Rūpintojas

Pirmasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje


Prezidentas Henris B. Airingas
Būsite sustiprintos ir netgi įkvėptos sužinoti savo sugebėjimo tarnauti ribas ir mąstą.

Esu dėkingas, kad šį vakarą galiu būti kartu su jumis. Jėzaus Kristaus Bažnyčios moterys tampa seserų bendrija, kurią Pranašo Džozefo Smito motina Liusė Mak Smit apibūdino taip: „Turime viena kitą puoselėti, viena kitą prižiūrėti, viena kitą guosti ir mokytis, kad visos kartu galėtume atsisėsti danguje.“1

Šiame nuostabiame pasirengimo bendrauti su Dievu laimės būsenoje apibūdinime pateiktos trys sudedamosios dalys. Viena dalis yra vienai kita rūpintis. Kita – vienai kitą mokyti ir būti mokomoms. Ir trečia – atsisėsti kartu su Dievu.

Mano pirmasis tikslas šį vakarą – padėti jums pajusti Dievo įvertinimą ir pagyrimą už tai, ką jau padarėte, padėdamos viena kitai siekti to aukšto tikslo. Ir antrasis, paaiškinti kai ką iš to, kas dar turi įvykti jūsų vieningoje tarnystėje.

Kaip ir seserys iš ankstesniųjų laikų, jūs atsiliepėte į Viešpaties kvietimą eiti kitiems į pagalbą. 1856 metais pranašas Brigamas Jangas paprašė šventųjų vykti padėti įstrigusiems kalnų sniegynuose šventiesiems. Tos bėdos akivaizdoje visuotinėje konferencijoje jis sakė nariams: „Jūsų tikėjimas, religija ir religijos išpažinimas neišgelbės nė vieno iš jūsų sielos celestialinėje mūsų Dievo karalystėje, jei nevykdysite štai šių principų, kokių dabar jus mokau. Važiuokite ir atvežkite tuos dabar lygumose esančius žmones, ir tiksliai tvarkykite tuos dalykus, kuriuos vadiname laikinaisiais… kitaip jūsų tikėjimas bus bergždžias.“2

Jutoje atsiliepė šimtai moterų. Pačios būdamos neturtingos, kad paguostų patekusius į bėdą, jos krovė į vežimus viską, ką turėjo atliekamo, ir viską, ką galėjo surinkti iš kitų. Viena iš tų šaunių seserų rašė: „Niekada dirbdama bet kurį kitą darbą savo gyvenime nesijaučiau labiau patenkinta ir, galiu pridurti, nejaučiau didesnio malonumo. Taip jautėsi dauguma žmonių.“3

Kada tas gelbėjimo darbas buvo atliktas ir sniegas nutirpo, ta pati sesuo užrašė tokį savo ištikimos širdies klausimą: „Kokį kitą darbą gali atlikti pasiruošusios padėti rankos?“4

Mūsų laikais narsių seserų grupelės visoje žemėje savo tikėjimą pavertė veiksmu šimtuose vietų. Ir jos savo širdyse ir maldose užduoda tokį pat klausimą apie savo tarnystės kupino gyvenimo ateitį.

Kiekviena iš jūsų esate nepakartojamoje situacijoje savo kelionėje link amžinojo gyvenimo. Kai kurios kaupė patirtį ilgus metus, kitos tik pradeda eiti savu mirtingosios mokinystės keliu. Kiekvienos asmeninė istorija ir iššūkiai yra unikalūs. Bet visos esate seserys ir mylimos dukterys mūsų Dangiškojo Tėvo, pažįstančio ir prižiūrinčio kiekvieną iš jūsų.

Būtent tai jūs kartu nuostabiai gerai darote – puoselėjate, prižiūrite ir guodžiate viena kitą. Buvau to trigubo stebuklo liudininkas vos prieš mėnesį, kai stebėjau jūsų tarnavimą vienai seseriai. Kaip jos tėvas, aš dėkoju jums ir noriu padėkoti Dievui, vadovavusiam vienai lankančiajai seseriai.

