Mes esame viena

Prezidentas Henris B. Airingas

Pirmasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje


Henris B. Airingas
Meldžiu, kad ir kur būtume, kad ir kokias Dievo kunigystės pareigas eitume, vieningai siekime po visą pasaulį paskleisti Evangeliją.

Pačioje šio paskutinio Evangelijos laikotarpio pradžioje Viešpats mums aiškiai nurodė skleisti Evangeliją po visą pasaulį. Tai, ką 1831 metais Jis pasakė keliems kunigams, dabar Jis sako daugeliui. Nesvarbu, kiek jums metų, kiek pajėgiate, koks jūsų pašaukimas Bažnyčioje ar kur gyvenate – visi kaip vienas esame pašaukti į darbą – padėti Jam imti sielų derlių tol, kol Jis vėl ateis. Pirmiesiems vynuogyno darbininkams Jis pasakė:

„Ir dar, sakau jums, jog aš įsakau, kad kiekvienas vyras: ir vyresnysis, ir kunigas, ir mokytojas, ir taip pat narys iš visų jėgų imtų darbuotis savo rankomis, kad paruoštų ir įgyvendintų tai, ką aš įsakiau.

Ir tegul jūsų pamokslavimas būna įspėjimo balsas, kiekvienas žmogus tepamokslauja savo artimui su švelnumu ir romumu.

Ir išeikite iš nelabųjų tarpo. Gelbėkitės. Būkite švarūs, jūs, kurie nešate Viešpaties indus.“1

Taigi dabar jūs, Aarono kunigija, matote, kad tas Viešpaties įsakymas skirtas ir jums. Kadangi žinote, jog Viešpats visada paruošia kelią Jo įsakymų laikymuisi, tai galite tikėtis, kad tai Jis padarys kiekvienam iš jūsų.

Leiskite papasakoti, kaip Jis paruošė kelią vienam berniukui, kuris šiuo metu eina kunigo pareigas Aarono kunigystėje. Jam yra 16 metų. Jis gyvena šalyje, į kurią pirmieji misionieriai atvyko tik prieš metus. Jie buvo paskirti į du miestus, bet ne į tą, kuriame gyvena šis berniukas.

Kai jis buvo dar mažas, jo tėvai atsivežė jį į Jutą saugumo sumetimais. Šią šeimą mokė ir pakrikštijo misionieriai. Jis nebuvo pakrikštytas Bažnyčioje, nes jam dar nebuvo aštuonerių metų.

Jo tėvai žuvo per nelaimingą atsitikimą. Taigi jo močiutė pasikvietė jį atgal į kitoje vandenyno pusėje esančius namus, kur jis buvo gimęs.

Vos prieš metus, kovą, jis ėjo gatve ir pajuto, kad turi užkalbinti nepažįstamą moterį. Su ja jis kalbėjosi kiek primiršta anglų kalba. Ji buvo slaugė, kurią misijos prezidentas atsiuntė į jo miestą, kad surastų kur gyventi netrukus ten tarnausiantiems misionieriams ir pasirūpintų sveikatos priežiūra. Bekalbėdami jiedu susidraugavo. Sugrįžusi į misijos būstinę ji papasakojo misionieriams apie jį.

Pirmieji du vyresnieji atvyko 2012 m. rugsėjį. Šis našlaitis berniukas buvo pirmasis, kurį jie pakrikštijo Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje. Praėjusį kovą nariu jis jau buvo keturis mėnesius. Jis buvo įšventintas į kunigus Aarono kunigystėje, tad galėjo pakrikštyti antrąjį atsivertusįjį. Jis, pirmasis kunigijos pionierius, renka kitus Dangiškojo Tėvo vaikus, kad beveik 130 000 žmonių mieste kartu įkurtų Bažnyčią.

Velykų sekmadienį, 2013 m. kovo 31 d., tame mieste Bažnyčios narių skaičius išaugo net iki šešių narių. Tą sekmadienį susirinkime jis buvo vienintelis vietinis narys. Nors išvakarėse jis susižeidė kelį, bet buvo tvirtai apsisprendęs ten būti. Jis meldėsi, kad galėtų nueiti iki bažnyčios. Taigi jis buvo ten. Jis padalino sakramentą keturiems jauniems vyresniesiems ir misionierių porai – visam susirinkimui.

