Būkime panašesni į Kristų krisčionys

Vyresnysis Robertas D. Heilsas

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo


Vyresnysis Robertas D. Heilsas
Tai Kristaus kvietimas kiekvienam krisčioniui šiais laikais: „Ganyk mano avinėlius. […] Ganyk mano aveles.“

Ką reiškia būti krisčioniu?

Krisčionis tiki Viešpatį Jėzų Kristų, kad Jis tikrai yra Dievo Sūnus, atsiųstas savo Tėvo, kad kentėtų už mūsų nuodėmes didžiausiame meilės žygdarbyje, kurį vadiname Apmokėjimu.

Krisčionis tiki, kad per Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus malonę galime atgailauti, atleisti kitiems, laikytis įsakymų ir paveldėti amžinąjį gyvenimą.

Žodis krisčionis reiškia priėmęs Kristaus vardą. Tai padarome pasikrikštydami ir priimdami Šventosios Dvasios dovaną per rankų uždėjimą tų, kurie turi Jo kunigystės įgaliojimą.

Krisčionis žino, kad ištisais amžiais Dievo pranašai liudijo apie Jėzų Kristų. Tas pats Jėzus kartu su Dangiškuoju Tėvu pasirodė Pranašui Džozefui Smitui 1820 metais ir sugrąžino Evangeliją bei pirminės Jo įkurtos Bažnyčios organizaciją.

Per Raštus ir Džozefo Smito liudijimą žinome, kad Dievas, mūsų Dangiškasis Tėvas, turi pašlovintą ir ištobulintą kūną iš mėsos ir kaulų. Jėzus Kristus yra Jo Viengimis Sūnus kūne. Šventoji Dvasia yra dvasinė asmenybė, kurios darbas yra liudyti apie Tėvą ir Sūnų. Dievybė yra trys atskiros ir skirtingos esybės, susivienijusios vienam tikslui.

Šioms doktrinoms esant mūsų tikėjimo pagrindu, ar begali kilti abejonių ar ginčų, kad mes, kaip Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai, esame krisčionys? Ir visgi kiekvienam krisčioniui išlieka klausimas: kokie krisčionys mes esame? Kitaip tariant, kaip mums sekasi kelionėje sekti Kristų?

Pasvarstykime apie dviejų krisčionių mokinių patyrimus:

„Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į ežerą; mat jie buvo žvejai.

Jis tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais.“

Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo.“1

Būdami krisčionys šiais laikais turime galimybę veikti nedelsdami, iš karto ir tvirtai, visai taip, kaip tai padarė Petras ir Andriejus: „Palikę tinklus, juodu nuėjo su juo.“2 Mes taip pat pašaukti palikti savo tinklus, atsisakyti pasaulietiškų įpročių, papročių ir tradicijų. Mes taip pat pašaukti išsižadėti savo nuodėmių. „Pasišaukęs minią […] Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.“3 Nusigręžti nuo bedieviško elgesio reiškia pradžią atgailos, kuri galingai keičia širdį, kol tampame „nebelinkę daryti pikta“.4

Šis pasikeitimas vadinamas atsivertimu yra įmanomas tik per Gelbėtoją. Jėzus pažadėjo: „Jeigu žmonės ateis pas mane, aš jiems parodysiu jų silpnumą […]; […] ir mano malonės pakanka visiems žmonėms, kurie nusižemina prieš mane; nes jeigu jie nusižemina prieš mane ir tiki mane, tada jų silpnumą paversiu jų stiprybe.“5 Mums tapus naujais kūriniais Kristuje, pasikeičia mūsų būdas ir daugiau nebenorime grįžti prie senų kelių.

Tačiau vis tiek ištikimi krisčionys visada bus laiminami sunkumais ir nusivylimais. Kuomet ateina šie apvalantys išbandymai, mums kyla pagunda sugrįžti prie savo senųjų kelių. Po nukryžiavimo Gelbėtojas pasirodė moterims ir pasakė, kad apaštalai ras Jį Galilėjoje. Kuomet Petras, vyresnysis Apaštalas, sugrįžo į Galilėją, jis taip pat grįžo prie to, ką žinojo, prie to, kas jam buvo įprasta. Pasakė „einu žvejoti“6 ir kartu pasikvietė kelis mokinius.

