Ar galite taip jaustis dabar?

Vyresnysis Kventinas L. Kukas

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo


Vyresnysis Kventinas L. Kukas
Kai kurie Bažnyčioje mano, jog į Almos klausimą negali atsakyti tvirtu „taip.“ Jie negali „taip jaustis dabar“.

Prezidente Monsonai, mes jus mylime, gerbiame ir palaikome! Šis istorinės svarbos pranešimas apie misionierišką tarnystę yra įkvepiantis. Aš dar prisimenu tą pakylėtą atmosferą, kuomet 1960 metais vaikinų misionierių amžius buvo sumažintas nuo 20-ies iki 19-os metų. Į Britanijos misiją atvykau kaip naujai pašauktas dvidešimtmetis. Pirmasis devyniolikmetis, atvykęs į mūsų misiją, buvo Vyresnysis Džefris R. Holandas – nepaprastas papildymas. Iki dvidešimties metų jam buvo likę keli mėnesiai. Vėliau, einant mėnesiams, atvyko daugiau devyniolikmečių. Jie buvo paklusnūs ir ištikimi misionieriai, tad darbas ėjo pirmyn. Esu įsitikinęs, kad ir dabar bus didesnis derlius dėl to, kad teisūs, atsidavę misionieriai vykdys Gelbėtojo įsakymą skelbti Jo Evangeliją.

Manau, kad dabartinė auganti karta yra geriau pasiruošusi nei bet kuri ankstesnė karta. Jūsų Raštų pažinimas yra ypač įspūdingas. Tačiau iššūkiai, su kuriais auganti karta susiduria ruošdamasi tarnavimui, yra panašūs į tuos, su kuriais susiduria visi Bažnyčios nariai. Visi suprantame, kad didesnėje pasaulio dalyje kultūra nėra palanki teisumui ir dvasiniam įsipareigojimui. Per visą istoriją Bažnyčios vadovai įspėjo žmones ir mokė atgailos. Mormono Knygoje Alma Jaunesnysis buvo toks susirūpinęs dėl neteisumo ir įsipareigojimo stokos, jog atsistatydino iš vyriausiojo teisėjo, t. y. Nefio tautos vadovo, pareigų ir visas pastangas sutelkė į savo pranašišką pašaukimą.1

Vienoje iš giliausių visų Raštų eilučių Alma pareiškia: „Jei patyrėte širdies permainą ir jei jautėtės giedantys išperkančios meilės giesmę, norėčiau paklausti, ar galite taip jaustis dabar?“2

Vietiniai vadovai iš viso pasaulio praneša, kad, bendrai imant, Bažnyčios nariai, ypač jaunimas, dar niekada nebuvo stipresni. Tačiau tie vadovai beveik visada nerimauja dėl dviejų dalykų: pirma, išaugusio neteisumo pasaulyje iššūkių ir antra, kai kurių narių apatijos bei įsipareigojimo stokos. Jie prašo patarti, kaip padėti nariams sekti Gelbėtoju ir pasiekti gilų ir ilgalaikį atsivertimą.

Klausimas „ar galite taip jaustis dabar?“ skamba jau ištisus šimtmečius. Net turint visa tai, ką gavome šiame Evangelijos laikotarpyje, – įskaitant Jėzaus Kristaus Evangelijos pilnatvės sugrąžinimą, dvasinių dovanų išsiliejimą ir nenuginčijamas dangaus palaimas – Almos iššūkis dar niekada nebuvo toks svarbus.

Netrukus po to, kai Ezra Taftas Bensonas 1943 m. buvo pašauktas Apaštalu, Prezidentas Džordžas Albertas Smitas3 jam patarė: „Tavo misija … yra … įspėti žmones … kaip įmanoma švelniau, kad atgaila bus vienintelė panacėja nuo šio pasaulio ligų.“4 Kai buvo ištarti šie žodžiai, mes buvome pačiame sukrečiančio Antrojo Pasaulinio karo įkarštyje.

Moralinis sugedimas šiomis dienomis yra išsikerojęs. Viena žinoma rašytoja neseniai pasakė: „Visi žino, kad ši kultūra yra nuodinga, tačiau niekas nesiruošia jos keisti.“5 Nuolatinis smurto ir amoralumo vaizdavimas muzikoje, pramogų pasaulyje, mene ir kitokiose kasdieninės kultūros sklaidos priemonėse yra beprecedentis. Apie tai dramatiškai kalbėjo vienas didžiai gerbiamas baptistų teologas: „Dvasinė visos civilizacijos imuninė sistema jau pažeista.“6

Nenuostabu, kad kai kurie Bažnyčioje mano, jog į Almos klausimą negali atsakyti tvirtu „taip“. Jie negali „taip jaustis dabar“. Jie jaučia dvasinę sausrą. Kiti yra supykę, įskaudinti arba nusivylę. Jei čia kalbama apie jus,7 tai svarbu įvertinti, kodėl negalite „taip jaustis dabar“.