Ši istorija galbūt nėra išskirtinė, nebent pastebėtumėte kaip su Dievo rankos pagalba yra statoma Jo karalystė. Tai mačiau daugybę kartų.

Būdamas jaunas tai mačiau Naujojoje Meksikoje. Ištisas kartas pranašai mums sakė, kad turime padėti misionieriams surasti ir mokyti nuoširdžiuosius ir mylėti ateinančius į karalystę.

Pats mačiau, ką gali nuveikti ištikimi kunigijos vadovai ir nariai. 1955 metais tapau Jungtinių Valstijų oro pajėgų karininku. Mano vyskupas palaimino mane prieš pat man išvykstant į pirmąjį postą Albukerkyje, Naujojoje Meksikoje.

Tame palaiminime jis pasakė, kad mano tarnavimas oro pajėgose bus misionieriška tarnystė. Pirmąjį savo sekmadienį atvykau į bažnyčią Albukerkio pirmajame skyriuje. Prie manęs priėjo vyriškis, prisistatė esąs apygardos prezidentas ir pasakė, kad ketina pašaukti mane tarnauti apygardos misionieriumi.

Jam paaiškinau, kad ten tebūsiu kelias savaites, kol vyks apmokymai, po kurių būsiu paskirtas tarnauti kitur. Jis atsakė: „Nežinau, kaip ten bus, bet turime pašaukti tave tarnystėn.“ Įpusėjus kariniams apmokymams aš visiškai netikėtai iš šimtų apmokomų karininkų buvau išrinktas užimti staiga mirusio karininko vietą štabe.

Taigi ten išbuvau ir savo pašaukime darbavausi du metus. Beveik kiekvieną vakarą ir visais savaitgaliais aš mokiau Jėzaus Kristaus Evangelijos žmones, kuriuos pas mus atvesdavo nariai.

Kartu su savo porininkais per mėnesį vidutiniškai 40 valandų praleisdavome misionieriškoje tarnystėje, net neteko belstis į duris ir ieškoti, ką mokyti. Nariai mus taip smarkiai užimdavo, kad dažnai per vakarą mokydavome dvi šeimas. Pats pamačiau pranašų dažnai kartojamo kvietimo visiems nariams būti misionieriais galią ir palaimą.

Paskutinį sekmadienį prieš mano išvykimą iš Albukerkio, tame mieste buvo įkurtas pirmasis kuolas. Mieste, kur kadaise su šventaisiais rinkdavomės į vienintelius maldos namus, apmokydavome jų atvestus draugus ir jausdavome Dvasios liudijimą, dabar stovi šventa šventykla, Viešpaties namai. Tikrojoje Viešpaties Bažnyčioje tie draugai jautėsi laukiami ir tarsi namuose.

Vėliau tą patį pamačiau Naujojoje Anglijoje, kur mokiausi. Buvau pašauktas patarėju nuostabaus apygardos prezidento, kuris kadaise nesidomėjo Bažnyčia, bet galiausiai tapo didelės dvasinės galios vyru. Jo namų mokytojas mylėjo jį taip, kad nekreipdavo dėmesio į jo domėjimąsi cigarais – Jis matė tai, ką jame matė Dievas. Siekdami statyti ir laiminti Dievo karalystę, kartu su tuo apygardos prezidentu kalvomis ir krantais važiuodavome lankyti mažyčių skyrių, kurie buvo nukloję Masačusetsą ir Rod Ailendą.

Per kartu su tuo nuostabiu vadovu praleistus metus matėme, kaip žmonės savo pavyzdžiu ir kvietimu išklausyti misionierius vedė draugus į Bažnyčią. Man tų skyrių augimas atrodė lėtas ir nestabilus. Po mano išvykimo praėjus penkeriems metams, į Longfelou Park maldos namus Kembridže atvyko du apaštalai, kurie mūsų apygardą perorganizavo į kuolą.

Po daugelio metų sugrįžau ten vadovauti kuolo konferencijai. Kuolo prezidentas nusivežė mane apžiūrėti uolėtų kalvų Belmonte. Jis užsiminė, kad ši vieta tobulai tiktų Dievo šventyklai. Viena tokia dabar ten jau stovi. Žvelgdamas į ją prisimenu nuolankius narius, su kuriais susirinkdavome mažyčiuose skyriuose, jų pakviestus kaimynus ir juos mokiusius misionierius.