Mūsų dukra Elizabeta, kuri gyvena kitoje nei mes valstijoje ir laiko juostoje, buvo namuose su savo trimete dukrele. Jos kitas vaikas pirmą savaitę buvo vaikų darželyje. Elizabeta jau šeštą mėnesį buvo nėščia ir laukėsi savo trečio vaikelio, kuris, pasak gydytojų, turėjo būti dar viena mergaitė. Jos vyras Džošua buvo darbe.

Pamačiusi, kad kraujuoja ir kad tekėjimas tik smarkėja, ji paskambino savo vyrui. Jis liepė jai skambinti greitajai pagalbai ir pasakė, kad pasitiks ją prie ligoninės, esančios už 20 minučių kelio nuo jos namų. Dar nepadėjusi ragelio ji išgirdo beldimą į paradines duris.

Nustebusi tarpduryje ji pamatė savo Paramos bendrijos lankomojo mokymo porininkę. Tą rytą jos nebuvo susitariusios ką nors lankyti. Jos porininkė tiesiog pajuto, kad turi užeiti ir aplankyti Elizabetą.

Ji padėjo Elizabetai įsėsti į automobilį. Jos atvyko į ligoninę keliomis minutėmis anksčiau nei iš darbo atvažiavo Džošua. Gydytojai mažiau nei po 20 minučių nusprendė daryti operaciją ir išimti kūdikį, kad išgelbėtų jį ir Elizabetą. Taigi į šį pasaulį garsiai verkdama, 15 savaičių per anksti atėjo mažytė mergaitė. Ji svėrė septynis šimtus šešiasdešimt penkis gramus. Tačiau ji buvo gyva, gyva buvo ir Elizabeta.

Liusės Mak Smit žodžiai tą dieną dalinai išsipildė. Ištikima Paramos bendrijos narė, Šventosios Dvasios paraginta, prižiūrėjo, puoselėjo ir paguodė savo seserį Dievo karalystėje. Ji ir dešimtys tūkstančių kitų žmonių, taip įkvėptai per kartų kartas pasitarnavusių, pelnė dėkingumą ne tik tų, kuriems jie pagelbėjo, jų artimųjų, bet ir Viešpaties.

Atsimenate Jo įvertinimo žodžius, pasakytus už jų geranoriškumą taip mažai pripažinimo gaunantiesiems: „Ir atsakys jiems karalius: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“5

Bet vienos Paramos bendrijos sesers savalaikio atvykimo į pagalbą stebuklas padauginamas per vieningos seserų bendrijos galią. Štai tik dalis žinios, kurią Elizabetos vyskupas atsiuntė Elizabetai ir Džošuai į ligoninę kelioms valandoms praėjus po to, kai gimė kūdikis: „Paramos bendrijos prezidentė viskuo pasirūpino. Mes jau kuriame ateities planus, kaip padėti rūpintis jūsų mergaitėmis namuose, kad Elizabeta galėtų važinėti į ligoninę, kol tas bevardis kūdikėlis bus tenai. Jau esame tai darę anksčiau, ilgą laiką, ir [mūsų] žmonės pasitaikius progai su džiaugsmu prisideda.“

Vyskupas toliau rašė, turėdamas omenyje save ir apylinkę: „Mes netgi ateidavome į ligoninę ir sėdėdavome su vaikais žaidimų kambaryje, kai motinos nenorėdavo jų palikti kažkur kitur.“

O tada jis rašo: „Mes nevykdysime savo plano nesuderinę su jumis ir negavę jūsų pritarimo. Tenorėjau, jog žinotumėte, kad jums nereikia rūpintis dėl tų dalykų, kuriais pasirūpinti galime mes.“

Dėl to, ką jie padarė dėl mano dukters, ji galėjo patirti tą brangią akimirką, kai pirmą kartą į rankas paėmė savo mažytę dukrelę.

O tada vyskupas baigė savo žinią Džošuai ir Elizabetai žinute, kurią seserys siunčia pasižadėdamos visoje žemėje tarnauti kitiems dėl Mokytojo: „Išlaikykite tikėjimą.“

Nepaisant visų skirtingų jūsų asmeninių aplinkybių ir gyvenimo patirties, galiu jums pasakyti kai ką, kas laukia jūsų ateityje. Jei išlaikysite tikėjimą, Viešpats dažnai kvies jus patarnauti kokiam nors į bėdą papuolusiajam tada, kai tai atrodys nepatogu. Gali atrodyti, kad tai nemaloni ir galbūt netgi neįmanoma užduotis. Kai ateina toks kvietimas, gali atrodyti, kad esate ten nereikalinga arba kad kažkas kitas galėtų lengvai suteikti tą pagalbą.

