Apie tai žinau

Prezidentas Boidas K. Pakeris

Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidentas


Boidas K. Pakeris
Iš viso to, ką perskaičiau, ko mokiau ir išmokau, pati brangiausia ir švenčiausia tiesa, kurią galiu pasiūlyti, yra mano ypatingas liudijimas apie Gelbėtoją Jėzų Kristų.

1992 metais, kai devynerius metus buvau ištarnavęs Dvylikos padėjėju ir dvidešimt dvejus metus – Dvylikos nariu, man buvo 68-eri metai. Pajutau norą pradėti savo vadinamąsias „Nebaigtas eiles“. Pirmoji jų dalis skamba taip:

Vieną vakarą atėjo mintis,
Sudėtinga ir gili mintis.
Atėjo ji, kai buvau visai nusiplūkęs,
Ir pernelyg pavargęs, kad eičiau miegoti.
Buvo labai užimta diena
Tad mąsčiau apie savo likimą.
Toji mintis buvo tokia:
Kai buvau jaunas, o ne šešiasdešimt aštuonerių,
Galėjau vaikščioti nešlubuodamas;
Man neskaudėjo pečių.
Galėjau perskaityti sakinį du kartus
Ir pakartoti jį mintinai.
Galėjau dirbti ištisas valandas
Net nesustodamas atsipūsti.
Dalykus, kurių dabar negaliu daryti,
Tada padarydavau be vargo.
Bet jei galėčiau susigrąžinti tuos metus,
Jei tik galėčiau taip pasirinkti,
Nekeisčiau savo amžiaus į jaunystę,
Nes daug ką prarasčiau.
Esu patenkintas, kad gyvenu toliau,
Ir neturiu jaunystės, kad ir kokia ji nuostabi.
O jei vėl į ją sugrįžčiau,
Tai prarasčiau savo supratimą.

Po dešimties metų prie šio eilėraščio pridėjau dar kelis posmelius:

Nežinion nuplaukė dar dešimt metų
Kartu ir skausmo nemažai.
Metalinis klubas pašalino mano šlubą eiseną;
Tad daugmaž tiesiai aš vaikštau vėl.
Kita plokštelė tvirtai prilaiko mano kaklo slankstelius.
Koks nuostabus tai kūrinys!
Dėl jo atsikračiau poliomielito sukeltų bėdų;
Ir prisijungiau prie kietasprandžių kartos.
Senatvės požymiai jau akivaizdūs.
Tai jau nebepasitaisys.
Stiprėja tiktai viena –
Mano užmaršumas.
Klausiate manęs: „Ar pameni mane?“
Na, kaipgi, jūs irgi tokie patys.
Tačiau nenusiminkite,
Jei neprisiminsiu jūsų vardo.
Sutinku, kad išmokau to,
Ko nenorėjau žinoti,
Tačiau amžius sugrąžino tas brangias tiesas,
Kurios augina Dvasią.
Iš visų gautų palaimų
Pati geriausia mano gyvenime
Yra mano brangios žmonos
Bendrystė ir paguoda.
Mūsų vaikai visi laimingai susituokę
Ir sukūrę savo jau šeimas,
Kupinas vaikų ir provaikaičių –
Kaip greitai jie visi užaugo.
Bet dėl grįžimo į jaunystę
Vis tiek neapsigalvojau.
Mums skirta senti, nes taip
Ateina tiesos pažinimas.
Klausiate manęs: „Kas bus ateity?
Kokia manęs laukia lemtis?“
Eisiu pirmyn ir nesiskųsiu.
Paklauskite manęs, kai man bus 88-eri!

Praeitais metais dar pridėjau šiuos posmus:

Ir štai, man jau 88-eri.
Tie metai praskriejo taip greitai.
Aš vaikščiojau, aš šlubavau, ramsčiausi lazdele,
Dabar aš pagaliau jau riedu.
Retkarčiais pasnaudžiu,
Tačiau kunigystės galia nesitraukia.
Ką fiziškai prarandu,
Tą dvasiškai atrandu.
Nukeliavau milijoną kilometrų
Ir dar milijoną.
O su Žemės palydovų pagalba
Tos mano kelionės vis nesibaigia.
Dabar jau tikrai galiu sakyti,
Kad pažįstu ir myliu Viešpatį.
Kartu su tais senaisiais galiu paliudyti
Skelbdamas Jo šventą žodį.
Žinau, ką Jis juto Getsemanėje,
Yra sunkiai suvokiama.
Žinau, kad Jis tai padarė dėl mūsų visų;
Neturime geresnio Draugo.
Žinau, kad ateis Jis vėl
Galioje ir šlovėje.
Žinau, kad gyvenimo pabaigoje
Išvysiu Jį vėl.
Parklupsiu prie Jo sužeistų pėdų;
Pajusiu Jo švytinčią Dvasią.
Mano šnabždantis, drebantis balsas ištars:
„Mano Viešpatie, Mano Dieve, žinau.“1

O aš tikrai žinau!

Galiniai mūsų namų langai atsukti į nedidelį gėlių darželį ir miškelį, užstojantį nedidelį upokšnį. Viena namo siena atsukta į tą darželį ir yra tankiai apžėlusi gebene lipike. Daugelį metų toji gebenė buvo kikilių perėjimo vieta. Tokioj vietoj susukti lizdai buvo saugūs nuo vaikštančių lapių, meškėnų ir kačių.

Kartą toje gebenėje kilo didelis sambrūzdis. Prie gebenėje buvusių 8 ar 10 kikilių baisių pavojaus klyksmų dar prisijungė garsai iš aplinkinių medžių. Netrukus pamačiau to sambrūzdžio priežastį. Iš gebenės iki pusės išlindo gyvatė ir pakibo ore virš mano lango, tad nesunkiai galėjau ją pačiupti ir ištraukti. Gyvatės pilve matėsi du iškilumai – akivaizdus įrodymas, kad ji iš lizdo prarijo du kikiliukus. Per visus 50 metų, nugyventų tame name, neregėjome nieko panašaus. Tai nutinka tik kartą gyvenime, bent taip manėme.

Po kelių dienų pasigirdo kitas sambrūzdis, tą kartą gebenėse, dengusiose šuns aptvarą. Pasigirdo tie patys klyksmai ir tie patys aplinkui gyvenančių kikilių pavojaus klyksmai. Žinojome, kas per plėšrūnas. Anūkas užlipo ant aptvaro ir ištraukė kitą gyvatę, kuri jau buvo iš lizdo pasičiupusi paukštelių motiną ir ją pribaigusi.

Sunerimau: „Kas čia darosi? Ar šis Edeno sodas vėl puolamas?“

Prisiminiau pranašų išsakytus perspėjimus. Ne visada būsime saugūs nuo priešininko įtakos net savo pačių namuose. Mums reikia saugoti savo vaikučius.

Gyvename labai pavojingame pasaulyje, keliančiame grėsmę dvasingiausiems dalykams. Šeima, esminė visų laikų ir amžinybės organizacija, yra puolama regėtų ir neregėtų jėgų. Priešininkas šėlsta. Jo tikslas – sužeisti. Jei jis išsekins ir sunaikins šeimą, jis laimės.

Pastarųjų dienų šventieji suvokia didelę šeimos svarbą ir stengiasi gyventi taip, kad į mūsų namus neprasmuktų priešininkas. Sau ir savo vaikams saugumą suteiksime tada, kai gerbsime sudarytas sandoras ir gyvensime sulig paprastais paklusnumo darbais, kurių reikalaujama iš Kristaus pasekėjų.

Izaijas pasakė: „Teisumo poveikis bus taika, o teisumo vaisius – ramybė ir apsauga, tverianti amžiais.“2

Toji ramybė taip pat pažadėta apreiškimuose, kuriuose Viešpats pareiškia: „Jeigu jūs pasiruošę, nebijosite.“3

Tobula kunigystės galia duota tam, kad apsaugotų namus ir jos gyventojus. Tėvas turi įgaliojimą ir pareigą mokyti bei laiminti savo vaikus ir parūpinti jiems Evangelijos apeigas ir visas kitas būtinas kunigystės apsaugas. Motinai jis turi rodyti meilę, ištikimybę ir pagarbą – kad tą meilę matytų jų vaikai.

Pagaliau žinau, kad tikėjimas yra tikra galia, o ne tik įsitikinimo išraiška. Nedaug kas galingumu prilygsta teisios motinos tikėjimo maldai.

