Žvelk pirmyn su tikėjimu

Vyresnysis Edvardas Dubė

Iš Septyniasdešimties


nulinis
Viešpaties akyse svarbu ne tai, kiek daug esame padarę arba kur esame buvę, bet daug svarbiau yra tai, kur esame pasiryžę nueiti.

Kai buvau vaikas, dirbdamas su mama laukuose iš jos gavau vieną svarbiausių gyvenimo pamokų. Buvo vėlyvas rytas, saulė jau buvo aukštai danguje ir atrodė, kad mes jau labai ilgai ravime. Aš stabtelėjau, atsisukau pasižiūrėti, kiek buvome padarę, ir pasakiau mamai: „Pažiūrėk, kiek daug padarėme!“ Mama nieko neatsakė. Manydamas, kad ji neišgirdo, pakartojau truputį garsiau. Tačiau ji vėl neatsakė. Pakėlęs balsą dar labiau, pakartojau dar kartą. Galiausiai ji atsisuko į mane ir tarė: „Edvardai, niekada nežiūrėk atgal. Žvelk pirmyn, kiek dar turime padaryti.“

Mano brangūs broliai ir seserys, sandora, kurią sudarėme su Viešpačiu pasikrikštydami, „būti Dievo liudytojais visada ir visame, ir visur, kur bebūtumėt“ (Mozijo 18:9) yra viso gyvenimo įsipareigojimas. Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas mokė: „Tie, kurie įžengė į krikšto vandenis ir gavo Šventosios Dvasios dovaną, atsistojo ant mokinystės kelio, įsipareigojo tvirtai ir be išlygų sekti mūsų Gelbėtojo pėdomis“ („Šventieji visiems metų laikams“, 2013 m. balandžio mėn. visuotinės konferencijos medžiaga). Per Savo tarnus Viešpats pašaukia mus tarnauti įvairiuose pašaukimuose, kuriuos priimame su visišku atsidavimu. Kai esame atleidžiami ir pašaukiami atlikti kitą pavedimą, mes tai džiaugsmingai priimame žinodami tą patį, ką ir mūsų protėviai, – kad „Viešpaties tarnystėje svarbu ne tai, koks mūsų pašaukimas, o kaip jį atliekame” (J. Reuben Clark Jr., in Conference Report, Apr. 1951, 154).

Taigi, kai kuolo prezidentas ar vyskupas atleidžiamas iš pareigų, jis džiaugsmingai priima atleidimą, o kai pašaukiamas tarnauti ten, kur Viešpats per savo tarnus „mato reikalinga“ (Mozijo 3:19), jis nei gyvena prisiminimais, nei žvelgia atgal ir mano, kad užtektinai tarnavo. Jis „nepailsta daryti gera“, nes žino, kad „deda didelio darbo pamatą“, aiškiai suvokdamas, kad tokios pastangos atneš amžinas palaimas. Taigi „iš mažų dalykų kyla tai, kas didinga“ (DS 64:33).

Visi turėtume „būti uoliai užsiėmę daryti gera ir daug ką daryti savo laisva valia, ir įgyvendinti daug teisumo“ (DS 58:27).

Vyresnysis Džefris R. Holandas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė: „Iš praeities galime pasimokyti, bet ne joje gyventi. Žiūrėdami atgal pasimokome iš geriausių patyrimų, nesistengdami pakartoti tai, kas jau nebegrįš. Ir kai išmokstame tai, ką turime išmokti, ir pasiimame iš patyrimų tai, kas geriausia, tada žvelgiame pirmyn ir prisimename, kad tikėjimas visada žvelgia į ateitį (“The Best Is Yet to Be,“ Ensign,, Jan. 2010, 24; arba Liahona,, Jan. 2010, 18).

Mano mamos pamokymas žvelgti pirmyn buvo susijęs su matomomis piktžolėmis. Tas iššūkis buvo niekis, palyginus su tuo, ką teko išgyventi pirmiesiems šventiesiems. Šiuos patyrimus labai gerai aprašė vyresnysis Džozefas B. Virtlinas: „1846 metais daugiau kaip 10.000 žmonių paliko klestintį [Navū] miestą, pastatytą ant Misisipės upės kranto. Tikėdami pranašiškais vadovais, šie pirmieji Bažnyčios nariai paliko savo „nuostabųjį miestą“ ir iškeliavo į Amerikos vakarų tyrus. Jie aiškiai nežinojo, nei kur eina, nei kiek tiksliai kilometrų dar reikės nueiti, nei kiek laiko užtruks kelionė, nei kas jų laukia ateityje. Bet jie žinojo, kad juos veda Viešpats ir Jo tarnai“ (“Faith of Our Fathers,“ Ensign,, May 1996, 33).

