Gelbėtojas nori atleisti

Vyresnysis Kreigas A. Kardonas

Iš Septyniasdešimties


Kreigas A. Kardonas
Viešpats mus myli ir nori, kad suprastume Jo norą atleisti.

Gelbėtojo mirtingosios tarnystės metu daugelis sekė paskui Jį, tarp jų ir Raštų žinovai bei fariziejai „iš visų Galilėjos ir Judėjos kaimų, taip pat iš Jeruzalės“.1 Draugai atnešė ligos prie lovos prirakintą, paralyžiuotą žmogų, kuris troško būti išgydytas, bet dėl žmonių gausybės negalėdami atnešti jo prie Gelbėtojo, jie užkėlė jį ant namo, kuriame buvo Gelbėtojas, stogo ir nuleido jį į vidų. Matydamas tokį jų tikėjimo įrodymą ir turėdamas didį, bet dar Jo klausytojams nežinomą tikslą, Gelbėtojas paskelbė: „Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos.“2

Tai turbūt nustebino tą žmogų ir, nors Raštuose nieko nesakoma apie jo reakciją, galbūt jis klausė savęs, ar Gelbėtojas tikrai suprato, kodėl jis atvyko.

Gelbėtojas žinojo, kad daugybė žmonių sekė paskui Jį dėl Jo nepaprastų stebuklų. Jis jau buvo pavertęs vandenį vynu3; išvaręs netyras dvasias4; išgydęs valdininko sūnų,5 raupsuotąjį,6 Petro uošvę7 bei daugelį kitų.8

Bet šį paralyžiuotą žmogų Viešpats pasirinko, kad pateiktų įrodymą tiek mokiniams, tiek ir netikintiems Jo unikaliu pasaulio Gelbėtojo vaidmeniu. Išgirdę tokius Gelbėtojo žodžius, Raštų žinovai ir fariziejai ėmė tarpusavyje svarstyti, nemokšiškai kaltindami Jį piktžodžiavimu, nusprendę, kad tik Dievas gali atleisti nuodėmes. Suvokęs jų mintis Gelbėtojas kreipėsi į juos, sakydamas:

„Kam jūs taip manote savo širdyse?

Kas lengviau – ar pasakyti: „Tavo nuodėmės tau atleistos“, ar pasakyti: „Kelkis ir vaikščiok?!“9

Ir nelaukdamas jų atsakymo, Gelbėtojas kalbėjo toliau: „O kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje galią atleisti nuodėmes, – čia jis tarė paralyžiuotajam, – sakau tau: kelkis, imk savo patalą ir eik namo.“10 Ir šis tai padarė!

Šiuo stebuklingu fiziniu išgydymu Gelbėtojas visiems mums patvirtino šią žymiai svarbesnę dvasinę tiesą – Žmogaus Sūnus atleidžia nuodėmes!

Nors šią tiesą be vargo priima visi tikintieji, kita greta esanti svarbi tiesa nėra taip lengvai pripažįstama: Gelbėtojas atleidžia nuodėmes žemėje, ne tik Paskutiniojo teismo metu. Jis nepateisina mūsų, jei pasiliekame nuodėmėse.11 Jis nedovanoja, jei sugrįžtame prie senų nuodėmių.12 Tačiau kai atgailaujame ir paklūstame Jo Evangelijai, Jis mums atleidžia.13

Šiame atleidime matome, kaip harmoningai ir maloningai panaudojama įgalinanti ir išperkanti Apmokėjimo galia. Jei panaudojame tikėjimą Viešpačiu Jėzumi Kristumi, įgalinanti Jo Apmokėjimo galia sustiprina mus tada, kai mums labiausiai to reikia14, o Jo išperkančioji galia pašventina mus, kai „[nusivelkame] prigimtinį žmogų“.15 Tai atneša viltį visiems, o ypač tiems, kuriems atrodo, jog vis pasikartojančios mūsų žmogiškos silpnybės yra stipresnės nei Gelbėtojo noras padėti ir išgelbėti.

