Paklusnumas atneša palaiminimus

Prezidentas Tomas S. Monsonas


Tomas S. Monsonas
Tiesą pažįstame ir atsakymus į svarbiausius klausimus gauname, kai esame paklusnūs Dievo įsakymams.

Mano mylimi broliai ir seserys, esu labai dėkingas, kad šį rytą galiu būti su jumis. Prašau tikėjimo ir maldų man naudojantis šia privilegija kalbėti jums.

Per amžius vyrai ir moterys norėjo pažinti ir suprasti šį žemiškąjį gyvenimą, savo vietą ir tikslą jame, kelią į ramybę ir laimę. To siekiame mes visi.

Šis pažinimas ir supratimas yra prieinami visai žmonijai. Jie glūdi amžinosiose tiesose. Doktrinos ir Sandorų 1 skyriaus 39 eilutėje rašoma: „Nes štai, Viešpats yra Dievas, ir Dvasia liudija, ir tas liudijimas yra tikras, o tiesa lieka per amžių amžius.“

Vienas žymus poetas rašė:

Nors žemės neliks jau, neliks ir dangaus,
Ji išliks neliesta, ji tebeviešpataus,
Nes ji – amžinoji jėga.1

Kas nors gali paklausti: „Kur galime rasti tokią tiesą ir kaip ją atpažinsime?“ 1833 m. gegužės mėnesį Pranašui Džozefui Smitui Kirtlande, Ohajo valstijoje, duotame apreiškime Viešpats paskelbė:

„Tiesa yra pažinimas apie dalykus – kokie jie yra ir kokie jie buvo, ir kokie jie bus. <…>

Tiesos Dvasia yra iš Dievo. <…>

Ir nė vienas žmogus negauna pilnatvės, jeigu jis nesilaiko jo įsakymų.

Tas, kuris laikosi [Dievo] įsakymų, gauna tiesą ir šviesą, kol pašlovinamas tiesa ir žino viską.“2

Koks šlovingas pažadas! „Tas, kuris laikosi [Dievo] įsakymų, gauna tiesą ir šviesą, kol pašlovinamas tiesa ir žino viską.“

Šiame žinių amžiuje, kai yra sugrąžinta Evangelijos pilnatvė, ieškant tiesos nei jums, nei man nereikia plaukioti nežinomomis jūromis ar keliauti nepažymėtais keliais. Mylintis Dangiškasis Tėvas nurodė mums kursą ir davė nuolatinį vedlį – paklusnumą. Tiesą pažįstame ir atsakymus į svarbiausius klausimus gauname, kai esame paklusnūs Dievo įsakymams.

Paklusnumo mokomės visą gyvenimą. Jau nuo ankstyvos vaikystės už mus atsakingi žmonės, norėdami užtikrinti mūsų saugumą, nustato mums gaires ir taisykles. Visiems mums gyvenimas būtų paprastesnis, jei visiškai paklustume toms taisyklėms. Tačiau daugelis tik iš savo patirties išmoksta šios išminties – būti paklusnūs.

Kai buvau vaikas, mano šeima kiekvieną vasarą nuo liepos pradžios iki rugsėjo pradžios praleisdavo mūsų trobelėje Vivijan parke, esančiame Provo kanjone, Jutoje.

Tomis nerūpestingomis dienomis kanjone vienas geriausių mano draugų buvo Denis Larsenas, kurio šeima taip pat turėjo trobelę tame parke. Kiekvieną dieną leisdavome klaidžiodami šiame berniukų rojuje, žvejodami upelyje ar upėje, rankiodami akmenukus ir kitus lobius, laipiodami kalvomis, ropšdamiesi į uolas ar paprasčiausiai mėgaudamiesi kiekvienos dienos, kiekvienos valandos kiekviena minute.

Vieną rytą mudu su Deniu nusprendėme, kad norime vakarą praleisti prie laužo su visais kanjono draugais. Mums tereikėjo išvalyti vietelę netoliese buvusiame lauke, kur galėtume visi susirinkti. Birželio žolė tame lauke buvo išdžiūvusi, dygi ir darė lauką netinkamą mūsų tikslams. Ėmėme rauti tą aukštą žolę tikėdamiesi išvalyti didelį apskritimą. Rovėme ir pešėme iš visų jėgų, bet sugebėjome išpešti tik mažas saujeles tų atkaklių piktžolių. Supratome, jog tai truks visą dieną, o jau dabar mūsų energija ir entuziazmas blėso.

