Nuostabūs rytai

Vyresnysis Briusas D. Porteris

Iš Septyniasdešimties


Briusas D. Porteris
Neturime baimintis ateities, neturime prarasti vilties ir drąsos, nes su mumis yra Dievas.

Jeruzalėje ketvirtadienio vakarą Jėzus su Savo mokiniais susirinko aukštutiniame kambaryje Velykų vakarienės. Prie Jo prisijungę vyrai nenutuokė, kad ši vakarienė po kurio laiko bus vadinama Paskutine vakariene. Jei jie būtų tai nutuokę ir žinoję, ką tai reiškia, jie būtų apsiverkę.

Tačiau jų Mokytojas tobulai suvokė, kad netrukus prasidės sunkūs išmėginimai Getsemanėje ir Golgotoje. Neišvengiamai artėjo pačios tamsiausios valandos pasaulio istorijoje; nepaisant to, Jėzus jiems tarė: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį“ (Jono 16:33).

Gyvename neramumų ir nepastovumo laikais, arba, kaip Henochui išpranašavo Viešpats, „nelabumo ir keršto dienomis“ (Mozės 7:60). Nors tos bėdos ir sunkūs laikai galbūt vis dar yra priešaky, tačiau turime gerą priežastį būti drąsūs ir džiūgauti – gyvename paskutiniame Evangelijos laikotarpyje, kuriame Dievas, ruošdamas kelią Savo Sūnaus sugrįžimui, žemėje atstatė Jo Bažnyčią ir karalystę.

Prezidentas Boidas K. Pakeris kartą kalbėjo apie savo vaikaičius ir apie vis blogėjantį pasaulį, kuriame jie gyvena. Jis sakė: „Savo gyvenime jie pamatys daug įvykių. Kai kurie iš jų net išbandys jų drąsą ir tikėjimą. Bet jei jie pamaldžiai ieškos pagalbos ir vadovavimo, tai jie įveiks tuos priešiškumus.“

Jis pridūrė: „Moralinės vertybės, kuriomis turi remtis civilizacija, vis greitėjančiu tempu ritasi žemyn. Nepaisant to, aš nesibaiminu ateities“ („Do Not Fear“, Ensign arba Liahona, May 2004, 77, 78).

Broliai ir seserys, neturime baimintis ateities, neturime prarasti vilties ir drąsos, nes su mumis yra Dievas. Vienas iš pirmųjų užrašytų patarimų, kuriuos Jėzus išsakė savo ką tik pašauktiems mokiniams Galilėjoje, yra šis vieno žodžio padrąsinimas: „Nebijok!“ (Luko 5:10.) Savo tarnystės metu šį padrąsinimą Jis kartojo daug kartų. Savo šventiesiems šiomis dienomis jis pasakė: „būkite džiugūs ir nebijokite, nes aš, Viešpats, esu su jumis ir stovėsiu šalia jūsų“ (DS 68:6).

Viešpats stovės šalia Savo Bažnyčios ir žmonių ir saugos juos iki pat Savo atėjimo. Sionėje ir jos kuoluose bus taika, nes Jis pareiškė: „Ir kad susirinkimas Sionės žemėje ir jos kuoluose būtų apsauga ir prieglobstis nuo audros ir nuo rūstybės, kai ji bus išlieta neskiesta ant visos žemės“ (DS 115:6).

Bažnyčia savo nariams yra lyg apsauginė tvirtovė. Nors sąlygos pasaulyje kartais kels stiprų apmaudą, ištikimi pastarųjų dienų šventieji Sionės kuoluose suras prieglobstį. Viešpats pareiškė, kad akmuo, atkirstas nuo kalno ne rankomis, risis iki žemės pakraščių, kol pripildys ją visą (žr. Danieliaus 2:31–45; DS 65:2). Jokia žmogaus galia jo nesustabdys, nes šio darbo autorius yra Dievas, o Jėzus Kristus yra kertinis akmuo.

Pranašas Nefis regėjo viziją, kad paskutinėmis dienomis Dievo Avinėlio galia nusileis „ant Viešpaties sandoros žmonių“ ir jie bus „ginkluoti teisumu ir Dievo galia su didele šlove“ (1 Nefio 14:14).

Visi mes ir mūsų šeimos galime lyg apsauga apsiginkluoti Dievo galia. Mums tereikia likti ištikimiems Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčiai ir leistis vedamiems Dvasios. Galbūt pasitaikys išbandymų, galbūt ne viską, kas vyksta aplink mus, suprasime. Bet jei paklusniai ir tyliai pasikliausime Viešpačiu, Jis nukreips ir pastiprins visuose mūsų gyvenimo iššūkiuose. Kai tetrokšime įtikti Jam, tai būsime palaiminti gilia vidine ramybe.

