau atskleidė Dangiškojo Tėvo plano Savo vaikams, išperkančios Kristaus meilės ir Jo neprilygstamos Apmokėjimo galios gylį ir plotį.¹⁸

Šia ypatinga 100-ųjų metinių proga kviečiu jus atidžiai perskaityti šį apreiškimą. Jums skaitant, telaimina jus Viešpats, kad geriau suprastumėte ir vertintumėte Dievo meilę ir Jo vaikų išgelbėjimo ir laimės planą.

Aš liudiju, kad prezidento Džozefo F. Smito gautas regėjimas yra tikras. Liudiju, jog kiekvienas jį gali perskaityti ir sužinoti, kad jis tikras. Tie, kurie negauna šio pažinimo šitame gyvenime, tikrai suvoks jo teisingumą, kai kiekvienas pereis į dvasių pasaulį. Ten visi mylės ir šlovins Dievą ir Viešpatį Jėzų Kristų už didį išgelbėjimo planą ir pažadėto prikėlimo palaimą, kai kūnas ir dvasia vėl bus sujungti, kad niekada daugiau neišsiskirtų.¹⁹

Esu labai dėkingas, kad žinau, kur yra mano brangioji Barbara ir kad vėl būsime kartu su savo šeima visą amžinybę. Tegul Viešpaties ramybė palaiko visus mus dabar ir per amžius, to nuolankiai meldžiu, Jėzaus Kristaus vardu, amen.