Kartą Petras suteikė progą Gelbėtojui apšviesti mūsų supratimą pasiteiraudamas, kiek kartų jis turėtų atleisti savo broliui, o tada paklausė: „Ar iki septynių kartų?“16 Be abejo, tiek kartų tikrai turėtų pakakti. Bet Gelbėtojo atsakymas plačiai atvėrė duris į Jo gailestingą širdį: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.“17

Viešpats mus myli ir nori, kad suprastume Jo norą atleisti. Daugiau nei 20 kartų Doktrinoje ir Sandorose Viešpats tiems, kuriems kalbėjo, ištarė „tavo nuodėmės tau atleistos“ ar panašius žodžius.18 Beveik pusė tų frazių buvo skirtos konkrečiai Pranašui Džozefui Smitui, kartais minint vien tik jį, kartais drauge su kitais.19 Pirmą kartą tokie žodžiai buvo užrašyti 1830 metais, paskutinį – 1843. Taigi daugelio metų laikotarpiu Viešpats ne kartą Džozefui sakė: „Tavo nuodėmės tau atleistos.“

Nors Džozefas nebuvo „nusikaltęs didelėmis, arba piktomis, nuodėmėmis“,20 mes teisingai elgiamės prisimindami, kad su labai retomis išimtimis Viešpaties „septyniasdešimt septyni kartai“ neapriboja atlaidumo, net jei nuodėmės yra rimtos.

Kalbėdamas Kirtlande susirinkusiems vyresniesiems, Viešpats sakė: „Aš noriu, kad jūs nugalėtumėte pasaulį; todėl aš užjausiu jus.“21 Viešpats žino mūsų silpnybes ir amžinuosius „pasaulio“ padarinius netobuliems vyrams ir moterims.22 Žodis todėl šioje eilutėje reiškia Jo pareiškimą, kad tik per Jo užuojautą mes galiausiai galime „nugalėti pasaulį“. Kaip ta užuojauta parodoma? Tiems patiems vyresniesiems Kirtlande Jis sakė: „Aš jums atleidau jūsų nuodėmes.“23 Gelbėtojas nori atleisti.

Niekas neturi manyti, kad šis atleidimas gaunamas be atgailos. Iš tikrųjų Viešpats paskelbė: „Aš, Viešpats, atleidžiu nuodėmes tiems, kurie išpažįsta nuodėmes prieš mane ir prašo atleidimo“, o tada pridūrė perspėjančią sąlygą „kurie nusidėjo ne iki mirčiai“.24 Nors Viešpats negali „žiūrėti į nuodėmę net su mažiausiu nuolaidžiavimu“,25 vis dėlto Jis skirsto nuodėmes pagal rimtumą. Jis nustato, kad nebus atleidimo už „piktžodžiavimą prieš Šventąją Dvasią“.26 Jis skelbia apie žmogžudystės27 nuodėmės sunkumą ir pabrėžia lytinės nuodėmės, tokios kaip svetimavimas,28 rimtumą. Jis praneša, kad kartojant rimtą seksualinę nuodėmę Jo atleidimą gauti tampa vis sunkiau.29 Ir sako, kad „tas, kuris nusideda prieš didesnę šviesą, gaus didesnį pasmerkimą“.30 Vis dėlto dėl Savo gailestingumo Jis leidžia, kad tobulėjimas vyktų laikui bėgant, ir nereikalauja tobulumo iš karto. Netgi esant gausybei nuodėmių, kurias sukelia mirtingojo gyvenimo silpnumas, kiekvieną kartą, kai tik atgailaujame ir siekiame Jo atleidimo, Jis vėl ir vėl atleidžia.31

Todėl visi mes, įskaitant kovojančius su tokiomis priklausomybėmis kaip narkotikų vartojimas ar pornografija ir jų artimuosius, galime žinoti, kad Viešpats įvertins jų doras pastangas ir, kai atgaila bus užbaigta, su meile atleis „iki septyniasdešimt septynių kartų“. Bet tai nereiškia, kad žmogus gali sąmoningai grįžti prie nuodėmės ir likti nenubaustas.32