Ankstyvaisiais Sugrąžinimo metais Bažnyčios narius ištiko sunkūs išbandymai. Prezidentas Brigamas Jangas apie tuos metus sakė: „Pamenu, kad tuomet, kai buvome apsupti gaujos ir kai iš visų pusių liejosi grasinimai mirtimi ir sunaikinimu, jaučiausi lygiai toks pats linksmas ir pakylėtas, kaip ir dabar. Nors ateitis gali atrodyti niūri ir labai tamsi, bet šioje Evangelijoje dar nėra buvę, kad nežinočiau, jog viskas išeis į naudą“ (Teachings of Presidents of the Church: Brigham Young [1997], p. 357).

Mano misijos porininkas Polas visada spinduliuodavo gera nuotaika. Būdamas jaunas tėvas jis susirgo išsėtine skleroze. Nors po to jis labai vargo, tačiau nenustojo su džiugesiu ir gera nuotaika tarnauti kitiems. Sėdėdamas savo pirmame invalido vežimėlyje jis įvažiavo į mano kabinetą ir pareiškė: „Prasideda gyvenimas su motorizuotu invalido vežimėliu!“ Visada prisiminsiu, kai likus keliems metams iki mirties šimtams aplinkinių skanduojant jis važiavo savo invalido vežimėlyje ir laikė aukštai iškėlęs olimpinį deglą. Kaip toji amžinoji liepsna, taip ir Polo tikėjimas laikui bėgant niekada negeso gyvenimo audrose.

Kai studijavau Brigamo Jango universitete, gyvenau kartu su keliais vaikinais. Mano kambario draugas Briusas buvo pats optimistiškiausias iš mano pažinotų žmonių. Niekada negirdėjome, kad jis būtų ką nors neigiamo pasakęs apie kurį nors žmogų ar situaciją, kai būdavome su juo buvo neįmanoma nepralinksmėti. Jo gera nuotaika liejosi iš tvirto pasitikėjimo Gelbėtoju ir Jo Evangelija.

Vieną šaltą žiemišką dieną kitas mano draugas Tomas ėjo per universiteto teritoriją. Tebuvo 7-a valanda ryto, buvo tuščia ir tamsu. Smarkiai snigo ir pūtė šaltas vėjas. „Koks apgailėtinas oras“, – mąstė Tomas. Paėjęs toliau pro tamsą ir sniegą jis išgirdo kažką dainuojant.

Na žinoma, iš krentančio sniego išlindo mūsų nepataisomas optimistas Briusas. Ištiesęs rankas į dangų jis dainavo dainą iš Brodvėjaus miuziklo Oklahoma: „O, koks rytas nuostabus! „O, kokia diena nuostabi! Turiu nuostabų jausmą, kad šiandien viskas bus gerai“ (Richard Rodgers and Oscar Hammerstein II, „Oh, What a Beautiful Morning“ [1943]).

Per tuos metus tas šviesus balsas audringoje tamsoje man tapo tikėjimo ir vilties simboliu. Net ir tamsėjančiame pasaulyje, mes, pastarųjų dienų šventieji, galime džiugiai dainuoti ir žinoti, kad dangaus galios yra su Dievo Bažnyčia ir žmonėmis. Galime džiūgauti žinodami, kad mūsų laukia nuostabus rytas – tūkstantmečio dienos aušra, kai Rytuose pakils Dievo Sūnus ir vėl karaliaus žemėje.

Dar prisimenu du nuostabius rytus pasaulio istorijoje. Nuostabų ir giedrą 1820-ųjų metų rytą Palmyroje (Niujorko valstijoje) jaunas vaikinas, vardu Džozefas Smitas, įžengė į giraitę ir ten atsiklaupė melstis. Atsakymas į tą maldą – Tėvo ir Sūnaus pasirodymas – paskelbė apie laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpio pradžią ir apie Jėzaus Kristaus Bažnyčios atstatymą žemėje.

Dar kitas nuostabus rytas išaušo prieš beveik 2000 metų netoli Jeruzalės miesto sienų. Be abejonės, tą Velykų rytą saulė spindėjo išskirtiniu spindesiu. Vildamasi patepti savo nukryžiuoto Viešpaties kūną, į sodo kapą užsuko nedidelė moterų grupelė. Jas pasitiko du angelai ir pareiškė: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė!“ (Luko 24:5–6.)

Aš liudiju, kad Jėzus Kristus nugalėjo nuodėmę ir mirtį. Aš liudiju apie gailestingąjį mūsų Amžinojo Tėvo planą ir apie Jo nesibaigiančią meilę. Kasryt pabudę žvelkime su tikėjimu į dangų ir ištarkime: „O, koks rytas nuostabus!“ To meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.