Iš tiesų Petras ir kiti žvejoję visą naktį nepagavo nė vienos žuvies. Kitą rytą Jėzus pasirodė ant kranto ir sušuko jiems: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties.“ Mokiniai valtyje padarė, kaip Gelbėtojas nurodė, ir netrukus pamatė, kad tinklai stebuklingai buvo pripildyti žuvies. Jonas atpažino Gelbėtojo balsą, o Petras skubiai šoko į vandenį ir nuplaukė į krantą.7

Krisčionys, kurie sugrįžote prie savo senų ir ne tokių ištikimų kelių, apmąstykite Petro pavyzdį. Nedelskite. Išgirskite ir atpažinkite Mokytojo šaukimą. Po to nieko nelaukdami sugrįžkite pas Jį ir vėl gaukite gausybę Jo palaiminimų.

Grįžę į krantą, broliai pamatė žuvų ir duonos puotą. „Eikite šen pusryčių!“8 – pakvietė Gelbėtojas. Juos pamaitinęs Jėzus tris kartus paklausė Petrą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Petrui išreiškus savo meilę, Gelbėtojas tarė: „Ganyk mano avinėlius. […] Ganyk mano aveles.“9

Tai Kristaus kvietimas kiekvienam krisčioniui šiais laikais: „Ganyk mano avinėlius. […] Ganyk mano aveles“ – pasidalinkite mano Evangelija su jaunu ir senu pakylėdami, laimindami, guosdami, padrąsindami ir stiprindami ypač tuos, kurie mąsto ir tiki kitaip nei mes. Mes maitiname Jo avinėlius savo namuose gyvendami pagal Evangeliją: laikydamiesi įsakymų, melsdamiesi, studijuodami Raštus ir sekdami Jo meilės pavyzdžiu. Mes maitiname Jo avis Bažnyčioje tarnaudami kunigystės kvorumuose ir pagalbinėse organizacijose. Mes maitiname Jo aveles visame pasaulyje būdami geri krisčioniški kaimynai, gyvendami pagal nesuteptą pamaldumą, kuris reiškia lankymą ir tarnavimą našlėms, našlaičiams, vargšams ir visiems, kuriems reikia pagalbos.

Daugumai kvietimas būti krisčionimi gali pasirodyti reikalaujantis daug pastangų, gal net neįvykdomas. Bet mes neturime bijoti ar jaustis netinkami. Gelbėtojas pažadėjo, kad Jis mus paruoš Jo darbui. Jis tarė: „Eikite paskui mane! padarysiu jus žmonių žvejais.“10 Kai sekame paskui Jį, Jis laimina mus dovanomis, talentais ir stiprybe įvykdyti Jo valią, įgalina mus išeiti iš komforto zonos ir atlikti tai, ką laikėme neįmanomu. Tai gali reikšti dalinimąsi Evangelija su savo kaimynais, gelbėjimą tų, kurie dvasiškai paklydę, tarnavimą nuolatinėje misijoje ir šventykloje, vaikų su ypatingomis reikmėmis auginimą, meilę palaidūnams, tarnavimą sergančiam sutuoktiniui, ištvermę kenčiant nesusipratimus ar suspaudimus. Tai reiškia pasiruošimą tokiais žodžiais atsakyti į Jo kvietimą: „Aš eisiu tenai, kur norėsi Tu / Kalbėsiu aš tai, ką man liepsi Tu / Aš būsiu, kuo liepsi man būt.“11

Kad būtume tuo, kuo Dangiškasis Tėvas nori, kad būtume, turime sekti Jėzumi Kristumi. Aš liudiju, kad Jis nuolatos kviečia sekti Juo. Jei jūs tik dabar sužinojote, kad pastarųjų dienų šventieji yra pasišventę krisčionys, arba nebuvote aktyvūs Bažnyčioje ir norite vėl sekti Juo – nebijokite! Pirmieji Viešpaties mokiniai visi buvo nauji Bažnyčios nariai, naujai atsivertę į Jo Evangeliją. Jėzus kantriai mokė kiekvieną iš jų. Jis padėjo jiems įvykdyti jų atsakomybes. Jis pavadino juos Savo draugais ir atidavė Savo gyvybę dėl jų. Ir Jis jau padarė tą patį dėl jūsų ir manęs.

Aš liudiju, kad per jo nesibaigiančią meilę ir malonę galime tapti labiau panašesniais į Kristų krisčionimis. Apsvarstykite šiuos Kristaus bruožus. Kaip jums sekasi stiprinti juos savyje?