Mokykitės ir mokykite savo šeimas apie Šventosios Dvasios dovaną ir Jėzaus Kristaus Apmokėjimą. Nenuveiksite didesnio amžinybės darbo už darbą savo pačių namuose.

Žinome, kad esame dvasiniai mūsų dangiškųjų tėvų vaikai, į Žemę atėję gauti mirtingus kūnus ir būti išbandyti. Mes, turintieji mirtingus kūnus, turime galią tiems, kurie jų neturi.4 Galime laisvai rinktis ir elgtis savo nuožiūra, tačiau negalime rinktis pasekmių. Jos yra tokios, kokios yra.

Pasirinkimo laisvė Raštuose vadinama „moraline laisve“, tai reiškia, kad galime rinktis arba gėrį, arba blogį. Priešininkas stengiasi mus sugundyti, kad netinkamai panaudotume turimą moralinę laisvę.

Raštai mus moko, „kad kiekvienas žmogus, kurdamas ateitį, gal[i] veikti pagal doktriną ir principą, pagal moralinę valios laisvę, kurią aš jam suteikiau, kad teismo dieną kiekvienas žmogus būtų atsakingas už savo paties nuodėmes“.5

Alma mokė, kad „Viešpats negali žiūrėti į nuodėmę net su mažiausiu nuolaidžiavimu“.6 Kad tai suprastume, turime atskirti nuodėmę nuo nusidėjėlio.

Pavyzdžiui, kai jie pas Gelbėtoją atvedė akivaizdžiai kaltą svetimavusią moterį, bylą jis užbaigė penkiais žodžiais: „Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk.“7 Štai kokia Jo tarnavimo dvasia.

Tolerancija yra dorybė, bet, kaip ir su visomis dorybėmis, jei ji išpučiama, pavirsta yda. Turime saugotis „tolerancijos spąstų“, kad neįkliūtume į juos. Per nusilpnintus šalies įstatymus atsiradusi visuomenės tolerancija amoralių veiksmų legalizavimui nesumažina rimtų dvasinių pasekmių, kylančių dėl Dievo skaistybės įstatymo laužymo.

Visi gimsta su Kristaus šviesa, jėga, padedančia kiekvienam asmeniui atskirti gėrį nuo blogio. Tai, ką darome su ta šviesa ir kaip reaguojame į raginimą gyventi teisiai, yra mūsų mirtingojo gyvenimo išbandymo dalis.

„Nes štai, Kristaus Dvasia duodama kiekvienam žmogui, kad jis galėtų pažinti, kas gera ir kas pikta; todėl rodau jums būdą nuspręsti: viskas, kas kviečia daryti gera ir įtikinėja tikėti Kristų, siunčiama Kristaus galia ir dovana; todėl galite tobulai pažinti, kad tai iš Dievo.“8

Visi mes turime gebėti reaguoti į įkvėpimą ir Šventosios Dvasios raginimus. Viešpats žino, kaip į mūsų mintis išlieti tyrą pažinimą, kad mus paragintų, nukreiptų, pamokytų ir įspėtų. Kiekvienas Dievo sūnus ir dukra gali greitai sužinoti reikiamus dalykus. Mokykitės gauti ir veikti sulig įkvėpimu ir apreiškimu.

Iš viso to, ką perskaičiau, ko mokiau ir išmokau, pati brangiausia ir švenčiausia tiesa, kurią galiu pasiūlyti, yra mano ypatingas liudijimas apie Jėzų Kristų. Jis gyvas. Žinau, kad Jis gyvas. Esu jo liudytojas ir apie Jį galiu liudyti. Jis yra mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas. Esu tuo tikras. Apie tai aš liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Mostrar las referencias

  1.  

    1. Boyd K. Packer, „Unfinished Composition“, 2012.

  2.  

    2. Izaijo 32:17.

  3.  

    3. Doktrinos ir Sandorų 38:30.

  4.  

    4. Žr. Bažnyčios prezidentų mokymai: Džozefas Smitas (2007), p. 203.

  5.  

    5. Doktrinos ir Sandorų 101:78.

  6.  

    6. Almos 45:16.

  7.  

    7. Jono 8:11.

  8.  

    8. Moronio 7:16.