Tėvas ir Sūnus

Vyresnysis Kristofelis Goldenas Jaun.

Iš septyniasdešimties


Kristofelis Goldenas Jaun.
Teisingas supratimas apie Tėvą ir Sūnų yra esminis Jėzaus Kristaus Evangelijos ir jos galios išgelbėti principas.

Mano mylimi broliai ir seserys, esu dėkingas šią popietę galėdamas kreiptis į jus šioje įkvepiančioje visuotinėje konferencijoje!

Kalbėdamas, mano manymu, švenčiausia tema, pirmiausia, norėčiau su dėkingumu pripažinti pasišventimą daugybės visų amžių krisčionių, įskaitant savo protėvius – prancūzų protestantus ir airių katalikus. Dėl savo tikėjimo ir Dievo garbinimo daugelis jų paaukojo savo padėtį visuomenėje, turtus ir net gyvybę gindami savo Dievą ir tikėjimą.1

Kaip pastarųjų dienų šventieji ir krisčionys, mes taip pat stipriai ir giliai tikime Dievą, amžinąjį Tėvą ir Jo Sūnų Jėzų Kristų. Pasišventimas Dievui visuomet bus šventas ir asmeninis kiekvieno mūsų ir mūsų Kūrėjo reikalas.

Mūsų amžinojo gyvenimo siekis yra ne kas kita, kaip troškimas suprasti, kas yra Dievas, ir troškimas sugrįžti gyventi su Juo. Gelbėtojas meldėsi savo Tėvui: „O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją.“2

Net šių paties Gelbėtojo žodžių šviesoje daugelį amžių bendras daugumos žmonių supratimas apie Tėvo ir Sūnaus prigimtį aiškiai nesiderino su Šventųjų Raštų mokymais.

Mes pagarbiai pareiškiame, kad teisingas supratimas apie Tėvą ir Sūnų yra Jėzaus Kristaus Evangelijos ir jos galios išgelbėti esminis principas.3

Šio svarbiausio Jėzaus Kristaus Evangelijos principo svarbą patvirtina Pranašo Džozefo Smito pirmasis regėjimas, įvykęs 1820 m. Pranašas rašė: „Pamačiau dvi Asmenybes, kurių skaistumo ir šlovingumo neįmanoma apsakyti, stovinčias ore virš manęs. Viena iš jų kreipėsi į mane vardu ir tarė, rodydama į kitą: Tai mano Mylimasis Sūnus. Jo klausyk!4

Šis berniuko Džozefo regėjimas, po kurio sekė daug kitų regėjimų ir apreiškimų, skelbia, kad Dievas tikrai egzistuoja; Tėvas ir Jo Sūnus Jėzus Kristus yra dvi atskiros ir skirtingos esybės; žmogus – sukurtas pagal Dievo atvaizdą; mūsų Dangiškasis Tėvas yra, tiesiogine prasme, Jėzaus Kristaus Tėvas; Dievas ir toliau apsireiškia žmonėms; Dievas visada šalia, mes jam rūpime ir Jis atsako mūsų maldas.

Nors šventraštyje panašių aprašymų apie Tėvo ir Sūnaus apsireiškimą yra nedaug, pirmasis regėjimas nepaprastai gerai patvirtina kitus Raštuose užrašytus įvykius.

Pavyzdžiui, Naujajame Testamente skaitome Stepono paskutinį liudijimą, kurį jis pareiškė prieš pat savo kankinišką mirtį. Jis sakė: „Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje.“5

Patmos saloje patirtame didingame regėjime Apaštalas Jonas matė Viešpatį, visagalį Dievą,6 ir Dievo Avinėlį, atpirkusį mus savo krauju.7

Mormono Knygoje doktrina apie Tėvą ir Sūnų liudijama taip pat didingai, kaip ir Šventojoje Biblijoje. Mormono Knygoje rašoma apie Gelbėtojo apsilankymą pas nefitus. Per tą apsilankymą, dalyvaujant 2500 nefitų, Tėvo balsas pristato prisikėlusį Kristų: „Stebėkite mano Mylimąjį Sūnų, kuriuo aš labai patenkintas, kuriame pašlovinau savo vardą – jo klausykite.”8

Kaip tai užrašyta keturiose evangelijose, pats Kristus kreipiasi į savo Tėvą danguje 160 kartų, o per savo trumpą trijų dienų tarnystę tarp nefitų, kaip tai užrašyta Mormono Knygoje, Tėvą Jis mini 122 kartus.

Pavyzdžiui, Evangelijoje pagal Matą Jėzus sako: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie! Viešpatie!’ – įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.“9

Evangelijoje pagal Joną Jis liudija: „Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą.“10

Ir Evangelijoje pagal Luką Jis sušunka: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią.“11

Kaskart kai mūsų Viešpats mini Savo Dangiškąjį Tėvą, Jis tai daro su didžiule pagarba ir nuolankumu.

