Tapk tikruoju mokiniu

Vyresnysis Danielius L. Džonsonas

Iš Septyniasdešimties


Vyresnysis Danielius L. Džonsonas
Paklusdami Jo įsakymams ir tarnaudami artimui, mes tampame geresniais Jėzaus Kristaus mokiniais.

Tie, kurie įžengėme į krikšto vandenis ir priėmėme Šventosios Dvasios dovaną, sudarėme sandorą, kad esame pasiryžę priimti Kristaus vardą, arba kitaip tariant, pasiskelbėme esą Viešpaties mokiniai. Kiekvieną savaitę atnaujiname tą sandorą priimdami sakramentą ir parodome savo mokinystę savo gyvenimo būdu. Tokia mokinystė buvo puikiai pademonstruota neseniai vykusiuose įvykiuose Meksikoje.

Šiaurinėje Meksikoje vaisius auginančioms bendruomenėms pavasaris buvo gražus. Vaismedžiai intensyviai žydėjo ir buvo tikimasi gausaus derliaus. Buvo planuojama grąžinti paskolas, atnaujinti seną įrangą ir sodus, taip pat įvykdyti asmeninius įsipareigojimus, tokius kaip šeimos narių išlaidos mokslui. Buvo planuojamos net šeimos atostogos. Ore tvyrojo optimizmas. Tuomet, kovo pabaigoje, pirmadienio popietę užklupo žieminė audra ir pradėjo snigti. Snigo maždaug iki kitos dienos 3 val. ryto. Po to, išsisklaidžius debesims, staiga atšalo. Visą naktį ir ankstų rytą buvo telkiamos visos pastangos išsaugoti bent dalį vaisių derliaus. Bet visa tai buvo bergždžia. Paprasčiausiai buvo per šalta ir derlius visiškai sušalo. Nebeliko vaisių, kuriuos būtų galima nuskinti ir parduoti šiais metais. Antradienis išaušo kartu su piktinančia ir į neviltį varančia visų tų dar vakar puoselėtų nuostabių planų, vilčių ir svajonių netektimi.

Apie šį šiurpų antradienio rytą gavau elektroninį laišką iš Sandros Heč, Džono Hečo, tuometinio Kolonija Huarez Čihuahua šventyklos prezidentūros pirmojo patarėjo, žmonos. Pacituosiu laiško fragmentus: „Džonas atsikėlė anksti ryte apie 6:30 ir nuskubėjo į šventyklą išsiaiškinti, ar turėtume šį rytą atšaukti sesiją. Grįžęs jis pranešė, kad automobilių stovėjimo aikštelė ir kelias buvo švarūs, todėl nusprendėme neatšaukti sesijos. Pamanėme, kad galbūt tie darbuotojai, kurie neturėjo vaismedžių sodų, atvyks ir mes galėsime visus juos suburti į sesiją. […] Mus labai įkvėpė tai, kad matėme, kaip vienas po kito rinkosi žmonės. Štai jie buvo čia, visiškai nemiegoję ir suvokę, kad jų visas derlius prarastas. […] Aš juos stebėjau per pasiruošimo susirinkimą ir mačiau, kaip jiems sunku išlikti žvaliems. Bet vietoje to, kad manytų, jog turi priežastį neatvykti, jie buvo čia. Sesijoje dalyvavo 38 žmonės (pilna sesija)! Mums tai buvo pakylėjantis rytas ir mes dėkojome Dangiškajam Tėvui už gerus žmones, kurie atlieka savo pareigą nepriklausomai nuo aplinkybių. Šį rytą pajaučiau ypatingą dvasią. Esu įsitikinusi, kad Jis buvo patenkintas žinodamas, jog mes mylime Jo namus ir jaučiame, kad tai gera vieta būti tokį sunkų rytą.“

Tačiau tuo pasakojimas nesibaigia, o tęsiasi ir dabar.

Dauguma tų, kurie prarado savo vaisius turėjo laisvos žemės, kur galėjo šiam sezonui pasodinti daržovių, tokių kaip čili pipirų arba pupelių. Šios daržovės turėjo suteikti šiek tiek pajamų, kurių turėjo pakakti, kad išsiverstų iki kitų metų vaismedžių derliaus. Tačiau buvo vienas geras brolis, kuris turėjo jauną šeimą, bet neturėjo papildomos žemės ir jam grėsė metai be jokių pajamų. Kiti bendruomenės nariai matydami šio brolio tragišką situaciją, ėmėsi iniciatyvos ir už savo lėšas parūpino žemės sklypą, panaudodami savo įrangą jį apdirbo ir davė jam čili pipirų sėklų, kad galėtų jas pasodinti.

Aš pažįstu tuos žmones, apie kuriuos ką tik kalbėjau. Kadangi juos pažįstu, nesistebiu tuo, ką jie padarė. Bet tie, kurie jų nepažįsta, tikriausiai užduos du klausimus ir abu prasidės žodeliu kodėl.. Kodėl nemiegoję visą naktį jie atėjo į šventyklą vykdyti savo pareigos ir tarnauti tik tam, kad suvoktų, jog ką tik prarado didžiąją dalį savo visų metų derliaus? Kodėl jie panaudojo tai, ko turėjo labai mažai ir kas jiems buvo brangus šaltinis, kad padėtų kitam, esančiam beviltiškoje padėtyje, kuomet jų pačių finansinė padėtis buvo kritinė?

Jei suprantate, ką reiškia būti Jėzaus Kristaus mokiniu, žinote atsakymus į šiuos du klausimus.