Viešpačiui visuomet rūpi mūsų širdys33 ir joks pasiteisinimui sukurtas klaidingas tikėjimas nepateisina nuodėmės.34 Šiame Evangelijos laikotarpyje Viešpats įspėjo vieną iš Savo tarnų neieškoti tokių pasiteisinimų, paskelbdamas: „Tegul [jis] susigėsta dėl nikolaitų grupės ir dėl visų jų slaptų bjaurysčių.“35 Nikolaitai buvo sena religinė sekta, skelbusi, kad remdamasi Viešpaties malone turi leidimą daryti lytines nuodėmes.36 Tai nepatinka Viešpačiui.37 Jo užuojauta ir malonė mūsų nepateisina, kai mūsų širdys nepatenkintos ir mes nepaklūstame tiesai, bet mėgaujamės neteisumu.38 Tikriau sakant, po to, kai padarysime viską, ką mes galime,39 Jo užuojauta ir malonė bus priemonės, kuriomis „laikui bėgant“40 su įgalinančia Apmokėjimo galia įveiksime pasaulį. Kai nuolankiai sieksime šios vertingos dovanos, mūsų silpnumas pavirs stiprybe41 ir Jo stiprybėje galėsime atlikti tai, ko negalėtume padaryti vieni.

Viešpats žvelgia į mūsų gautą šviesą,42 į širdies troškimus43 ir mūsų veiksmus44 ir, kai atgailaujame ir siekiame Jo atleidimo, Jis atleidžia. Apgalvodami savo ir mylimų žmonių bei pažįstamų gyvenimus, turėtume vienodai trokšti atleisti sau ir kitiems.45

Vadovėlyje Skelbti Mano Evangeliją kalbama, kad sunku įveikti priklausomybes, todėl kunigystės vadovai ir nariai neturėtų būti šokiruoti ar nuleisti rankas, jei besidomintieji ar nauji nariai ir toliau susiduria su tokiomis problemomis. Mums patariama „parodyti pasitikėjimą tuo asmeniu ir neteisti <…>. [Turėtume] vertinti tai kaip laikiną ir suprantamą regresą“.46 Ar begalime daryti mažiau dėl savo pačių vaikų ar šeimos narių, kurie susiduria su panašiomis problemomis, laikinai nuklydę nuo teisumo kelio? Be abejo, jie nusipelno mūsų patikimumo, kantrybės ir meilės – ir taip, mūsų atleidimo.

Praėjusioje spalio visuotinėje konferencijoje Prezidentas Monsonas patarė:

„Turime atminti, kad žmonės gali pasikeisti. Jie gali palikti blogus įpročius. Jie gali atgailauti dėl prasižengimų. <…>

Galime padėti jiems įveikti savo trūkumus. Turime išsiugdyti gebėjimą matyti žmones ne tokius, kokie jie yra dabar, o tokius, kokie jie gali tapti.“47

Vienoje iš ankstyvųjų Bažnyčios konferencijų, panašių į šią, Viešpats nariams sakė:

„Iš tiesų sakau jums: jūs esate švarūs, bet ne visi <…>.

Nes visas kūnas priešais mane yra sugedęs. <…>

Nes, iš tiesų, kai kurie iš jūsų kalti prieš mane – bet aš būsiu gailestingas jūsų silpnumui.“48

Jo žinia šiandien yra tokia pat.

