Tvirtas pagrindas

Vyskupas Dynas M. Deivisas

Antrasis patarėjas Pirmininkaujančioje vyskupijoje


Vyskupas Dynas M. Deivisas
Priimkime Gelbėtojo kvietimą ateiti pas Jį. Kurkime savo gyvenimus ant patikimo ir tvirto pagrindo.

1989 metų spalio 17 dieną Kalifornijoje, San Franciske, važiavau iš darbo namo, artėjau prie šviesoforo, esančio Market ir Byl gatvių sankryžoje. Važiuodamas pajutau, kaip pradėjo purtyti automobilį, ir pagalvojau: turbūt nuleido padangą. Automobilį ir toliau purtė, todėl netoliese pamatęs autobusą pagalvojau, kad jis atsitrenkė į mane! Automobilį purtė vis labiau ir labiau, tada pagalvojau: turbūt nuleido visas keturias padangas! Tačiau tai nebuvo nuleistos padangos ar atsitrenkęs autobusas – tai buvo galingas žemės drebėjimas! Kai sustojau prie raudono šviesoforo, šaligatvis vilnijo, tarsi jūros bangos ristųsi Market gatve žemyn. Priešais mane aukštas administracinis pastatas lingavo į šonus, kairėje nuo seno pastato pradėjo kristi plytos , žemė ir toliau drebėjo.

Tą dieną 17 val. 4 min. San Francisko įlanką sudrebino Loma Prieta žemės drebėjimas, per kurį apie 12000 žmonių liko be pastogės.

Žemės drebėjimas padarė didelę žalą San Francisko įlankai, o ypač San Francisko ir Oklando netvirto grunto vietovėms. San Francisko Marinos rajonas buvo pastatytas ant pylimo, supilto iš smėlio, grunto, griuvėsių ir kitų labai gruntiniams vandenims pralaidžių medžiagų. Dalį pylimo sudarė griuvėsiai, supilti į San Francisko įlanką po 1906 metų San Francisko žemės drebėjimo.1

Maždaug 1915 metais ant to pylimo buvo pastatyti daugiabučiai namai. Per 1989 metų žemės drebėjimą vandeningas palaidas šlamas, smėlis ir nuolaužos virto skysta mase, dėl kurios sugriuvo pastatai. Jie nebuvo pastatyti ant tvirto pagrindo.

Loma Prieta žemės drebėjimas palietė daugelio žmonių gyvenimus, tarp jų ir manąjį. Protu ir širdimi apmąstydamas tos dienos įvykius, dar kartą supratau, jei norime sėkmingai atlaikyti gyvenimo audras, žemės drebėjimus ir katastrofas, turime stovėti ant tvirto pagrindo.

Nefitų pranašas Helamanas aiškiai nurodė neabejotiną tvirtų pamatų statymo svarbą mūsų gyvenimams, taip pat ir Jėzaus Kristaus pagrindui: „Ir dabar, mano sūnūs, atminkite, atminkite, kad būtent ant mūsų Išpirkėjo, kuris yra Kristus, Dievo Sūnus, uolos jūs turite statyti savo pamatą; idant kada velnias pasiųs savo galingus vėjus, taip, savo strėles viesule, taip, kada visa jo kruša ir jo galinga audra daužysis į jus, tai neturėtų galios jums nutraukti į nelaimės ir begalinio vargo prarają, dėl uolos, ant kurios esate pastatyti, kuri yra patikimas pamatas; ir jeigu žmonės stato ant šito pamato, jie negali griūti“ (Helemano 5:12).

Statant šių dienų šventyklas, didelis dėmesys yra skiriamas projektavimui, inžineriniams sprendimams ir naudojamoms statybinėms medžiagoms. Toje vietovėje, kur bus statoma šventykla, atliekami išsamūs grunto bei geologiniai tyrimai. Vėjo, lietaus ir oro pokyčių vietovėje tyrimai yra atliekami dėl to, kad pastatyta šventykla galėtų atlaikyti ne tik tai vietovei būdingas audras ir įprastą klimatą, ji projektuojama ir statoma taip, kad atlaikytų netikėtus žemės drebėjimus, taifūnus, potvynius ir kitas stichines nelaimes, kurios gali užklupti. Daugelyje šventyklų pamatams sutvirtinti giliai į žemę yra įkalami betono ar plieno poliai.