Dauguma patiriančių dvasinę sausrą ir įsipareigojimo stoką nebūtinai buvo įsivėlę į dideles nuodėmes ar prasižengimus, tačiau jie priėmė neišmintingus sprendimus. Kai kurie paviršutiniškai žiūrėjo į šventų sandorų laikymąsi. Kiti daugiausia laiko skyrė mažiau reikšmingiems tikslams. Dar kiti leido, kad jų lojalumą Jėzaus Kristaus Evangelijai susilpnintų intensyvios kultūrinės ir politinės pažiūros. Yra tokių, kurie pasinėrė į internetinę informaciją, kurioje išnarstomos ir išpučiamos pirmųjų Bažnyčios vadovų ydos, o kai kuriais atvejais dar ir prikuriamos. Tada jie padarė neteisingas išvadas, kurios paveikė liudijimą. Visi, kurie priėmė tokius sprendimus, gali atgailauti ir dvasiškai atsinaujinti.

Dvasiniam penui būtina pasinerti į Raštus.8 Dievo žodis įkvepia įsipareigoti ir yra tarsi gydantis balzamas nuo įskaudinimo, pykčio ar nusivylimo.9 Kai dėl kurios nors priežasties mūsų įsipareigojimas sumažėja, daliniu sprendimu gali būti atgaila.10 Įsipareigojimas ir atgaila yra glaudžiai susiję.

K. S. Luisas, ryžtingas, pragmatiškas krikščionių rašytojas, kandžiai suformulavo šią problemą. Jis pareiškė, kad krikščionybė liepia žmonėms atgailauti ir žada jiems atleidimą; bet kol žmonės nesužino ir nepajaučia, kad jiems reikia atleidimo, tol jie negirdi krikščionybės. Jis pasakė: „Supratęs, kad sergi, klausysi gydytojo.“11

Pranašas Džozefas pažymėjo, kad prieš savo krikštą galite būti neutralioje teritorijoje tarp gėrio ir blogio. Tačiau „prisijungdamas prie šios Bažnyčios, tu stojai tarnauti Dievui. Tai padarydamas palikai neutralią teritoriją ir nebegali ten grįžti.“ Jis mus mokė niekada neapleisti Mokytojo.12

Alma pažymi, kad per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą „gailestingumo rankos yra ištiestos į“ atgailaujančiuosius.13 Po to jis užduoda veriančius ir pačius svarbiausius klausimus, pvz., ar esame pasiruošę susitikti su Dievu? Ar stengiamės būti nepriekaištingi? Visi turėtume apmąstyti šiuos klausimus. Paties Almos, kadaise neklausiusio savo ištikimojo tėvo, patyrimas ir paskiau sekęs dramatiškas suvokimas apie jam labai reikalingą atleidimą ir tai, ką reiškia giedoti išperkančios meilės giesmę, yra galingas ir įtikinamas.

Nors svarbios visos įsipareigojimą mažinančios priežastys, tačiau yra dvi susijusios vyraujančios ir svarbios problemos. Pirmoji jų – tai žiaurumas, prievarta ir smurtas namuose. Antroji – seksualinis amoralumas ir netyros mintys. Šios problemos dažniausiai atsiranda prieš pasirenkant mažiau įsipareigoti ir yra to pasirinkimo priežastys.

Tai, kaip elgiamės su savo artimiausiais žmonėmis, yra be galo svarbu. Prievarta, smurtas, mandagumo stoka ir nepagarba namuose – nepriimtina. Nepriimtina nei suaugusiems, nei augančiai kartai. Mano tėvas, nors ir nebuvo aktyvus Bažnyčioje, bet buvo nepaprastai geras pavyzdys, ypač kai kalbama apie tai, kaip jis elgėsi su mano mama. Jis sakydavo: „Dievas laikys vyrus atsakingus už kiekvieną savo žmonos dėl jų pralietą ašarą.“ Tokia pati mintis pabrėžiama „Šeimoje. Pareiškime pasauliui“. Jame rašoma: „[Tie,] kurie … šiurkščiai elgiasi su sutuoktiniu ar vaikais … vieną dieną turės atsakyti prieš Dievą.“14 Kad ir kokioje kultūroje būtume augę, patyrę ar nepatyrę tėvų šiurkštumą, nė vieno neturime užgaulioti fiziškai, emociškai ar žodžiais.15