Mūsų Dangiškasis Tėvas žino, su kuo susiduriame, žino, kad visi vis iš naujo nusidedame ir „[stokojame] Dievo garbės“.49 Jis siuntė savo Sūnų, kuris „žino žmogaus silpnumą ir kaip pagelbėti tiems, kurie gundomi“.50 Jo Sūnus moko mus visuomet melstis, kad nepapultume į pagundą.51 Mums liepta šauktis Dievo, „kad pasigailėtų, nes jis galingas išgelbėti“.52 Gelbėtojas mums įsako atgailauti53 ir atleisti.54 Ir nors atgailauti nėra lengva, kai visa širdimi stengiamės paklusti Jo Evangelijai, Jis duoda tokį pažadą: „Iš tiesų sakau jums: nepaisant [jūsų] nuodėmių, mano vidus pilnas užuojautos [jums]. Aš neatmesiu [jūsų] galutinai; ir rūstybės dieną prisiminsiu gailestingumą.“55 Gelbėtojas nori atleisti.

Kas savaitę Mormonų Tabernakulio choras savo įkvepiančią transliaciją pradeda pakylėjančiais žinomos Viljamo V. Felpso giesmės „Gently Raise the Sacred Strain“ žodžiais. Ne tokie žinomi yra paguodžiantys ketvirtojo posmelio žodžiai:

Šventas, šventas yra Viešpats.
Brangus, brangus jo žodis <…>
Atgailaukite ir gyvensite;
Nors jūsų nuodėmės būtų tamsiai raudonos,
Ak, atgailaukite ir jis jums atleis.56

Kviečiu jus prisiminti ir tikėti Viešpaties žodžiais ir panaudoti tikėjimą Juo atgailai.57 Jis myli jus. Jis nori atleisti. Apie tai liudiju šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Mostrar las referencias

  1.  

    1. Luko 5:17; t. p. žr. Morkaus 2:2.

  2.  

    2. Luko 5:20; t. p. žr. Mato 9:2; Morkaus 2:5.

  3.  

    3. Žr. Jono 2:1–11.

  4.  

    4. Žr. Morkaus 1:21–28; Luko 4:33–37.

  5.  

    5. Žr. Jono 4:46–54.

  6.  

    6. Žr. Mato 8:1–4; Morkaus 1:40–45; Luko 5:12–15.

  7.  

    7. Žr. Mato 8:14–15; Morkaus 1:29–31; Luko 4:38–39.

  8.  

    8. Žr. Mato 8:16–17; Morkaus 1:32–34; Luko 4:40–41.

  9.  

    9. Luko 5:22–23; t. p. žr. Mato 9:3–5; Morkaus 2:6–9.

  10.  

    10. Luko 5:24; kursyvas pridėtas; t. p. žr. Mato 9:6–7; Morkaus 2:10–12.

  11.  

    11. Žr. 1 Korintiečiams 6:9–10; Almos 11:34, 37; Helamano 5:10–11.

  12.  

    12. Žr. 2 Petro 2:20; Jokūbo 2:10; Doktrinos ir Sandorų 82:7.

  13.  

    13. Žr. Izaijo 1:18; Jeremijo 31:34; Luko 7:36–50; Enoso 1:5; Almos 24:10; Moronio 6:8; Doktrinos ir Sandorų 1:32; 58:42–43.

  14.  

    14. Žr. Jokūbo 4:7; Almos 14:26; Moronio 10:7.

  15.  

    15. Mozijo 3:19; t. p. žr. 2 Nefio 10:24–25.

  16.  

    16. Žr. Almos 32:28, 34.

  17.  

    17. Mato 18:21–22; kursyvas pridėtas; t. p. žr. Luko 17:1–4.

  18.  

    18. Žr. Doktrinos ir Sandorų 20:5–7; 25:3; 29:3; 31:5; 36:1; 50:36; 60:6–7; 61:2; 62:3; 64:1–4, 5–7, 15–17; 75:6–8; 82:1; 84:60–61; 90:1, 6; 108:1; 110:5; 112:3; 124:74–76, 78; 132:50.

  19.  

    19. Žr. Doktrinos ir Sandorų 20:5–7; 29:3; 60:6–7; 61:2; 62:3; 64:5–7; 84:60–61; 90:1; 110:5; 132:50.

  20.  

    20. Džozefas Smitas–Istorija 1:28.

  21.  

