Artinkimės prie Dievo

Vyresnysis Terensas M. Vinsonas

Iš Septyniasdešimties


Terensas M. Vinsonas
Mūsų Gelbėtojas tikrai nori, kad Jį pamiltume taip, kad savo valią suderintume su Jo valia.

Mūsų šešiametis anūkas, vardu Olis, mane meiliai vadinantis tėvuku, nuėjo kažko paimti į automobilį. Artėdamas prie automobilio Olis net nenutuokė, kad jo tėvelis, būdamas namo viduje, nuotoliniu raktu atrakino, o po to vėl užrakino automobilio dureles. Grįžęs Olis įbėgo vidun plačiai šypsodamasis!

Visa šeima jo paklausė: „Kaip tu sugebėjai atrakinti automobilio dureles, o po to jas užrakinti?“ Jis tik nusišypsojo.

Mūsų dukra, jo mama, tarė: „Galbūt tu tai padarai kaip tėvukas – galbūt ir tu turi magiškų galių!“

Kai po kelių minučių istorija pasikartojo, jo atsakymas į visus kitus klausimus apie savo atrastas galias buvo toks: „Geras! Galbūt tai todėl, kad senelis myli mane, yra vienas geriausių mano draugų ir rūpinasi manimi!“

Esu palaimintas, nes galėjau matyti tikrai stebuklingų dalykų, nutikusių ištikimiems Afrikos, Papua Naujosios Gvinėjos, Australijos, Naujosios Zelandijos ir Ramiojo vandenyno salų šventiesiems. Sutinku su Oliu – turbūt taip nutiko dėl to, kad tie tikintys žmonės jautė Dangiškajam Tėvui ir Gelbėtojui tą patį, ką Olis jautė man. Jie myli Dievą, lyg Jis būtų jų artimas draugas ir jais rūpintųsi.

Šios Bažnyčios nariai turi galimybę gauti (daugelis ir gauna) dvasinį liudijimą ir sudaryti sandoras sekti Viešpačiu. Tačiau vieni artėja prie Jo, o kiti – ne. Kuriai kategorijai priklausote jūs?

Dievas turėtų būti mūsų visatos centras – tiesioginis mūsų dėmesio centras. Ar Jis toks yra? O gal Jis kartais nutolsta nuo mūsų minčių ir mūsų širdžių ketinimų? (žr. Mozijo 5:13.) Atkreipkite dėmesį, kad svarbūs ne tik mūsų jausmai, bet ir „ketinimai“. Kaip mūsų elgsena ir veiksmai atspindi mūsų ketinimų dorumą?

Būdamas 16 metų mūsų sūnus Benas kalbėjo kuolo konferencijoje ir uždavė klausimą: „Kaip jaustumėtės, jei kas nors jums kas savaitę ką nors pažadėtų, bet pažado nesilaikytų?“ Jis tęsė: „Ar priimdami sakramentą ir sandorą laikytis Jo įsakymų ir visuomet Jį atminti, rimtai žvelgiame į savo pažadus?“

Viešpats parūpina būdų, kaip atminti Jį ir Jo palaikančias galias. Vienas iš tų bendrų mums visiems būdų – tai sunkumai (žr. Almos 32:6). Kai žvelgiu į patirtus išbandymus, man darosi aišku, kad dėl jų aš paūgėjau, ėmiau geriau suprasti ir įsijausti. Per įvairius patyrimus ir gryninimą, įrašytus mano širdyje, jie suartino mane su mano Dangiškuoju Tėvu ir Jo Sūnumi.

Viešpaties vadovavimas ir nurodymai yra būtini. Jis pagelbėjo ištikimajam Jaredo broliui, padėdamas išspręsti vieną iš dviejų iššūkių: Jis jam pasakė, kaip paklusniai suręstoms baržoms parūpinti gryno oro (žr. Etero 2:20). Įdomu tai, kad baržų vidaus apšvietimo problemą Viešpats paliko laikinai neišspręstą, nes, kaip Jis aiškino, norėdami ją išspręsti jie turės praeiti išbandymus. Pats Viešpats pasiųs vėjus, lietus ir potvynius (žr. Etero 2:23–24).

Kodėl Jis taip darė? Kodėl Jis mus įspėja šalintis pavojaus, kai pats paprasčiausiai gali užkirsti kelią tam kilsiančiam pavojui? Prezidentas Vilfordas Vudrafas pasakojo apie kartą gautą dvasinį įspėjimą patraukti vežimą, kuriame miegojo pats, jo žmona ir vaikas; netrukus jis pamatė, kad kilo viesulas ir su visomis šaknimis išrovęs didelį medį bloškė tiesiai į tą vietą, kur prieš tai stovėjo jo vežimas (žr. Teachings of Presidents of the Church: Wilford Woodruff [2004], 47).

Abiem šiais atvejais būtų užtekę tik pakoreguoti orą ir pavojaus nebūtų buvę. Bet čia ir yra esmė: užuot pats sprendęs problemą, Viešpats nori, kad ugdytume tokį tikėjimą, kuris padės sprendžiant problemas kliautis ir pasitikėti Juo. Tuomet Jo meilę jausime pastoviau, galingiau, aiškiau ir artimiau. Galime tapti viena su Juo ir tapti tokie, kaip Jis. Jo tikslas – kad taptume tokie, kaip Jis. Tai yra Jo šlovė ir Jo darbas (žr. Mozės 1:39).

Vienas berniukas už savo namo esančiame žemės lopinėlyje bandė įsirengti žaidimų aikštelę, kurioje galėtų žaisti su savo mašinėlėmis. Jo darbui sukliudė didelis akmuo. Berniukas iš visų jėgų bandė nustumti ar nutempti tą akmenį, tačiau, kad ir kaip jis stengėsi, akmuo nejudėjo.