Civilizuotumas visuomenei dar niekad nebuvo toks reikalingas. Gerumo ir civilizuotumo pradžia yra namai. Nenuostabu, kad žmonių vertybės smunka tuo pačiu tempu, kokiu smunka šeimos. Šeima yra meilės ir dvasingumo išlaikymo pagrindas. Šeimoje puoselėjama atmosfera, kurioje gali vešėti tikėjimo praktika. Ten tikrai „grožis supa mus aplink, meilė kai namuos.“16

Seksualinis amoralumas ir netyros mintys laužo Gelbėtojo nustatytus standartus.17 Šio Evangelijos laikotarpio pradžioje buvome įspėti, kad seksualinis amoralumas greičiausiai bus didžiausia problema.18 Toks elgesys, jei nebus atgailaujama, atves prie dvasinės sausros ir įsipareigojimo praradimo. Filmai, televizija ir internetas dažnai perteikia žeminančias žinias ir vaizdus. Aš ir Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas neseniai buvome viename Amazonės džiunglių kaimelyje, kur pastebėjome, kad net ir ant paprasčiausios trobelės yra iškelta palydovinė antena. Džiaugėmės, kad net ir tokioje atokioje vietovėje yra prieinama visa nuostabi informacija. Bet kartu ir supratome, kad žemėje jau beveik nebeliko tokios vietos, kurios neveiktų gašlūs, amoralūs ir seksualiai jaudinantys vaizdai. Tai yra viena iš šių dienų pornografijos maro priežasčių.

Neseniai turėjau įžvalgų pokalbį su penkiolikamečiu Aarono kunigystę turinčiu vaikinu. Jis padėjo man suprasti, kaip lengva šiame interneto amžiuje jauniems žmonėms beveik netyčia pamatyti netyrus ir net pornografinius vaizdus. Jis pažymėjo, kad apskritai visuomenė su dauguma Bažnyčios mokomų principų daugiau ar mažiau sutinka, pvz., kad šių principų laužymas gali pražūtingai atsiliepti sveikatai ir gerovei. Jis užsiminė apie tai, kad jaunuoliai rūko cigaretes, vartoja narkotikus ir geria alkoholį. Bet jis pastebėjo, kad apskritai visuomenėje nėra panašaus atviro nusiskundimo ar net didesnio perspėjimo dėl pornografijos ar amoralumo.

Mano brangūs broliai ir seserys, šio jaunuolio pastabėjimai yra teisingi. Kokia išeitis? Jau daugelį metų pranašai ir apaštalai moko apie tikėjimo praktikos namuose svarbą.19

Tėveliai, jau seniai praėjo tos dienos, kada reguliarus dalyvavimas Bažnyčios susirinkimuose ir programose, net ir labai svarbiose, galėjo pakeisti jūsų šventą atsakomybę mokyti savo vaikus gyventi dorą, teisų gyvenimą ir būti teisiems priešais Viešpatį. Prezidento Monsono šio ryto pranešimo šviesoje, būtina visa tai ištikimai atlikti namuose, kuriuose būtų randama priebėga, kuriuose viešpatautų gerumas, atlaidumas, tiesa ir teisumas. Tėvai turi turėti drąsos riboti ar kontroliuoti interneto prieigą, televiziją, filmus ir muziką. Tėvai turi turėti drąsos pasakyti „ne“, ginti tiesą ir išsakyti galingą liudijimą. Jūsų vaikai turi žinoti, kad tikite Gelbėtoju, mylite savo Dangiškąjį Tėvą ir palaikote vadovus Bažnyčioje. Mūsų namuose turi vešėti dvasinė branda. Viliuosi, kad niekas iš šios konferencijos neišeis nesupratę, kad moralinės šių dienų problemos turi būti sprendžiamos šeimoje. Vyskupai, kunigijos ir pagalbinių organizacijų vadovai turi palaikyti šeimas ir užtikrinti, kad būtų mokoma dvasinių principų. Namų mokytojai ir lankančios seserys taip pat gali padėti, ypač vienišų tėvų vaikams.

Tas mano minėtas vaikinas nuoširdžiai paklausė, ar apaštalai žino nuo kada reikėtų pradėti mokyti, kaip apsisaugoti nuo pornografijos ir netyrų minčių. Jis pabrėžtinai atsakė, kad kai kuriose vietovėse to reikėtų mokyti dar Pradinukų programos nebaigusius vaikus.