Prisiminkite, jog kada Viešpats leidžia mums susidurti su kokiu nors bėdon patekusiuoju, mes šloviname gerąjį samarietį tiek už tai, ko jis nepadarė, tiek už tai, ką padarė. Jis nepraėjo kita kelio puse, nors tas sumuštas keleivis kelyje buvo pašalietis ir galbūt priešas. Dėl to sumušto žmogaus Jis padarė, ką galėjo, o tada sudarė konkretų planą kitiems padaryti dar daugiau. Jis tai padarė, kadangi suprato, kad pagalbai gali reikėti daugiau nei tik to, ką gali padaryti vienas žmogus.

Kad ir kas jūsų belauktų ateityje, galite vadovautis tos istorijos pamokomis. Tokias pat pamokas esate gavusios savo pačių vaikystėje ir nesenuose potyriuose.

Bent kartą, o galbūt ir dažnai, jūs nustebdavote susidūrusios su žmogumi, kuriuo reikėjo pasirūpinti. Tai galėjo būti gimdytojas, senelis, sesuo Bažnyčioje ar vaikas, kuriuos užklupo liga ar negalia. Jus apėmę atjautos jausmai nugalėdavo jūsų žmogiškus troškimus. Todėl jūs imdavote teikti pagalbą.

Kaip buvo su keliautoju iš to Raštų pasakojimo apie gerąjį samarietį, greičiausiai reikalingos pagalbos teikimas pareikalavo ilgesnio rūpinimosi, nei galėjote suteikti jūs viena. Samariečiui teko patikėti keliautoją užeigos šeimininko globon. Viešpaties plane, kaip tarnauti patekusiesiems į bėdą, numatytos komandos.

Ištikus bėdai, vyskupai ir Paramos bendrijos prezidentės visada kviečia šeimos narius padėti vienas kitam. Tam principui yra daug priežasčių. Pirmiausia tai suteikia daugiau stiprėjančios žmonių meilės palaimos, kuri gaunama tarnaujant vienas kitam.

Esate mačiusios ir pajutusios tą palaimą. Kada tik rūpinotės kuo nors netgi trumpą laiką, jautėte meilę žmogui, kuriam tarnaujate. Ilgėjant reikalingos pagalbos teikimo laikui, tie meilės jausmai stiprėjo.

Kadangi esame mirtingieji, tą meilės sustiprėjimą gali pertraukti nusivylimo ir nuovargio jausmai. Tai kita priežastis, kodėl Viešpats, kai tarnaujame patekusiesiems į bėdą, leidžia mums pasitelkti į pagalbą ir kitus žmones. Štai kodėl Viešpats kuria rūpintojų bendrijas.

Prieš kelias savaites buvau sakramento susirinkime, kuriame jauna moteris atsistojo, kad būtų palaikyta lankomojo mokymo koordinatorės padėjėjos pašaukime (nežinojau, kad toks yra). Klausiau savęs, ar ji suvokia, kaip Viešpats ją pagerbė. Dėl nerimstančio vaikelio jai teko išeiti iš susirinkimo prieš tai, kai galėjau jai pasakyti, kaip smarkiai Viešpats ją mylės ir vertins jos pagalbą koordinuojant Jo mokinių pastangas.

Rūpinimasis patekusiais į bėdą reikalauja komandos, mylinčios ir vieningos bendrijos. Kaip tik tai Viešpats ir kuria tarp jūsų. Jis myli jus už bet kurią jūsų atliekamą šio darbo dalį.