Ir tada į mano aštuonmetę galvą atėjo, kaip man atrodė, tobulas sprendimas. Pasakiau Deniui: „Mums reikia padegti šias piktžoles. Mes tiesiog išdeginsime žolėje apskritimą!“ Jis iškart pritarė ir aš nulėkiau į mūsų trobelę degtukų.

Jei kas manote, kad tokiame jauname, aštuonerių metų amžiuje mums buvo leidžiama naudotis degtukais, noriu paaiškinti, kad tiek Deniui, tiek man buvo draudžiama jais naudotis be suaugusiųjų priežiūros. Mudu abu daugelį kartų buvome įspėti apie ugnies pavojų. Tačiau aš žinojau, kur mano šeima laiko degtukus, ir mums reikėjo išvalyti tą lauką. Net nesudvejojęs nubėgau į trobelę ir įsitikinęs, jog niekas nemato, pasičiupau kelis degtukus. Greitai juos paslėpiau vienoje kišenėje.

Nubėgau atgal pas Denį džiaugdamasis, kad kišenėje turiu mūsų problemos sprendimą. Prisimenu, maniau, kad ugnis degs tik tiek, kiek mes norėsime, o tada kažkaip stebuklingai užges pati.

Brūkštelėjau į akmenį degtuką ir uždegiau sudžiūvusią birželio žolę. Ji užsiliepsnojo taip, tarsi būtų permirkusi benzinu. Iš pradžių mudu su Deniu susižavėję stebėjome, kaip dingsta tos piktžolės, bet netrukus tapo aišku, kad ugnis nė neketina užgesti pati. Supratę, kad niekaip negalėsime jos sustabdyti, puolėme į paniką. Grėsmingos liepsnos ėmė šliaužti žole į kalno šlaitą, keldamos pavojų pušims ir viskam, kas buvo jų kelyje.

Galiausiai nebeturėjome jokio kito pasirinkimo, tik bėgti šauktis pagalbos. Netrukus visi Vivijan parke buvę vyrai ir moterys lakstė šlapiais maišais daužydami liepsnas, stengdamiesi jas užgesinti. Po kelių valandų buvo užgesintos paskutinės žarijos. Šimtametes pušis, kaip ir namus, kuriuos liepsnos galiausiai būtų pasiekusios, pavyko išgelbėti.

Tą dieną mudu su Deniu gavome keletą sunkių, bet svarbių pamokų. Viena svarbiausiųjų buvo supratimas, kaip svarbu būti paklusniems.

Taisyklės ir įstatymai yra skirti padėti užtikrinti mūsų fizinį saugumą. Panašiai Viešpats davė nurodymus ir įsakymus, kad padėtų užtikrinti mūsų dvasinį saugumą tam, kad galėtume sėkmingai plaukioti šiais dažnai klastingais mirtingojo gyvenimo vandenimis ir galiausiai grįžti pas savo Dangiškąjį Tėvą.

Prieš daugelį amžių į gyvulių aukojimo tradicijas pasinėrusiai kartai Samuelis drąsiai pareiškė: „Klusnumas geriau už kruviną auką, ir atsidavimas – už avinų taukus.“3

Šiame Evangelijos laikotarpyje Viešpats Pranašui Džozefui Smitui apreiškė, kad reikalauja „širdies ir uolaus proto; ir uolūs bei paklusnūs valgys Sionės žemės gėrybes šiomis paskutinėmis dienomis.“4

Visi senovės ir šiuolaikiniai pranašai žinojo, kad paklusnumas yra gyvybiškai svarbus mūsų išgelbėjimui. Nefis skelbė: „Aš eisiu ir padarysiu tai, ką Viešpats įsakė.“5 Nors kitų tikėjimas ir paklusnumas susvyravo, Nefis niekada nenuvylė darydamas tai, ko Viešpats jo prašė. Dėl to buvo palaimintos nesuskaičiuojamos kartos.

