Kurgi ta priedanga?

Prezidentas Henris B. Airingas

Pirmasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje


Prezidentas Henris B. Airingas
Priedanga, kuri, regis, atkerta Dievo pagalbą, Dievo neuždengia, bet ji kartais uždengia mus.

Liberčio kalėjime apimtas sielvarto pranašas Džozefas Smitas karštai meldėsi: „O Dieve, kur tu? Ir kurgi ta priedanga, dengianti tavo slėptuvę?“1 Daugeliui iš mūsų sielvarto akimirkomis atrodo, kad Dievas toli nuo mūsų. Priedanga, kuri, regis, atkerta Dievo pagalbą, Dievo neuždengia, bet ji kartais uždengia mus. Dievas niekada nesislepia, tačiau mes kartais slepiamės po priedanga motyvų, kurie skiria mus nuo Dievo ir sukelia iliuziją, kad Jis yra tolimas ir nepasiekiamas. Dėl to, kad vadovaujamės savo norais, o ne noru „tebūna tavo valia“,2 atsiranda priedanga, skirianti mus nuo Dievo. Dievas nenustoja galios matyti mus ir bendrauti su mumis, bet mes galime nenorėti klausyti ir paklusti Jo valiai bei tvarkaraščiui.

Kai prieš Dievą tampame kaip vaikai, mūsų atsiskyrimo nuo Dievo jausmai nyksta. Tai ne taip paprasta padaryti pasaulyje, kur kitų žmonių nuomonės stipriai veikia mūsų motyvus. Bet tai padės mums atpažinti šią tiesą: Dievas yra arti mūsų, neužmiršta ir niekada nesislepia nuo Savo ištikimų vaikų.

Mano trimetė anūkėlė taip iliustravo nekaltumo ir nuolankumo galią, jungiančią mus su Dievu. Ji su savo šeima nuvyko į Jutos Brigam Sičio šventyklos atvirų durų dieną. Viename iš to nuostabaus pastato kambarių ji apsižvalgė ir paklausė: „Mamyte, o kur Jėzus?“ Jos mama paaiškino, kad šventykloje ji nematys Jėzaus, bet galės jausti Jo įtaką širdimi. Eliza atidžiai apgalvojo mamos atsakymą ir atrodė juo patenkinta. „A, Jėzus išvyko kam nors padėti“, – nusprendė ji.

Jokia priedanga neužtemdė Elizos supratimo ir nesutrukdė jai matyti realybės. Dievas yra arti jos ir ji jaučiasi arti Jo. Ji žinojo, kad šventykla yra Viešpaties namai, bet taip pat suprato, kad prisikėlęs ir pašlovintas Jėzus Kristus turi kūną ir vienu metu gali būti tik vienoje vietoje.3 Ji nusprendė, kad Jei Jo nėra namuose, Jis turi būti kažkur kitur. Iš to, ką ji žinojo apie Gelbėtoją, ji žinojo, kad Jis kažkur darė gera savo Tėvo vaikams. Buvo aišku, kad ji tikėjosi pamatyti Jėzų ne tam, kad pamatytų Jo egzistavimą įrodantį ženklą, o paprasčiausiai todėl, kad Jį mylėjo.

Dvasia galėjo apreikšti jos vaikiškam protui ir širdžiai tą guodžiančią tiesą, kurios reikia ir kurios norime visi. Jėzus Kristus gyvas, pažįsta mus, prižiūri mus ir rūpinasi mumis. Skausmo, vienatvės ar sutrikimo valandą mums nereikia matyti Jėzaus Kristaus, kad žinotume, jog Jis žino mūsų padėtį ir kad Jo misija – laiminti mus.