Šio vakaro susirinkime dalyvauja vienas naujas diakonas. Buvau su juo tą patį Velykų sekmadienį, kai tas anksčiau mano minėtas kunigas ėjo į vieno nario susirinkimą. Tas diakonas nušvito, kai jo tėvas pasakė, kad šio vakaro kunigijos susirinkime dalyvaus kartu su juo. Šis tėvas buvo nuostabus misionierius toje pačioje misijoje, kurioje jo tėvas tarnavo misijos prezidentu. Varčiau jo prosenelio 1937 metų Misionierių vadovėlį. Daugybė jo šeimos kartų vedė žmones į Bažnyčią.

Kalbėjausi su to diakono vyskupu, kad sužinočiau, ko tas berniukas gali tikėtis siekdamas įvykdyti kunigystės pavedimą darbuotis sielų Viešpačiui surinkime. Vyskupas entuziastingai pasakojo apie tai, kaip jo apylinkės misijos vadovas sekė besidominčiųjų progresą. Tą informaciją jis gauna reguliariai bendraudamas su misionieriais.

Vyskupas su savo apylinkės taryba aptaria visus pažangius besidominčiuosius. Jie nusprendžia, kaip galėtų padėti kiekvienam žmogui ir jo šeimai dar prieš krikštą tapti draugais, dalyvauti veiklose ir pasirūpinti pasikrikštijusiais. Jis užsiminė, kad misionieriai kartais turi tiek daug pamokų, jog prireikia į poras kviesti Aarono kunigiją.

Kunigystės kvorumo tikslai kviesti pažįstamus žmones susitikti su misionieriais yra įtraukti į apylinkės misijos planą. Kiekviena diakonų kvorumo prezidentūra yra kviečiama nusistatyti tikslus ir suplanuoti, kaip padėti savo kvorumo nariams pakviesti savo pažįstamus į Dievo karalystę.

Gali atrodyti, kad tas diakonas iš stiprios apylinkės ir naujas neseniai atsivertęs kunigas iš mažos narių grupelės tarpusavyje ar su jumis turi mažai ką bendro. Galbūt nematote panašumų tarp savo patyrimų statant Bažnyčią ir mano regėtų stebuklų Naujojoje Meksikoje ir Naujojoje Anglijoje.

Tačiau tam tikrame kunigystės pavedime mes esame viena. Turime pasišvęsti įsakymui ir vykdyti savo asmeninę pareigą – nešti Evangeliją visiems mūsų Dangiškojo Tėvo vaikams.

Visi panašiai patyrėme, kaip Viešpats žemėje stato Savo Bažnyčią. Jo Bažnyčioje kartu su mums parūpintomis visomis nuostabiomis priemonėmis ir organizacijomis, pranašai vis dar moko esminės tiesos, kaip turime vykdyti savo kunigystės pavedimą misionieriškam darbe.

1959 m. balandį vykusioje visuotinėje konferencijoje Prezidentas Deividas O. Makėjus mokė šio principo taip pat, kaip ir visi pranašai iki šių dienų, įskaitant Prezidentą Tomą S. Monsoną. Baigdamas konferenciją Prezidentas Makėjus pasakojo, kad 1923 metais Bažnyčios nariams Britų misijoje buvo pasiųstas bendras nurodymas. Jiems buvo leista neeikvoti pinigų leidiniams, skirtiems pakeisti visuomenės nusistatymą Bažnyčios atžvilgiu. Prezidentas Makėjus sakė, kad buvo toks sprendimas: „Kiekvieną Bažnyčios narį įpareigoti ateinančiais 1923 metais būti misionieriumi. Kiekvienas narys – misionierius! Galite į Bažnyčią atsivesti savo mamą arba savo tėtį; galbūt net savo kolegą iš dirbtuvių. Kas nors per jus išgirs gerąją tiesos žinią.“

Prezidentas Makėjus tęsė: „Tokia žinia ir šiandien. Kiekvienas narys – pusantro milijono – misionierius!2

Kai 2002 metais buvo pranešta, jog misionieriškas darbas taps vyskupų atsakomybe, aš stebėjausi. Buvau vienas iš jų. Man atrodė, kad jie jau priartėję prie savo galimybių tarnauti nariams ir vadovauti apylinkės organizacijoms ribos.