Sandoros būti Kristaus mokiniu sudarymas yra visą gyvenimą trunkančio proceso pradžia ir kelias ne visada yra lengvas. Atgailaudami dėl savo nuodėmių ir stengdamiesi daryti tai, ko Jis iš mūsų norėtų, tarnaudami artimui, kaip Jis tarnautų jiems, mes neišvengiamai tampame panašesni į Jį. Tapti tokiais kaip Jis ir būti viena Jame yra mūsų galutinis tikslas ir siekis – iš esmės tikrosios mokinystės tikrasis apibrėžimas.

Atvykęs į Amerikos žemyną Gelbėtojas paklausė Savo mokinių: „Tad kokie vyrai jūs turėtumėt būti?“ Ir vėliau Pats atsakė į Savo klausimą: „Iš tiesų sakau jums – tokie, kaip aš esu“ (3 Nefio 27:27).

Tapti tokiais, kaip Gelbėtojas, nėra lengva užduotis, ypač pasaulyje, kuriame gyvename. Susiduriame su kliūtimis ir priešininku praktiškai kiekvieną mūsų gyvenimo dieną. Tam yra priežastis ir tai yra vienas iš svarbiausių mirtingojo gyvenimo tikslų. Kaip parašyta Abraomo 3:25: „Ir tuo išmėginsime juos, kad pamatytume, ar jie darys viską, ką Viešpats, jų Dievas, jiems įsakys.“

Šie sunkumai ar išbandymai skiriasi savo forma ir intensyvumu. Bet nei vienas nepaliks šio žemiškojo gyvenimo, nepraėjęs pro juos. Dažniausiai mes įsivaizduojame išbandymus kaip derliaus ar darbo netekimą, mylimo žmogaus mirtį, ligą, fizinį, protinį arba emocinį neįgalumą, skurdą arba draugų netektį. Tačiau atrodančių vertingais daiktų įgijimas gali sukelti išdidumo pavojų, kuomet mes labiau siekiame žmonių garbės nei dangaus palankumo. Tai gali būti pasaulinis populiarumas, viešas pripažinimas, dideli fiziniai sugebėjimai, artistiški arba sportiniai talentai, sėkmė arba turtai. Kalbant apie šiuos išbandymus, gali kilti minčių, panašių į Tevijo išreikštas spektaklyje Smuikininkas ant stogo: „Jei turtai yra prakeiksmas, tegul Dievas mane taip jais prakeikia, kad nesugebėčiau iš jų išsivaduoti.“1

Tačiau šios pastarosios išbandymų formos yra kur kas labiau bauginančios ir sunkiau nugalimos nei pirma minėtos. Mūsų mokinystė bus ugdoma ir įrodoma ne išbandymų, su kuriais susiduriame, formomis, bet tuo, kaip juos įveiksime. Kaip mus mokė prezidentas Henris B. Airingas: „Taigi didysis gyvenimo išbandymas yra įsitikinti, ar mes įsiklausysime ir paklusime Dievo įsakymams gyvenimo audrose. Išbandymas yra ne ištverti audras, bet, joms siautėjant, teisingai pasirinkti. O gyvenimo tragedija – tai tame išbandyme patirti nesėkmę ir tokiu būdu patirti nesėkmę ruošiantis grįžti šlovėje į savo dangiškus namus“ („Dvasinis pasiruošimas: pradėkime neatidėliodami ir būkime pastovūs“, 2005 m. spalio mėn. visuotinės pusmetinės konferencijos medžiaga).

Didžiuojuosi, kad esu 23 vaikaičių senelis. Jie nesiliauja manęs stebinti savo amžinųjų tiesų suvokimu net būdami dar labai jauni. Ruošdamasis šiam pasisakymui paprašiau kiekvieno iš jų atsiųsti man trumpą apibrėžimą, ką jiems reiškia būti Jėzaus Kristaus mokiniu arba pasekėju. Iš visų jų gavau nuotabius atsakymus, bet su jumis norėčiau pasidalinti tik aštuonmečio Bendžemino atsakymu: „Būti Jėzaus Kristaus mokiniu reiškia būti pavyzdžiu. Tai reiškia būti misionieriumi ir pasiruošti būti misionieriumi. Tai reiškia tarnauti kitiems. Tai reiškia skaityti Raštus ir melstis. Tai reiškia švęsti Šabo dieną. Tai reiškia klausytis Dvasios raginimų. Tai reiškia eiti į bažnyčią ir vykti į šventyklą.“

Aš pritariu Bendžaminui. Mokinystė reiškia daryti ir tapti. Paklusdami Jo įsakymams ir tarnaudami artimui, mes tampame geresniais Jėzaus Kristaus mokiniais. Paklusnumas ir pasidavimas Jo valiai suteikia Šventosios Dvasios partnerytę, kuri kartu su savimi atsineša ramybės, džiaugsmo ir saugumo palaiminimus, visada lydinčius trečiąjį Dievybės narį. Jie negali ateiti kitu keliu. Galų gale, tik visiškas pasidavimas Jo valiai padeda mums tapti panašesniems į mūsų Gelbėtoją. Kartoju, tapti tokiais, kaip Jis, ir būti viena su Juo, yra mūsų galutinis tikslas ir siekis – iš esmės tikrosios mokinystės tikrasis apibrėžimas.

Mokinystė yra tai, ką mačiau vykstant Kolonija Huarezo šventykloje ir šalia jos esančiuose laukuose, kur broliai ir seserys su tikėjimu dar kartą patvirtino savo įsipareigojimus Dievui ir vienas kitam, nepaisant labai sunkių išbandymų.

Aš liudiju, kad paklusdami Jo įsakymams, tarnaudami kitiems ir savo valią pajungdami Jo valiai, mes iš tiesų tapsime tikri Jo mokiniai. Tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Mostrar referencias

  1.  

    1. Žr. Joseph Stein, Jerry Bock, Sheldon Harnick, Fiddler on the Roof (1964), p. 61.