Vienas iš įrodymų, jog Dievas jūs vertina yra tai, kad Jis leidžia jums jausti vis stipresnę meilę žmonėms, kuriems tarnaujate. Štai kodėl jūs raudate mirus žmogui, kuriam ilgą laiką tarnavote. Galimybės jais rūpintis praradimas gali atrodyti kaip didesnė netektis negu pats išsiskyrimas. Girdėjau, kaip neseniai viena moteris, kurią pažinojau ilgą laiką, savaitei praėjus po vyro mirties liudijo apie dėkingumą už galimybę tarnauti jam iki pat jo gyvenimo pabaigos. Jokių ašarų nesimatė, bet matėsi jos laiminga šypsena.

Nors ilgalaikis ir meilės kupinas tarnavimas žmonėms gausiai atlyginamas, sužinojote, kad tam, kas įmanoma padaryti, yra fizinės, emocinės ir finansinės ribos. Pakankamai ilgai kitais besirūpinęs žmogus gali tapti tokiu, kuriuo pačiu reikia rūpintis.

Viešpats, pagrindinis bėdon patekusių žmonių Puoselėtojas, davė pavargusiems rūpintojams įkvėptą patarimą šiuose Mormono Knygoje užrašytuose karaliaus Benjamino žodžiuose: „Kad… išlaikytumėte savo nuodėmių atleidimą… norėčiau, kad suteiktumėte savo turto vargšui, kiekvienas pagal tai, ką jis turi, kaip antai: pamaitintumėt alkaną, aprengtumėt nuogą, aplankytumėt ligonį ir suteiktumėte jiems deramą pagalbą, tiek dvasišką, tiek ir laikinąją, pagal jų norus.“6

Bet tada Jis kalba toliau, įspėdamas tuos iš jūsų, kurie galbūt nepastebite požymių, kad taip meilingai tarnaujate jau per daug ar pernelyg ilgai: „Ir žiūrėkite, kad visa tai būtų daroma išmintingai ir tvarkingai; nes nereikia, kad žmogus [ar bet kuris rūpintojas] bėgtų greičiau, nei leidžia jo jėgos. Ir vėlgi, būtina, kad jis būtų stropus, kad per tai jis galėtų laimėti apdovanojimą; todėl viskas turi būti daroma tvarkingai.“7

To patarimo gali būti sunku laikytis, kai atrodo, kad pasirinkimas balansuoja tarp troškimo padaryti viską, ką galite, kad padėtumėte kitiems, ir išminties pasirūpinti savo pačios poreikiais, kad ir toliau turėtumėte jėgų tarnauti. Galbūt esate mačiusios, kaip su tokiais sunkiais pasirinkimais vargsta kiti. Vienas iš tokių pavyzdžių būtų pasirinkimas, ar prie gyvenimo pabaigos artėjantį žmogų prižiūrėti namuose, ar slaugos ligoninėje, kai galbūt pačios esate arti visiško išsekimo.

Tai, ką žinote apie išgelbėjimo planą, gali vesti jus akimirkomis, kada tenka priimti tokius širdį veriančius sprendimus. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl Liusė Mak Smit išmintingai sakė, kad seserys turi „mokytis“.

Labai padeda tvirtas įsitikinimas, kad Viešpats turi tikslą kiekvienam Dievo vaikui, patiriančiam sunkius mirtingojo gyvenimo išmėginimus. Taip išgelbėjimo plano esmės Jis mokė Pranašą Džozefą, kai šiam buvo sunku suprasti savo, kaip atrodo, nesibaigiančius išmėginimus: „Ir tada, jei gerai tai ištversi, Dievas išaukštins tave aukštybėse.“8

Tada mūsų pasirinkimas geriausiai padėti kuriam nors sunkius išmėginimus patiriančiam žmogui tampa toks: „Kurios krypties man laikytis, kad žmogui, kurį myliu, geriausiai padėčiau „gerai tai ištverti?“ Mūsų tikslas – kiek įmanoma padaryti taip, kad jie galėtų naudoti tikėjimą Kristumi, išlaikyti šviesią amžinojo gyvenimo viltį ir taikyti tikrąją meilę, tyrą Kristaus meilę, iki savo gyvenimo pabaigos.

Mačiau seseris karalystėje taip sutelkusias savo dėmesį į Gelbėtoją ir Jo tikslą. Pagalvokite apie tas akimirkas, kai ateinate į kambarį, kur vyko Paramos bendrijos, Pradinukų ar Merginų organizacijų susirinkimas.