Kurį laiką jį stebėjęs tėtis priėjo prie sūnaus ir tarė: „Kad pajudintum šį didelį akmenį, turi panaudoti visas jėgas.“

Berniukas atsakė: „Aš ir stūmiau iš visų jėgų!“

Tėtis jį pataisė: „Ne, ne iš visų. Dar nepasinaudojai mano pagalba!”

Tada jie abu pasilenkė ir nesunkiai nustūmė akmenį.

Mano draugo Vaibos Romo tėvas, pirmasis Papua Naujosios Gvinėjos kuolo prezidentas, taip pat buvo pamokytas, kad iškilus poreikiui jis gali kreiptis į savo Dangiškąjį Tėvą. Jis ir jo kaimynai kaimiečiai prasimaitindavo tik iš auginamų javų. Kartą kaime jis padegė savo žemės ūkio lopinėlį, kad jį pravalytų. Tačiau prieš gaisrą buvo ilga kaitra, išdžiovinusi augmeniją. Taigi, tas jo sukeltas gaisras tapo panašus į tą, apie kurį praeitoje visuotinėje konferencijoje kalbėjo mūsų pranašas, Prezidentas Tomas S. Monsonas (žr. „Paklusnumas atneša palaiminimus“, 2013 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga ). Gaisras ėmė plisti į žolynus ir krūmynus ir, jo sūnaus žodžiais tariant, virto „dideliu ugnies monstru“. Jis baiminosi dėl kaimiečių ir pavojaus netekti javų derliaus. Jei jis bus sunaikintas, tai jam teks atsakyti prieš visą kaimą. Nesugebėdamas pats užgesinti gaisro, jis prisiminė Viešpatį.

Dabar pacituosiu jo sūnų, mano draugą: „Jis atsiklaupė vienos kalvos krūmyne ir ėmė melsti Dangiškojo Tėvo užgesinti gaisrą. Staiga virš jo atsirado didelis juodas debesis ir ėmė smarkiai lyti – bet lyti tik ten, kur degė ugnis. Apsižvalgęs pamatė, kad visur kitur buvo giedras dangus. Jis negalėjo patikėti, kad Viešpats išklausė paprastą žmogų, tad vėl parklupo ir ėmė verkti kaip vaikas. Jis sakė, kad tai buvo pats maloniausias jausmas“ (žr. Almos 36:3).

Mūsų Gelbėtojas tikrai nori, kad Jį pamiltume taip, kad savo valią suderintume su Jo valia. Tik taip pajusime Jo meilę ir pažinsime Jo šlovę. Tik taip Jis galės laiminti mus pagal Savo norą. Taip nutiko Nefiui, Helamano sūnui, kuris pasiekė tokį lygį, jog Viešpats besąlygiškai ėmė juo pasitikėti ir laiminti viskuo, ko jis beprašytų (žr. Helamano 10:4–5).

Jano Martelio knygos Pi gyvenimas pagrindinis veikėjas taip išreiškia savo jausmus Kristui: „Niekaip negalėjau išmesti Jo iš galvos. Ir dabar negaliu. Ištisas tris dienas mąsčiau apie Jį. Kuo daugiau apie jį galvojau, tuo sunkiau galėjau Jį pamiršti. Ir kuo daugiau apie Jį sužinojau, tuo mažiau norėjau Jį palikti“ ([2013], p. 63).

Būtent tai ir jaučiu Gelbėtojui. Jis visada šalia, ypač kai būnu šventose vietose ir kai labai reikia; o kartais, kai to mažiausiai tikiuosi, beveik jaučiu, kad Jis tapšnoja man per petį, lyg leisdamas žinoti, kad myli mane. Į tą meilę tegaliu atsakyti savo netobulu būdu – atiduodamas Jam savo širdį (žr. DS 64:22, 34).

Prieš kelis mėnesius buvau kartu su vyresniuoju Džefriu R. Holandu, kuris tuomet skirstė misionierius į misijas. Išeinant jis manęs palaukė, o kai pradėjome eiti kartu, apkabino mane per pečius. Aš prasitariau, kad jis taip kartą jau darė anksčiau, Australijoje. Jis atsakė: „Todėl, kad tave myliu!“ Žinau, kad tai tiesa.

Tikiu, kad jei turėtume privilegiją fiziškai eiti kartu su Gelbėtoju, tai pajustume ir Jo ranką, taip pat apkabinančią mūsų pečius. Kaip tų į Emausą ėjusių mokinių širdys, taip ir mūsų širdys degtų mumyse (žr. Luko 24:32). Štai Jo žinia: „Ateikite ir pamatysite“ (Jono 1:39). Tai asmeniškas, kviečiantis ir sveikinantis kvietimas eiti su Juo, mus apkabinusiu per pečius.

Būkime visi tokie pat užtikrinti, kaip ir Enosas; štai kas rašoma paskutinėje jo trumpos, bet labai svarbios knygos eilutėje: „Aš džiaugiuosi ta diena, kada mano mirtingasis apsirengs nemirtingumu ir stos priešais jį; tada išvysiu jo veidą su džiaugsmu, ir jis tars man: Ateik pas mane, palaimintasis, štai tau paruošta vieta mano Tėvo buveinėse“ (Enoso 1:27).

Dėl daugybės patyrimų ir man liudijusios Dvasios galios galiu su visu įsitikinimu paliudyti, kad Dievas yra gyvas. Jaučiu Jo meilę. Tai maloniausias jausmas. Tad darykime tai, kas reikalinga mūsų valią suderinti su Jo valia ir tikrai Jį mylėti. Jėzaus Kristaus vardu, amen.