Krisčioniška meilė. Gelbėtojas brangino visus. Malonus ir gailestingas visiems Jis paliko devyniasdešimt devynis, kad atrastų vieną,12 nes „net visi jūsų galvos plaukai yra [Jo] suskaityti.“13

Krisčioniškas tikėjimas. Nepaisant gundymų, išbandymų ir persekiojimų, Gelbėtojas pasikliovė mūsų Dangiškuoju Tėvu ir pasirinko būti ištikimas Jo įsakymams ir jų laikytis.

Krisčioniškas pasiaukojimas. Per Savo gyvenimą Gelbėtojas aukojo Savo laiką, Savo energiją ir galiausiai per Apmokėjimą paaukojo Save, kad visi Dievo vaikai galėtų būti prikelti ir turėtų galimybę paveldėti amžinąjį gyvenimą.

Krisčioniškas rūpinimasis. Kaip gerasis samarietis, Gelbėtojas nuolatos gelbėjo, mylėjo ir ugdė Jį supančius žmones, nepriklausomai nuo jų kultūros, tikėjimo arba aplinkybių.

Krisčioniškas tarnavimas. Ką bedarytų: semtų vandenį iš šulinio, gamintų maistą iš žuvies ar plautų dulkėtas kojas, Gelbėtojas leido Savo dienas tarnaudamas kitiems – padėdamas pavargusiam ir sustiprindamas silpną.

Krisčioniška kantrybė. Savo sielvarte ir kančioje Jis kantriai laukė pagalbos iš Savo Tėvo. Jis kantriai laukia, kol mes suprasime, kas tiesa, ir grįšime namo pas Jį.

Krisčioniška taika. Savo tarnystės metu Jis skatino supratimą ir skelbė taiką. Ypač Savo mokinius Jis mokė, kad krisčionis negali pyktis su kitais krisčionimis, nepaisant skirtumo tarp jų.

Krisčioniškas atlaidumas. Jis mokė mus laiminti tuos, kurie keikia mus. Jis parodė mums pavyzdį, melsdamas atleidimo tiems, kurie nukryžiavo Jį.

Krisčioniškas atsivertimas. Kaip Petras ir Andriejus dauguma atpažįsta Evangelijos tiesą vos ją išgirdę. Jie tuojau pat atsiverčia. Kitiems reikia daugiau laiko. Džozefo Smito gautame apreiškime Gelbėtojas moko, kad „tai, kas iš Dievo, yra šviesa; ir tas, kuris gauna šviesą ir pasilieka Dieve, gauna daugiau šviesos; ir ta šviesa švinta vis šviesyn ir šviesyn iki tobulos dienos“14 – visiško mūsų atsivertimo dienos. Jėzus Kristus yra „pasaulio šviesa ir Išpirkėjas; tiesos Dvasia.“15

Krisčioniškas ištvėrimas iki galo. Per visas Savo dienas Gelbėtojas niekada nenustojo vykdyti Savo Tėvo valios, darė tai su teisumu, gerumu, gailesčiu ir tiesa iki pat Savo mirtingo gyvenimo pabaigos.

Tai yra keletas bruožų tų žmonių, kurie girdi ir įsiklauso į Gelbėtojo balsą. Kaip vienas iš Jo ypatingų liudytojų čia žemėje, aš dalinuosi savo krisčionišku liudijimu, kad Jis kviečia jus šiandieną „sekt paskui mane!“16 Eikite keliu, kuris veda į amžinąją laimę, džiaugsmą ir nesibaigiantį gyvenimą mūsų Dangiškojo Tėvo karalystėje. Jėzaus Kristaus, mūsų Gelbėtojo ir Išpirkėjo vardu, amen.

Mostrar referencias

  1.  

    1.  Mato 4:18–20.

  2.  

    2.  Morkaus 1:18.

  3.  

    3.  Morkaus 8:34.

  4.  

    4.  Mozijo 5:2.

  5.  

    5.  Etero 12:27; kursyvas pridėtas.

  6.  

    6.  Jono 21:3.

  7.  

    7. Žr. Jono 21:3–8.

  8.  

    8.  Jono 21:12.

  9.  

    9. Žr. Jono 21:15–17.

  10.  

    10.  Mato 4:19; kursyvas pridėtas.

  11.  

    11. Žr. „Aš eisiu tenai, kur norėsi Tu“, Giesmės ir vaikų dainos, p. 46.

  12.  

    12. Žr. Mato 18:12–14.

  13.  

    13.  Luko 12:7.

  14.  

    14.  Doktrinos ir Sandorų 50:24.

  15.  

    15.  Doktrinos ir Sandorų 93:9.

  16.  

    16.  Luko 18:22.