Iš savo paties gyvenimo žinau, kad net nutolę nuo vaikystės galime patirti tai, ką patyrė Eliza. Ankstyvaisiais savo karjeros metais sunkiai dirbau, kad išsaugočiau profesoriaus etatą Stenfordo universitete. Maniau, kad susikūriau gerą gyvenimą sau ir savo šeimai. Gyvenome arti mano žmonos tėvų labai patogioje aplinkoje. Vertinant pagal pasaulio standartus – daug pasiekiau. Bet Bažnyčia man pasiūlė palikti Kaliforniją ir vykti į Rikso koledžą Reksburge, Aidaho valstijoje. Mano viso gyvenimo profesiniai siekiai galėjo tapti priedanga, skiriančia mane nuo mylinčio Tėvo, kuris geriau už mane žinojo, kas manęs laukia ateityje. Bet aš buvau palaimintas žinojimu, kad viskas, ką iki tol buvau pasiekęs savo karjeroje ir šeimos gyvenime, buvo Dievo dovana. Taigi kaip vaikas aš atsiklaupiau ir maldoje paklausiau, ką turėčiau daryti. Sugebėjau prote išgirsti tylų balsą, sakantį: „Tai mano mokykla.“ Nebuvo priedangos, skiriančios mane nuo Dievo. Su tikėjimu ir nuolankumu paklusau Jo valiai ir pajutau Jo rūpestį ir artumą.

Rikso koledže praleisti metai, per kuriuos stengiausi ieškoti Dievo valios ir ją vykdyti, apsaugojo mane nuo priedangos ir Dievo įtakos sumažėjimo mano gyvenime. Stengdamasis daryti Jo darbą jaučiausi arti Jo ir jaučiau patikinimą, kad Jis žino mano reikalus ir labai rūpinasi mano laime. Bet, kaip ir Stenforde, manyje ėmė reikštis pasaulietiški motyvai. Vienas iš jų buvo patrauklus darbo pasiūlymas, kurį gavau baigdamas penkių metų Rikso koledžo prezidento kadenciją. Apsvarsčiau tą pasiūlymą, meldžiausi dėl jo ir net aptariau jį su Pirmąja Prezidentūra. Jie atsakė šiltai ir šiek tiek juokaudami, bet, žinoma, nenurodinėdami, ką turėčiau daryti. Prezidentas Spenseris V. Kimbolas išklausė, kaip apibūdinu didelės korporacijos pasiūlymą, ir tarė: „Ką gi, Holai, atrodo, tai puiki galimybė! Ir jei mums tavęs reikėtų, žinosime, kur tave rasti.“ Jie žinotų, kur mane rasti, bet mano profesinės karjeros norai galėjo sukurti priedangą, dėl kurios man būtų sunku rasti Dievą ir sunkiau klausyti Jo kvietimų ir sekti jais.

Mano žmona tirdama tai širdimi turėjo stiprią nuojautą, kad neturėtume palikti Rikso koledžo. Pasakiau, kad man tai tinka. Bet ji išmintingai tvirtino, kad aš turiu gauti asmeninį apreiškimą. Taigi aš meldžiausi dar kartą. Šį kartą prote išgirdau nurodymą balsu: „Aš leisiu tau pasilikti Rikso koledže šiek tiek ilgiau.“ Mano asmeninės ambicijos galėjo sutrukdyti man matyti realybę ir gauti apreiškimą.

Praėjus trisdešimčiai dienų nuo to laiko, kai priėmiau įkvėptą sprendimą atsisakyti to darbo pasiūlymo ir likti Rikso koledže, netoliese pratrūko Tetono užtvanka. Dievas žinojo, kad užtvanka pratrūks ir kad šimtams žmonių reikės pagalbos. Jis leido man ieškoti patarimo ir gauti Jo leidimą pasilikti Rikso koledže. Jis žinojo, kad mano tarnavimas dar gali praversti koledže ir Reksburge. Taigi buvau ten, kad dažnai klausčiau Dangiškąjį Tėvą, ką Jis nori, kad padaryčiau dėl tų žmonių, kurių nuosavybė ir gyvenimai buvo suniokoti. Valandų valandas dirbau su kitais žmonėmis šalindamas dumblą ir vandenį iš namų. Mano noras sužinoti ir įvykdyti Jo valią suteikė man galimybę pramankštinti sielą.