Kaip ir šių dienų projektuotojai ir statybininkai, mūsų mylimas ir maloningas Dangiškasis Tėvas ir Jo Sūnus parengė mums planus, įrankius ir kitas priemones, kad naudodamiesi jais galėtume kurti ir statyti tvirtus, nepajudinamus savo gyvenimus. Tai išgelbėjimo planas, didysis laimės planas. Šis planas suteikia mums pradžios ir pabaigos aiškumą ir supratimą bei pagrindinius žingsnius, tarp jų apeigas, būtinas visiems Tėvo vaikams, kad jie galėtų grįžti į Jo akivaizdą ir gyventi su Juo amžinai.

Tikėjimas, atgaila, krikštas, Šventosios Dvasios dovana ir ištvėrimas iki galo yra gyvenimo „brėžinių“ dalis. Jie padeda statyti pagrindinius principus, kurie sutvirtins mūsų gyvenimus Kristaus Apmokėjimu. Jie formuoja ir sutvirtina asmeninio gyvenimo atraminę konstrukciją. Kaip šventyklos planuose yra instrukcijos, išsamiai aprašančios, kaip sukurti ir sujungti pagrindines dalis, taip malda, Raštų skaitymas, sakramentas ir būtinų kunigystės apeigų gavimas tampa instrukcijomis, padedančiomis sujungti ir susieti gyvenimo dalis į visumą.

Yra gyvybiškai svarbu išlaikyti pusiausvyrą vadovaujantis šiomis instrukcijomis. Pavyzdžiui, norėdami paruošti maksimaliai stiprų betoną, turime išsaugoti tikslų smėlio, žvyro, cemento ir vandens santykį. Netikslus šių medžiagų kiekis ar jų trūkumas betoną padarys silpną ir netinkamą savo svarbiai funkcijai atlikti.

Panašiai yra tada, kai gyvenime netenkame reikalingos kasdienės asmeninės maldos ir sotinimosi Šventaisiais Raštais harmonijos, savaitinio sustiprinimo priimant sakramentą, dažno dalyvavimo kunigystės apeigose, pavyzdžiui, šventyklos apeigose, tada mums gresia dvasinės konstrukcijos susilpnėjimas.

Paulius laiške Efeziečiams apie būtiną harmoningą ir visuminį mūsų charakterio ir sielos vystymąsi rašė: „Ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventykla Viešpatyje“ (Efeziečiams 2:21). Tai galime pritaikyti sau.

Malda yra vienas pagrindinių ir svarbiausių pamatinių mūsų tikėjimo ir charakterio statybinių blokų. Per maldą galime išreikšti padėką, meilę ir atsidavimą Dievui. Per maldą galime atiduoti savo valią Jam ir mainais gauti jėgų gyventi pagal Jo mokymus. Malda yra kelias, kuriuo mes galime eiti siekdami Jo įtakos savo gyvenime arba net apreiškimo.

Alma mokė: „Tarkis su Viešpačiu visuose savo darbuose, ir jis nukreips tave į gera; taip, kada guliesi vakare, gulkis Viešpačiui, kad jis prižiūrėtų tave tau miegant; ir kada keliesi ryte, tegul tavo širdis būna kupina dėkingumo Dievui; ir jeigu tu tai darysi, būsi iškeltas paskutiniąją dieną“ (Almos 37:37).

Nuoširdus ir širdingas dalinimasis maldoje su Dievu savo mintimis, jausmais ir norais kiekvienam iš mūsų turėtų tapti tokiu pat svarbiu ir įprastu dalyku, kaip kvėpuoti ir valgyti.

Kasdieninis Raštų tyrinėjimas taip pat stiprina mūsų tikėjimą ir asmenybę. Kaip mums reikia maisto pamaitinti fizinius kūnus, taip yra reikalingi Kristaus žodžiai, užrašyti pranašų raštuose, mūsų dvasioms ir sieloms pasotinti ir sustiprinti. Nefis mokė: „Sotinkitės Kristaus žodžiais; nes štai, Kristaus žodžiai pasakys jums viską, ką turėtumėte daryti“ (2 Nefio 32:3).