Viliuosi, kad mano žodžiai bus suprasti teisingai. Jėzus Kristus yra didysis Jehova, Izraelio Dievas, pažadėtasis Mesijas, o dėl begalinio Apmokėjimo Jis yra mūsų Gelbėtojas ir pasaulio Išpirkėjas. Štai ką apie Jį sakė Apaštalas Paulius: „Paskui bus galas, kai [Kristus] perduos karalystę Dievui Tėvui, sunaikinęs visas valdžias, galybes ir pajėgas.“12

Apmokėjimo išvakarėse Gelbėtojas užtarė mus maldoje Tėvui. Jis meldė:

„Ne tik už juos [t. y., savo apaštalus] aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės:

tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.

Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena.“13

Tėvas ir Sūnus aiškiai yra atskiros esybės, tačiau Jos yra tobulai vieningos savo galia ir tikslais. Vieningi gali būti ne tik Jie – Jie trokšta, kad visi tie, kurie pasišventę seks ir paklus Jų įsakymams, taip pat būtų vieningi.

Kaip nuoširdus Dievo ieškotojas gali pažinti Tėvą ir Sūnų? Mūsų Gelbėtojas pažadėjo: „O Globėjas – Šventoji Dvasia, <…> išmokys jus visko. “14

Mormono Knygoje Nefis kalbėdamas apie Kristaus doktriną pareiškia, kad Šventoji Dvasia „liudija apie Tėvą ir Sūnų“.15

Tai tiesa, kad bet kas, nepriklausomai nuo religinių įsitikinimų, retkarčiais, pagal Viešpaties valią, gali jausti Šventosios Dvasios galią arba įtaką. Bet Šventosios Dvasios pilnatvė, arba dovana, gaunama tik po to, kai žmogus „sudužusia širdimi ir atgailaujančia dvasia“16 priėmė krikšto apeigas ir Šventosios Dvasios dovaną rankų uždėjimu.17 Šias ir kitas šventas apeigas galima atlikti tik Dievo kunigystės galia ir įgaliojimu. Raštai mus moko:

„Ir ši aukštesnioji kunigystė vykdo evangeliją ir turi karalystės slėpinių raktą, būtent Dievo pažinimo raktą.

Todėl jos apeigose apsireiškia dieviškumo galia.“18

Kai teisingai suprantame šią doktriną apie Tėvą ir Sūnų, suvokiame, kad ji yra amžinos šeimos doktrina. Visi žmonės prieš šį gyvenimą buvo dvasiniai vaikai ir gyveno su savo dangiškais tėvais.19 Toje dangiškoje šeimoje Kristus buvo Tėvo Pirmagimis.20

Mes ne išimtis. Mes esame mūsų Dangiškojo Tėvo vaikai.

Prezidentas Ezra Taftas Bensonas pranašiškai pastebėjo: „Kai pereisime anapus uždangos, labiausiai mus nustebins tai, kaip gerai pažįstame savo [Dangiškąjį] Tėvą ir kaip gerai pažįstamas mums Jo veidas.“21

Iš patirties žinau, kad neįmanoma žmonių kalba perteikti to, ką sužinome per Šventąją Dvasią ir Dievo galia. Būtent ta dvasia iškilmingai liudiju, kad mūsų Amžinasis Tėvas ir Jo šventas Sūnus Jėzus Kristus tikrai egzistuoja, yra arti mūsų ir yra labai geri. Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Mostrar las referencias

  1.  

    1. Žr. Kenneth Scott Latourette, A History of Christianity, Volume 1: Beginnings to 1500, rev. ed. (1975) and A History of Christianity, Volume 2: Reformation to the Present, rev. ed. (1975); see also Diarmaid MacCulloch, The Reformation (2003).

  2.  

    2. Jono 17:3.

  3.  

    3. Žr. Lectures on Faith (1985), 38–44.

  4.  

    4. Džozefas Smitas–Istorija 1:17.

  5.  

    5. Apaštalų darbų 7:56.

  6.  

    6. Apreiškimo 4:8.

  7.  

    7. Apreiškimo 5:9.

  8.  

    8. 3 Nefio 11:7.

  9.  

    9. Mato 7:21; kursyvas pridėtas.

  10.  

    10. Jono 5:19; kursyvas pridėtas.

  11.  

    11. Luko 23:46; kursyvas pridėtas.

  12.  

    12. 1 Korintiečiams 15:24. Daugiau apie Gelbėtoją ir Jo misiją žr. „Gyvasis Kristus. Apaštalų liudijimas“ Liahona, 2000 m. balandis, p. 2–3.

  13.  

    13. Jono 17:20–22; kursyvas pridėtas.

  14.  

    14. Jono 14:26.

  15.  

    15. 2 Nefio 31:18.

  16.  

    16. 3 Nefio 9:20; Moronio 6:2.

  17.  

    17. Žr. Jono 3:5; 3 Nefio 11:31–38.

  18.  

    18. Doktrinos ir Sandorų 84:19–20.

  19.  

    19. Žr. „Šeima. Pareiškimas Pasauliui“.

  20.  

    20. Žr. Kolosiečiams 1:15; Doktrinos ir Sandorų 93:21.

  21.  

    21. Ezra Taft Benson, „Jesus Christ—Gifts and Expectations“, iš Speeches of the Year, 1974 (1975), 313; taip pat žr. „Jesus Christ—Gifts and Expectations“, Ensign, Dec. 1988, 6; Tambuli, May 1977, 24.