Labai įkvepiantis pasakojimas apie Abraomo ir Izaoko paklusnumą. Kaip skausmingai sunku turėjo būti Abraomui paklusti Dievo įsakymui ir vesti savo mylimą sūnų Izaoką į Morijos kraštą, kad jį paaukotų. Ar galime įsivaizduoti, kokia prislėgta širdimi Abraomas keliavo į paskirtą vietą? Be abejo, sielvartas draskė jo kūną ir kankino protą, kai jis rišo Izaoką, guldė ant altoriaus ir paėmė peilį, kad jį nužudytų. Tvirtai tikėdamas ir besąlygiškai pasitikėdamas Viešpačiu jis pakluso Viešpaties įsakymui. Kokie šlovingi ir džiuginantys buvo pasigirdę žodžiai: „Nekelk rankos prieš berniuką, <…> nieko jam nedaryk! Dabar žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienturtį sūnų.“6

Abraomas buvo išmėgintas ir patikrintas, už ištikimybę bei paklusnumą Viešpats jam davė tokį šlovingą pažadą: „Visos tautos žemėje gaus palaiminimą per tavo palikuonis, nes tu buvai klusnus mano balsui.“7

Nors nesame prašomi savo tikėjimą įrodyti tokiu dramatišku ir širdį veriančiu būdu, vis dėlto ir mes privalome būti paklusnūs.

1873 metų spalį Prezidentas Džozefas F. Smitas paskelbė: „Paklusnumas – tai pirmasis dangaus įstatymas.“8

Prezidentas Gordonas B. Hinklis sakė: „Pastarųjų dienų šventųjų laimė, pastarųjų dienų šventųjų ramybė, pastarųjų dienų šventųjų pažanga, pastarųjų dienų šventųjų klestėjimas ir amžinasis šių žmonių išgelbėjimas ir išaukštinimas priklauso nuo jų paklusnumo Dievo <…> patarimams.“9

Paklusnumas yra pranašų bruožas; jis teikė jiems stiprybę ir pažinimą per amžius. Mums labai svarbu suvokti, kad ir mes galime semtis stiprybės ir pažinimo iš šio šaltinio. Mūsų laikais visi galime juo naudotis paklusdami Dievo įsakymams.

Bėgant metams susipažinau su daugybe žmonių, kurie buvo ypač ištikimi ir paklusnūs. Jie palaimino ir įkvėpė mane. Leiskite jums papasakoti apie du tokius žmones.

Valteris Krauzė buvo ištikimas Bažnyčios narys, su šeima gyvenęs krašte, kuris po Antrojo pasaulinio karo tapo žinomas kaip Rytų Vokietija. Nepaisydamas sunkumų, su kuriais tuo metu susidūrė dėl laisvės apribojimų tame pasaulio krašte, brolis Krauzė mylėjo Viešpatį ir Jam tarnavo. Jis ištikimai ir sąžiningai atlikdavo kiekvieną jam pavestą užduotį.

Kitas vyriškis, Johanas Dendorferis, kilęs iš Vengrijos, priėmė Bažnyčios mokymą Vokietijoje ir 1911 metais, būdamas 17 metų, ten pasikrikštijo. Neilgai trukus jis sugrįžo į Vengriją. Po Antrojo pasaulinio karo jis tapo faktiškai įkalintas savo paties šalyje, Debreceno mieste. Iš Vengrijos žmonių taip pat buvo atimta laisvė.

Brolis Valteris Krauzė nepažinojo brolio Dendorferio, bet gavo pavedimą būti jo namų mokytoju ir reguliariai jį lankyti. Brolis Krauzė paskambino savo namų mokymo porininkui ir tarė jam: „Gavome pavedimą aplankyti brolį Johaną Dendorferį. Ar galėtum vykti su manimi šią savaitę jo aplankyti ir nuvežti jam Evangelijos žinią?“ Tada pridūrė: „Brolis Dendorferis gyvena Vengrijoje.“

Nustebęs porininkas paklausė: „Kada išvykstame?“

„Rytoj“, – atsakė brolis Krauzė.

„Kada grįšime?“ – paklausė porininkas.

Brolis Krauzė atsakė: „Na, maždaug po savaitės, jei grįšime.“

Šie du namų mokymo porininkai leidosi į ilgą kelionę traukiniu ir autobusu iš Vokietijos šiaurės rytų į Debreceną Vengrijoje aplankyti brolio Dendorferio. Brolį Dendorferį namų mokytojai paskutinį kartą lankė prieš karą. Todėl išvydęs Viešpaties tarnus, jis buvo nepaprastai dėkingas, kad jie atvyko. Iš pradžių jis nepadavė jiems rankos. Nuėjo į miegamąjį ir iš slaptavietės ištraukė mažą dėžutę, kurioje daugelį metų saugojo dešimtinę. Tą dešimtinę įteikė savo namų mokytojams ir tarė: „Dabar aš atlikau savo pareigą Viešpačiui. Dabar jaučiuosi vertas paspausti ranką Viešpaties tarnams!“ Vėliau brolis Krauzė man sakė, kad jį labai sujaudino tai, jog šis ištikimas brolis daugelį metų, neturėdamas ryšio su Bažnyčia, taip paklusniai nuolat nuo savo skurdaus uždarbio atidėdavo 10 procentų, kad sumokėtų dešimtinę. Jis ją išsaugojo, nežinodamas, kada teks, jei iš viso jam teks, privilegija ją sumokėti.