Gelbėtojo paveikslo ar Jo žodžių gali ir nesimatyti, bet jūs žinote, jog kažkas tą valandą pajuto liudijimą apie Jo Apmokėjimo realumą ir vertę, kaip tai įvyko šį vakarą. Gali nebūti šventos šventyklos paveikslėlio ar žodžių „Šeimos gali būti amžinos“, bet galite matyti viltį jų šypsenose.

Ir esate mačiusios, kaip aš mačiau, kai išmintinga lankančioji mokytoja stiprina abejonių draskomos sesers įsitikinimą, kad jos tarnavimas, nepaisant jos nesėkmių, kažkam vis dar yra reikalingas ir vertinamas. Puikios Paramos bendrijos prezidentės randa būdų, kaip suteikti progų tiems, kam reikia priežiūros, padėti rūpinantis kitais. Jos sukuria progas seserims gerai ištverti išmėginimus, kai jos vienos kitomis rūpinasi su tyra Kristaus meile. Tai apima ir švelnų raginimą pavargusiai rūpintojai pailsėti ir pačiai priimti kitų žmonių pagalbą.

Seserys padaro tai įmanoma, kai neskuba teisti susidūrusių su išmėginimais. Daugelis sunkias naštas nešančių žmonių pradeda abejoti savimi ir savo verte. Mes palengviname jų naštas būdami kantrūs jų silpnybėms ir aukštindami bet kokį gerumą, kokį juose galime pamatyti. Taip daro Viešpats. Ir mes galime sekti Jo, nuostabiausio Puoselėtojo, pavyzdžiu.

Dažnai kalbame apie Jėzaus Kristaus Bažnyčios seserų stiprybę. Turime išmokti atpažinti, kad Gelbėtojas visuomet yra tarp mūsų, jei Jį kviečiame.

Vis dažniau matysime, kaip Dievo dukterys kviečia seseris į tą grupę. Seserims ateinant į susirinkimą ir žvalgantis, kur atsisėsti, jos išgirs švelniai ištartus žodžius: „Prašom sėstis čia, greta manęs.“

Tuos žodžius girdėsime tą ateities dieną, kurią numatė Liusė Mak Smit, kada seserys „kartu atsisės danguje“. Tai dienai nepasiruošiame per akimirką. Ji ateis po dienų ir metų, praleistų rūpinantis vieniems kitais, ir amžinojo gyvenimo žodžiams prasismelkus giliai į mūsų širdis.

Meldžiuosi, kad daugelis mūsų būtų kartu toje šlovingoje mūsų laukiančioje ateityje. Liudiju, kad jūsų viltys sulaukti tų dienų tikrai pasiteisins. Viešpats Jėzus Kristus per Savo beribį Apmokėjimą padarė, kad tai būtų įmanoma kiekvienai iš jūsų. Dangiškasis Tėvas girdi jūsų tikėjimo kupinas maldas, kai prašote vadovauti ir padėti ištverti Jo tarnystėje, ir į tas maldas atsako.

Šventoji Dvasia pasiųsta jums ir tiems, kuriais rūpinatės. Būsite sustiprintos ir netgi įkvėptos sužinoti savo sugebėjimo tarnauti ribas ir mąstą. Dvasia paguos jus, kai klausite savęs: „Ar padariau pakankamai?“

Liudiju, kad Viešpats bus su jumis ir kad Jis paruoš ir pažymės jums kelią, kai tarnausite tiems, kuriuos Jis myli, jų bėdose ir išmėginimuose. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Mostrar las referencias

  1.  

    1 Lucy Mack Smith, Daughters in My Kingdom: The History and Work of Relief Society (2011), p. 25.

  2.  

    2 Brigham Young, Daughters in My Kingdom, p. 36.

  3.  

    3 Lucy Meserve Smith, Daughters in My Kingdom, p. 37.

  4.  

    4 Lucy Meserve Smith, Daughters in My Kingdom, p. 37.

  5.  

    5  Mato 25:40.

  6.  

    6.  Mozijo 4:26.

  7.  

    7.  Mozijo 4:27.

  8.  

    8.  Doktrinos ir Sandorų 121:8.