Šis įvykis iliustruoja kitą būdą, kaip galime sukurti barjerą Dievo valiai pažinti ar Jo meilei mums pajausti, – negalime laikytis savo tvarkaraščio, kai Viešpats pateikia savąjį. Maniau, kad pakankamai laiko praleidau Reksburge ir norėjau judėti pirmyn. Kartais laikymasis savo tvarkaraščio mums gali trukdyti pamatyti Jo valią.

Liberčio kalėjime pranašas Džozefas prašė Viešpatį nubausti tuos, kurie persekiojo Bažnyčios narius Misūryje. Žinoma, jis meldė tvirto ir greito atpildo. Bet Viešpats atsakė, kad „po nedaugelio metų“4 Jis nubaus tuos Bažnyčios priešus. Doktrinos ir Sandorų 121 skyriaus 24 eilutėje Jis sako:

„Štai, mano akys mato ir žino visus jų darbus, ir aš turiu pasilaikęs greitą teismą, savo laiku, visiems jiems;

nes kiekvienam žmogui yra skirtas laikas, pagal tai, kokie bus jo darbai.“5

Priedangą pašaliname nuoširdžiai melsdami „Tebūna tavo valia“ ir „Tavo laiku“. Tas laikas mums turėtų atrodyti pakankamai greitai, nes žinome, kad Jis nori tik to, kas geriausia.

Viena iš mano marčių daugelį metų jautė, tarsi Dievas uždėjo priedangą ant jos. Ji buvo jauna trijų vaikų mama, trokštanti daugiau vaikų. Po dviejų persileidimų jos maldos tapo skausmingos. Dar kelerius metus nesusilaukusi vaikų, ji jautė pagundą supykti. Kai ir jos jaunėlis ėmė lankyti mokyklą, jai atrodė, kad tuštuma namuose tyčiojasi iš jos pasišventimo motinystei. Taip pat ją veikė ir neplanuoti bei nepageidaujami jos pažįstamų moterų nėštumai. Ji jautėsi tiek pat pasišventusi kaip Marija, sakiusi: „Štai aš tavo tarnaitė.“6 Bet nors ji sakė šiuos žodžius savo širdyje, negalėjo išgirsti atsakymo.

Tikėdamasis pakylėti jos dvasią, vyras pakvietė ją prisidėti prie jo komandiruotės į Kaliforniją. Kol jis buvo darbo susirinkimuose, ji vaikščiojo nuostabiu tuščiu paplūdimiu. Kad neplyštų širdis, ji meldėsi balsu. Pirmą kartą gyvenime ji prašė ne dar vieno vaiko, o dieviško pavedimo. Ji karštai meldėsi: „Dangiškasis Tėve, aš skirsiu tau visą savo laiką; prašau parodyk, kaip jį panaudoti.“ Ji išsakė norą vykti su savo šeima ten, kur reikės. Ta malda atnešė nelauktą ramybę. Ta malda nepatenkino pagrindimo norinčio proto, bet pirmą kartą per daugelį metų nuramino jos širdį.

Ta malda nuėmė priedangą ir atvėrė dangaus langus. Po dviejų savaičių ji sužinojo, kad laukiasi. Naujagimiui esant vos metukų, mano sūnus ir marti buvo pašaukti į misiją. Kadaise pažadėjusi vykti, kur reikės, ir padaryti viską, ko reikės, ji atstūmė baimę ir su vaikais išvyko užjūrin. Misijoje, misionierių perkėlimo dieną, ji pagimdė dar vieną vaiką.

Visiškai atsiduoti dangaus valiai, kaip padarė ši jauna mama, yra būtina, kad pašalintume priedangas, kurias kartais sukuriame virš savo galvų. Bet tai negarantuoja, kad į mūsų maldas bus greitai atsakyta.