Vienas mano pažįstamas vyskupas tai priėmė ne kaip papildomą atsakomybę, bet kaip progą suvienyti apylinkę nuostabiame darbe, kuriame kiekvienas narys tampa misionieriumi. Jis pašaukė apylinkės misijos vadovą. Kiekvieną šeštadienį jis pats susitikdavo su misionieriais, kad sužinotų, ką jie daro, padrąsintų juos ir išgirstų apie jų besidominčiųjų pažangą. Apylinkės taryba surado būdų, kaip tarnavimą organizacijose ir kvorumuose panaudoti misionieriškam pasiruošimui. O būdamas teisėju Izraelyje jis padėjo jaunuoliams pajausti Apmokėjimo palaimas ir išlikti tyriems.

Neseniai paprašiau paaiškinti atsivertusiųjų krikštų ir jaunuolių, pasiruošusių ir nekantraujančių Jėzaus Kristaus Evangeliją skelbti po visą pasaulį, pagausėjimą jo apylinkėje. Jis pasakė, kad tai pasiekta ne pavienėmis pastangomis, o vieningu visų narių užsidegimu atvesti žmones į šventųjų bendruomenę, kuri jiems atnešė tokią laimę.

Kai kuriems taip ir buvo, netgi daugiau. Lyg Mozijo sūnūs, savo pačių gyvenime jie pajuto nuodėmės padarinius ir neapsakomą išgijimą Dievo Bažnyčioje per Apmokėjimą. Iš meilės ir dėkingumo už jiems skirtą Gelbėtojo dovaną jie panoro padėti kitiems, kad visi galėtų išsivaduoti iš nuodėmės liūdesio, pajausti atleidimo džiaugsmą ir kartu su jais jaustųsi saugūs Dievo karalystėje.

Tarnystei žmonėms juos suvienijo meilė Dievui ir meilė savo draugams bei artimiesiems. Jie troško savo pasaulio dalyje paskleisti Evangeliją visiems. Taip pat jie ruošė savo vaikus būti vertais Viešpaties pašaukimo mokyti, liudyti ir tarnauti kitose Jo vynuogyno dalyse.

Ar tai būtų didelėje apylinkėje, kurioje tas naujasis diakonas atliks savo pareigą dalintis Evangelija ir statyti karalystę, ar tai būtų toli esančioje mažytėje grupelėje, kurioje tarnauja tas naujas kunigas, jie sieks vieno tikslo. Tas diakonas per Dievo meilę pajus įkvėpimą susirasti draugą, dar nesantį nariu. Jis pasikvies savo draugą į kokį nors tarnavimą Bažnyčioje ar veiklą joje ir tada pakvies jį ir jo šeimą į misionierių pamokas. Po krikšto jis bus tas draugas, kurio jiems reikia.

Tas kunigas pakvies kitus prisijungti prie jo toje mažoje šventųjų grupelėje, kurioje jis pajuto Dievo meilę ir palaimintą Apmokėjimo ramybę.

Jei jis ir toliau ištikimai atliks savo kunigystės pareigas, jis pamatys, kaip jo grupelė virsta į skyrių, o galiausiai į jo miestą ateis Sionės kuolas. Ten bus apylinkė su rūpestingu vyskupu. Galbūt juo bus vienas iš jo sūnų ar anūkų, kuris vieną dieną nusives Dievo tarną prie netoliese esančios kalvos ir tars: „Čia būtų nuostabi vieta šventyklai.“

Meldžiu, kad ir kur būtume, kad ir kokias Dievo kunigystės pareigas eitume, vieningai siekime po visą pasaulį paskleisti Evangeliją, raginti savo mylimus žmones apsivalyti nuo nuodėmės ir kartu su mumis būti laimingiems Dievo karalystėje. Jėzaus Kristaus, kurio Bažnyčia čia yra, vardu, amen.

Mostrar referencias

  1.  

    1. Doktrinos ir Sandorų 38:40–42.

  2.  

    2. David O. McKay, Conference Report, Apr. 1959, p. 122.