Jaunimas, kuris dar ankstyvoje vaikystėje išvydo amoralius vaizdus, yra išsigandęs, kad dėl to jie galbūt jau nebėra verti tarnauti misijoje ar sudaryti šventas sandoras. Dėl to jų tikėjimui gali būti stipriai pakenkta. Noriu jus, jaunuoliai, patikinti, kaip mokė Alma, jog per atgailą galite tapti verti visų dangaus palaimų.20 Štai ką reiškia Gelbėtojo Apmokėjimas. Prašau, pasikalbėkite su savo tėvais arba patarėju, kuriuo pasitikite, ir pasitarkite su savo vyskupu.

Kalbant apie moralę, kai kurie suaugusieji tiki, kad pasišventimas vienam svarbiam labdaringam projektui arba principui visiškai atstoja poreikį laikytis Gelbėtojo principų. Jie save tikina, kad seksualinis aplaidumas yra „menkniekis … [jei esu] malonus ir geraširdiškas asmuo“.21 Toks mąstymas yra didelė saviapgaulė. Kai kurie jaunuoliai mane informuoja, kad daugumoje mūsų dabartinės kultūros sričių jau nebemadinga pernelyg stengtis ir griežtai gyventi pagal teisius principus.22 Prašau, nepapulkite į šiuos spąstus.

Krikšto metu mes pasižadame prisiimti „[Jėzaus] Kristaus vardą, būdami pasiryžę tarnauti jam iki galo“.23 Tokia sandora reikalauja drąsių pastangų, įsipareigojimo ir dorumo, jei norime užgiedoti išperkančios meilės giesmę ir būti tikrai atsivertę.

Vieną istorinį pavyzdį apie tai, kaip bet kokio amžiaus žmogus gali įsipareigoti būti stiprus ir nepajudinamas, parodė britų olimpietis, varžęsis 1924 metų olimpinėse žaidynėse Paryžiuje, Prancūzijoje.

Erikas Lidelis buvo Kinijoje tarnavusio škotų misionieriaus sūnus ir labai religingas vyras. Jis įsiutino britų olimpinę vadovybę, kai atsisakė, net ir labai smarkiai spaudžiamas, sekmadienį bėgti 100 metrų parodomosiose varžybose. Galiausiai jis laimėjo 400 metrų bėgimo varžybas. Lidelio atsisakymo bėgti sekmadienį pavyzdys yra ypač įkvepiantis.

Jo garbę minintys aprašymai ir istorinė kronika byloja apie įkvepiančius Izaijo žodžius: „Bet tie, kurie pasitiki Viešpačiu, atgaus jėgas, pakils tarsi erelių sparnais, ir nepavargs bėgdami, nepails eidami.“24

Pasigėrėtinas Lidelio elgesys turėjo didelę įtaką mūsų jauniausiojo sūnaus sprendimui sekmadieniais nesportuoti ir, dar svarbiau, atsiriboti nuo neteisaus ir pasaulietiško elgesio. Tą citatą iš Izaijo jis panaudojo kurdamas savo mokyklos metraštį. Erikas Lidelis paliko galingą ryžtingumo ir įsipareigojimo principui pavyzdį.

Kai mūsų jaunimas tarnavimui ruošiasi sekdamas Prezidento Monsono patarimu, kai visi gyvename pagal Gelbėtojo mokytus principus ir ruošiamės susitikti su Dievu,25 nugalime žymiai svarbesnėse rungtynėse.26 Mes turėsime Šventąją Dvasią, kuri mus lydės dvasinėje kelionėje. Visi, kurių gyvenimas nesutvarkytas, atminkite, kad niekada nevėlu Gelbėtojo Apmokėjimą paversti savo tikėjimo ir gyvenimo pagrindu.27

Izaijo žodžiais tariant: „Esate paraudę nuo nuodėmių, bet aš išbalinsiu jus kaip sniegą. Jūsų nuodėmės raudonos it kraujas, bet jos gali tapti baltos it vilna.“28

Nuoširdžiai meldžiu, kad kiekvienas iš mūsų imtumės būtinų veiksmų jau dabar pajausti Dvasią, kad iš visos širdies galėtumeužgiedoti atperkančios meilės giesmę. Apie Gelbėtojo Apmokėjimo galią liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Mostrar referencias

  1.  

    1. Žr. Almos 4:15–19.

  2.  

    2.  Almos 5:26.

  3.  

    3. Tada Džordžas Albertas Smitas tapo Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidentu. Bažnyčios prezidentu jis tapo 1945 m. gegužės 21 d. (Žr. Deseret News 2012 Church Almanac [2012], p. 98.)