Valteris Krauzė numirė prieš devynerius metus, būdamas 94 metų amžiaus. Jis visą savo gyvenimą ištikimai ir paklusniai tarnavo, buvo įkvepiantis pavyzdys man ir visiems, kurie jį pažinojo. Paprašytas atlikti pavedimą, jis niekada neklausinėdavo, niekada nemurmėdavo ir niekada neieškodavo pasiteisinimo jo nevykdyti.

Mano broliai ir seserys, didžiausias išbandymas šiame gyvenime yra paklusnumas. Viešpats sakė: „Mes <…> tuo išmėginsime juos, kad pamatytume, ar jie darys viską, ką Viešpats, jų Dievas, jiems įsakys.“10

Gelbėtojas pareiškė: „Nes visi, kurie nori palaiminimo iš mano rankų, laikysis tam palaiminimui skirto įstatymo ir jo sąlygų, kaip buvo nutarta prieš pasaulio įkūrimą.“11

Nėra didingesnio paklusnumo pavyzdžio nei mūsų Gelbėtojo pavyzdys. Apie Jį Paulius sakė:

„Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo

ir, pasidaręs tobulas, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi.“12

Gelbėtojas nuoširdžią meilę Dievui rodė gyvendamas tobulą gyvenimą, gerbdamas Savo šventą misiją. Jis niekada nebuvo išdidus. Niekada nebuvo išdidžiai pasipūtęs. Niekada nebuvo neištikimas. Jis visuomet buvo nuolankus. Visuomet buvo nuoširdus. Jis visada buvo paklusnus.

Nors buvo gundomas apgaulės meistro, paties velnio, nors pasninkavęs 40 dienų ir naktų buvo fiziškai nusilpęs ir alkanas, vis dėlto piktajam pasiūlius labiausiai viliojančius ir gundančius dalykus, Jėzus mums parodė dievišką pavyzdį ir nenukrypo nuo to, kas, kaip žinojo, yra teisu.13

Kentėdamas Getsemanėje, kur patyrė tokį skausmą, kad Jo prakaitas varvėjo žemėn kaip dideli kraujo lašai,14 Jis parodė paklusnaus Sūnaus pavyzdį sakydamas: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“15

Kaip Gelbėtojas nurodė savo pirmiesiems apaštalams, taip Jis nurodo ir mums: „Sek paskui mane.“16 Ar esame pasiryžę paklusti?

Pažinimą, kurio ieškome, atsakymus, kuriuos norime gauti, ir stiprybę, kurios šiandien trokštame, kad įveiktume sudėtingo ir besikeičiančio pasaulio iššūkius, – visa tai galime gauti noriai paklusdami Viešpaties įsakymams. Vėl cituoju Viešpaties žodžius: „Tas, kuris laikosi [Dievo] įsakymų, gauna tiesą ir šviesą, kol jis pašlovinamas tiesa ir žino viską.“17

Nuolankiai meldžiuosi, kad būtume palaiminti paklusniesiems pažadėtu gausiu atlygiu. Mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Mostrar las referencias

  1.  

    1. „Sakyk, kas tiesa?“, Giesmės ir vaikų dainos, p. 31.

  2.  

    2. Doktrinos ir Sandorų 93:24, 26–28.

  3.  

    3. 1 Samuelio 15:22.

  4.  

    4. Doktrinos ir Sandorų 64:34.

  5.  

    5. 1 Nefio 3:7.

  6.  

    6. Pradžios 22:12.

  7.  

    7. Pradžios 22:18.

  8.  

    8. Joseph F. Smith, „Discourse,“ Deseret News, Nov. 12, 1873, 644.

  9.  

    9. Gordon B. Hinckley, „If Ye Be Willing and Obedient,“ Ensign, Dec. 1971, 125.

  10.  

    10. Abraomo 3:25.

  11.  

    11. Doktrinos ir Sandorų 132:5.

  12.  

    12. Hebrajams 5:8–9.

  13.  

    13. Žr. Mato 4:1–11.

  14.  

    14. Luko 22:44.

  15.  

    15. Luko 22:42.

  16.  

    16. Jono 21:22.

  17.  

    17. Doktrinos ir Sandorų 93:28.