Gerai yra skaityti Raštus, tačiau vien tik skaitymo nepakanka norint suprasti visą Gelbėtojo mokymų vertę ir dydį. Tyrinėjimas, apmąstymas ir Jėzaus žodžių taikymas, kaip moko Raštai, suteiks išmintį ir žinojimą, viršijantį mūsų žemišką supratimą, kuris stiprins mūsų atsidavimą ir papildys mūsų dvasinius rezervus, kad visose situacijose pasielgtume geriausiai.

Vienas svarbiausių žingsnių, kurį mes galime žengti, siekdami sustiprinti savo gyvenimą ir išlikti tvirtai prisitvirtinę prie Išganytojo pagrindo, yra kiekvieną savaitę vertai priimti sakramentą. Sakramento apeigos kiekvienam Bažnyčios nariui suteikia galimybę iš anksto apmąstyti savo gyvenimą, apsvarstyti savo veiksmus arba aplaidumus, dėl kurių gali reikėti atgailauti, ir tada kaip Jo Apmokėjimo liudytojui priimti duoną ir vandenį kaip šventus Jėzaus Kristaus kūno ir kraujo atminimo simbolius. Jei tai daroma nuoširdžiai ir nuolankiai, mes atnaujiname amžinąsias sandoras, esame apvalomi ir pašventinami, ir gauname pažadą, kad Jo Dvasia visuomet bus su mumis. Dvasia veikia kaip savotiškas skiedinys, sutvirtinanti jungtis, kuri ne tik pašventina, bet viską mums primena ir vis iš naujo paliudija apie Jėzų Kristų. Vertai priimamas sakramentas sustiprina mūsų asmeninį ryšį su pačia pamatine uola, Jėzumi Kristumi.

Savo tarnystės metu Gelbėtojas su meile, suprantamai mokė doktrinų, principų ir būtinų darbų, kurie išsaugos mūsų gyvenimą ir sustiprins mūsų charakterį. Kalno pamokslo pabaigoje Jis pareiškė:

„Todėl kiekvieną, kuris klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, aš prilyginsiu išmintingam vyrui, kuris pasistatė savo namą ant uolos.

Ir prapliupo liūtys ir potvyniai užėjo, ir vėjai pūtė ir daužėsi į tą namą; tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos.

Ir kiekvienas, kuris girdi šituos mano žodžius ir jų nevykdo, bus prilygintas kvailam vyrui, kuris pasistatė savo namą ant smėlio.

Ir prapliupo liūtys ir potvyniai užėjo, ir vėjai pūtė ir daužėsi į tą namą; ir jis sugriuvo, ir smarkus buvo jo griuvimas“ (3 Nefio 14:24–27; žr. taip pat Mato 7:24–27).

Broliai ir seserys, niekas iš mūsų sąmoningai nestatys savo namų, nekurs darbo vietų ar šventų maldos namų ant smėlio arba ant nuolaužų, arba be reikiamų planų ir medžiagų. Priimkime Gelbėtojo kvietimą ateiti pas Jį. Kurkime savo gyvenimus ant patikimo ir tvirto pagrindo.

Nuolankiai liudiju, kad statydami savo gyvenimus ant tvirto Jėzaus Kristaus ir Jo Apmokėjimo pagrindo, kruopščiai sekdami Jo laimės planais mums, įskaitant kasdienę maldą, kasdienį Raštų studijavimą ir sakramento priėmimą kiekvieną savaitę, būsime sustiprinti, patirsime asmenybės augimą ir ilgalaikį atsivertimą, būsime geriau pasirengę sėkmingai atlaikyti gyvenimo audras ir katastrofas; patirsime pažadėtą džiaugsmą ir laimę; ir tvirtai žinosime, kad mūsų gyvenimai yra statomi ant tvirto pagrindo – pagrindo, kuris niekada nesugrius. Šventuoju Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Mostrar referencias

  1.  

    1. Žr. „1989 Loma Prieta Earthquake“, wikipedia.org/wiki/1989_Loma_Prieta_earthquake.