    21. Doktrinos ir Sandorų 64:2; kursyvas pridėtas.

  22.  

    22. Žr. 1 Nefio 20:9–11; Doktrinos ir Sandorų 24:2; 50:41; 63:47; 108:1–8.

  23.  

    23. Doktrinos ir Sandorų 64:3.

  24.  

    24. Doktrinos ir Sandorų 64:7.

  25.  

    25. Doktrinos ir Sandorų 1:31; t. p. žr. 32–33 eil.; Almos 45:16.

  26.  

    26. Doktrinos ir Sandorų 132:27; t. p. žr. Mato 12:31; Luko 12:10.

  27.  

    27. Žr. Išėjimo 20:13; Mozijo 13:21; Doktrinos ir Sandorų 132:19; Mozės 5:31–36.

  28.  

    28. Žr. Almos 39:5; Doktrinos ir Sandorų 42:24–26.

  29.  

    29. Žr. Doktrinos ir Sandorų 42:22–26, 75–78, 80–82; 63:13–17; 76:103.

  30.  

    30. Doktrinos ir Sandorų 82:3; t. p. žr. Jono 15:22.

  31.  

    31. Žr. Moronio 6:8.

  32.  

    32. Žr. Mozijo 15:26.

  33.  

    33. Žr. 1 Samuelio 16:7; Psalmių 24:3–4; Patarlių 23:7; Mato 15:18–20; Morkaus 7:20–23; Hebrajų 3:12; 3 Nefio 12:19; Doktrinos ir Sandorų 59:8; 64:34.

  34.  

    34. Žr. Doktrinos ir Sandorų 20:29–30; 121:37.

  35.  

    35. Doktrinos ir Sandorų 117:11.

  36.  

    36. Žr. Bible Dictionary, „Nicolaitans“.

  37.  

    37. Žr. Apreiškimo 2:6, 15.

  38.  

    38. Doktrinos ir Sandorų 56:15.

  39.  

    39. Žr. 2 Nefio 25:23; Doktrinos ir Sandorų 138:4.

  40.  

    40. Mozės 7:21.

  41.  

    41. Etero 12:27.

  42.  

    42. Žr. Jono 15:22; Doktrinos ir Sandorų 1:33; 82:3.

  43.  

    43. Žr. Almos 41:5–6; 3 Nefio 9:20; Doktrinos ir Sandorų 137:9.

  44.  

    44. Žr. 1 Nefio 15:33; Almos 41:3–4; Doktrinos ir Sandorų 137:9.

  45.  

    45. Žr. Mato 6:14–15; Doktrinos ir Sandorų 64:8–10; 98:39–48.

  46.  

    46. Skelbti Mano Evangeliją (2004), p. 189.

  47.  

    47. Tomas S. Monsonas, „Matykite kitus tokius, kokie jie gali tapti“, 2012 m. spalio mėn. Visuotinės konferencijos medžiaga; kursyvas pridėtas.

  48.  

    48. Doktrinos ir Sandorų 38:10–11, 14; kursyvas pridėtas.

  49.  

    49. Romiečiams 3:23.

  50.  

    50. Doktrinos ir Sandorų 62:1; t. p. žr. Almos 7:12.

  51.  

    51. Doktrinos ir Sandorų 61:39; kursyvas pridėtas.

  52.  

    52. Almos 34:18; kursyvas pridėtas; t. p. žr. 2 Nefio 31:19; Almos 7:14.

  53.  

    53. Žr. Helamano 13:11; Doktrinos ir Sandorų 19:4, 13–21.

  54.  

    54. Žr. Doktrinos ir Sandorų 64:8–10.

  55.  

    55. Doktrinos ir Sandorų 101:9; kursyvas pridėtas; t. p. žr. Doktrinos ir Sandorų 82:1–7.

  56.  

    56. „Gently Raise the Sacred Strain“, Hymns, no. 146.

  57.  

    57. Žr. Almos 34:15–17.