  4.  

    4. George Albert Smith, in Sheri L. Dew, Ezra Taft Benson: A Biography (1987), p. 184.

  5.  

    5. Peggy Noonan, „The Dark Night Rises,“ Wall Street Journal, July 28–29, 2012, A17.

  6.  

    6. Dr. R. Albert Mohler Jr., president, The Southern Baptist Theological Seminary, presentation to religious leaders, New York City, Sept. 5, 2012.

  7.  

    7. Žr. 2 Nefio 2:27.

  8.  

    8. Žr. Jono 5:39; Amoso 8:11; t. p. žr. James E. Faust, „A Personal Relationship with the Savior,“ Ensign, Nov. 1976, p. 58–59.

  9.  

    9. Žr. Almos 31:5.

  10.  

    10. Žr. Almos 36:23–26.

  11.  

    11. C. S. Lewis, Mere Christianity (1952), 31–32. Lewis was a Fellow in English literature at Oxford University and was subsequently chair of Medieval and Renaissance English at Cambridge University.

  12.  

    12. Žr. Bažnyčios prezidentų mokymai: Džozefas Smitas (2007), p. 313; t. p. žr. Apreiškimo 3:15–16.

  13.  

    13.  Almos 5:33.

  14.  

    14. „Šeima. Pareiškimas pasauliui“.,

  15.  

    15. Žr. Ričardas G. Skotas, „Removing Barriers to Happiness“, Ensign, May 1998, 85–87. Kai kurie kultūriniai aspektai prieštarauja Gelbėtojo mokymams ir gali mus nuklaidinti. Kai buvau Pietų Ramiojo Vandenyno regione, susitikau su vyru, kuris jau daugelį metų domėjosi Bažnyčia. Jis pranešė, kad buvo giliai sujaudintas, kuomet Bažnyčios vadovas kunigijos konferencijoje mokė: „Rankas, kurias anksčiau naudojote savo vaikams mušti, reikia naudoti savo vaikams laiminti.“ Jis išklausė misionierių pamokų, pasikrikštijo ir yra didis vadovas.

  16.  

    16. „Grožis supa mus aplink“, Giesmės ir vaikų dainos, p. 44.

  17.  

    17. Žr. Almos 39.

  18.  

    18. Žr. Ezra Taft Benson, “Cleansing the Inner Vessel, Ensign, May 1986, 4.

  19.  

    19. Prezidentas Gordonas B. Hinklis „Šeimą. Pareiškimą pasauliui“ pristatė Visuotiniame Paramos bendrijos susirinkime, vykusiame 1995 m. rugsėjį. Prezidentas Tomas S. Monsonas pirmininkavo redaguojant pirmąjį leidinio Handbook 2: Administering the Church (2010) skyrių „Bažnyčios šeimos Dievo plane“.

  20.  

    20. Žr. Almos 13:27–30; 41:11–15.

  21.  

    21. Ross Douthat, Bad Religion: How We Became a Nation of Heretics (2012), p. 238; t.p. žr. Almos 39:5.

  22.  

    22. Neleiskite, kad smurto ir amoralumo prisunkta kultūra, kritikuojanti pagal Gelbėtojo mokytus principus gyvenančius žmones, trukdytų jūsų tikėjimui. Poetas Vordsvortas yra gražiai parašęs: „Penėk protą kilniom mintim, idant pikti liežuviai, skubota nuomonė ar savanaudžių pašaipa … jo neužgautų … ir nesugriautų [tavo] linksmo tikėjimo“ („Lines Composed a Few Miles above Tintern Abbey,“ in The Oxford Book of English Verse, ed. Christopher Ricks [1999], 346).

  23.  

    23.  Moroni 6:3; kursyvas pridėtas; t. p. žr. Mozijo 18:13.

  24.  

    24.  Izaijo 40:31; žr. Robert L. Backman, „Day of Delight,“ New Era, June 1993, p. 48–49.

  25.  

    25. Žr. Almos 34:32.

  26.  

    26. Žr. 1 Korintiečiams 9:24–27.

  27.  

    27. Žr. Helamano 5:12. Oliveris Vendelis Holmsas patarė: „Manau, kad šiame pasaulyje svarbiausia ne tai, kur stovime, o kuria kryptimi judame. Kad atplauktume į dangaus uostą, kartais turime plaukti pavėjui, o kartais prieš vėją, tačiau vis tiek turime plaukti, o ne dreifuoti ar stovėti išmetę inkarą“ (The Autocrat of the Breakfast-Table [1858], 105).

  28.  

    28.  Izaijo 1:18.