Abraomo širdis atrodė teisi kur kas anksčiau, nei Sara pagimdė Izaoką ir jie gavo pažadėtąją žemę. Pirmiausia Dangus turėjo įvykdyti kitus tikslus. Šie tikslai apėmė ne tik Abraomo ir Saros tikėjimo ugdymą, bet ir jų mokymą amžinų tiesų, kuriomis jie dalinosi su kitais savo ilgame vingiuotame kelyje į jiems paruoštą žemę. Kartais Viešpats, regis, ilgai delsia – kai kada visą gyvenimą. Bet Jis tai daro tik tam, kad palaimintų. Niekada neturime jaustis vieniši, liūdni ar nekantrūs.

Nors Jo tvarkaraštis ne visada sutampa su mūsų tvarkaraščiu, galime būti tikri, kad Viešpats laikosi savo pažadų. Tiems iš jūsų, kuriems dabar atrodo, kad su Juo sunku susisiekti, liudiju, kad ateis diena, kai matysime Jį veidas į veidą. Kaip nėra nieko, kas dabar trukdytų Jam matyti mus, taip nebus nieko, kas mums trukdys matyti Jį. Visi stovėsime prieš Jį asmeniškai. Kaip ir mano anūkėlė, visi norime matyti Jėzų Kristų dabar, bet mūsų susitikimas su Juo prie teismo pertvaros bus džiaugsmingesnis, jei pirmiausia darysime tai, kas daro Jį tokį pat artimą mums, kokie artimi esame Jam. Tarnaudami Jam tampame kaip Jis ir artėdami prie tos dienos, kai niekas nedengs mūsų akių, jaučiamės arčiau Jo.

Judėjimas link Dievo gali būti nuolatinis. Gelbėtojas moko: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“7 O tada jis sako, kaip ateiti:

„Juk aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte,

buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane.

Tuomet teisieji klaus: „Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme?

Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme?

Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?“

Ir atsakys jiems Karalius: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“8

Kai darome tai, ką Jis norėtų, kad darytume Jo Tėvo vaikams, Viešpats laiko tai gerumu Jam ir mes jaučiamės arčiau Jo, kadangi jaučiame Jo meilę ir pritarimą. Ateis laikas, kai tapsime tokie kaip Jis ir džiugiai lauksime Teismo dienos.

Priedanga, slepianti jus nuo Dievo, gali būti žmogiška baimė, o ne troškimas tarnauti kitiems. Vienintelis Gelbėtojo motyvas buvo padėti žmonėms. Daugelis iš jūsų, kaip ir aš, baiminotės prieiti prie to, kurį užgavote arba kuris užgavo jus. Tačiau esu matęs, kaip Viešpats kartais suminkština širdis, tarp jų manąją. Taigi raginu jus eiti dėl Viešpaties, nepaisyti turimų savo baimių ir pasiūlyti meilę bei atleidimą. Pažadu, jog tai darydami jausite, kaip jus apima Gelbėtojo meilė tam žmogui ir jums. Ir neatrodys, kad ji ateina iš toli. Jums šis išbandymas gali būti šeimoje, bendruomenėje ar šalyje.

Bet jei eisite dėl Viešpaties laiminti kitus, Jis matys ir atlygins jums. Jei darysite tai pakankamai dažnai ir ilgai, pajusite, kad per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą keičiasi pati jūsų prigimtis. Jausitės ne tik arčiau Jo, bet taip pat jausite, kad vis labiau ir labiau panašėjate į Jį. Tada, kai išvysite Jį, kaip ir mes visi, patirsite tai, ką patyrė Moronis, kai tarė: „O dabar aš su visais atsisveikinu. Netrukus aš eisiu ilsėtis Dievo rojuje, kol mano dvasia ir kūnas vėl susijungs ir aš būsiu oru pergalingai atvestas susitikti su jumis prieš maloningąją didžiojo Jehovos, Amžinojo tiek gyvųjų, tiek ir mirusiųjų Teisėjo pertvarą. Amen.“9

Jei tarnausime su tikėjimu, nuolankumu ir troškimu vykdyti Dievo valią, liudiju, jog Didžiojo Jehovos teismo pertvara bus maloni. Pamatysime savo mylintį Tėvą ir Jo Sūnų, kaip Jie mato mus dabar – visiškai aiškiai ir su tobula meile. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.