Jie žinojo, ką reiškia žvelgti pirmyn su tikėjimu. Prieš pusantro dešimtmečio, kai kurie iš tų narių buvo ten, kai buvo gautas apreiškimas:

„Nes iš tiesų sakau jums: palaimintas tas, kuris laikosi mano įsakymų, ar gyvenime, ar mirtyje; ir tas, kuris ištikimas suspaudimuose, – jo atlygis didesnis dangaus karalystėje.

„Dabartiniu metu savo prigimtinėmis akimis jūs negalite matyti jūsų Dievo sumanymo apie tai, kas įvyks vėliau, ir šlovės, kuri ateis po daugelio suspaudimų“ (DS 58:2–3).

Mes taip pat galime žvelgti pirmyn su tikėjimu. Mes galime priimti mūsų Viešpaties kvietimą, kuris kviečia visus be išimties:

„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!

Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.

Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mato 11:28–30).

Mūsų brangus pranašas, Prezidentas Tomas S. Monsonas, jo patarėjai ir Dvylikos Apaštalų Kvorumas visus mus kviečia dalyvauti išgelbėjimo darbe. Nauji atsivertusieji, jaunimas, jauni suaugusieji, baigę savo profesinę karjerą ir nuolatiniai misionieriai – visi vienodai turi vilkti išgelbėjimo darbo spartinimo jungą.

Kartą prezidentas Boidas K. Pakeris, Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidentas, dalyvavo svorių jaučiais tempimo varžybose, kuriose jis gavo pamoką. Štai kaip jis papasakojo šį patyrimą: „Medinės rogės buvo prikrautos cementinių blokų: 4535 kg – puspenktos tonos. <…> Užduotis – jaučiais roges patempti 91 cm. <…> Aš atkreipiau dėmesį į vieną gerai parinktą porą labai didelių, margų, melsvai-pilkšvų gyvulių <…> ne pirmą sezoną dalyvaujančius didžiuosius melsvuosius jaučius.“

Kalbėdamas apie varžybų rezultatus, jis pasakė: „Komandos buvo šalinamos viena po kitos. <…> didieji melsvieji jaučiai net nepateko tarp prizininkų! Pora nedidelių, neišsiskiriančių galvijų, tarpusavyje nelabai derančių savo dydžiu, patempė roges visus tris kartus.“

Galiausiai jis suprato stebinančių rezultatų priežastį: „Didieji melsvieji jaučiai buvo didesni ir stipresni bei tarpusavyje geriau derėjo savo dydžiu nei pastaroji komanda. Tačiau mažieji jaučiai geriau ir darniau dirbo komandoje. Jie tempė jungą kartu. Abu gyvūnai truktelėjo į priekį tiksliai tuo pačiu metu ir ta jėga išjudino svorį“ (“Equally Yoked Together,“ address delivered at regional representatives’ seminar, Apr. 3, 1975; in Teaching Seminary: Preservice Readings [2004], p. 30).

Kai žvelgiame į ateitį su tikėjimu, kviesdami kitus ateiti pas Kristų, mums reikia to paties sutarimo komandoje spartinant išgelbėjimo darbą. Atsižvelgdami į savo individualius pajėgumus mes turime sekti prezidento Dyterio F. Uchtdorfo pamokymu: „Atsistokite arti vienas kito ir kelkite ten, kur stovite“ („Kelkite ten, kur stovite“, 2008 m. spalio mėn. visuotinės konferencijos medžiaga). Kaip pastebėjo vyresnysis L. Tomas Peris iš Dvylikos Kvorumo mes galime realizuoti visą savo potencialą: „Lankydamas Bažnyčią visur žaviuosi visomis geromis permainomis. Tačiau niekada nejaučiu, kad mes, kaip žmonės, gyvename visiškai realizuodami savo tikrąjį potencialą. Man atrodo, kad ne visada dirbame drauge, kad vis dar per daug siekiame asmeninio pripažinimo ir sėkmės ir per mažai domimės bendru Dievo karalystės statymo tikslu“ (“United in Building the Kingdom of God,“ Ensign, May 1987, 35).

„Nes štai, tai yra mano darbas ir mano šlovė – įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“ (Mozės 1:39).

Mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus, kuris mato nuo pradžios iki pabaigos, labai gerai žinodamas kelią, kuris nuves Jį į Getsemanę ir Golgotą, pasakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“ (Luko 9:62). Viešpaties akyse svarbu ne tai, kiek daug esame padarę arba kur esame buvę, bet daug svarbiau yra tai, kur esame pasiryžę nueiti.

Vadovaujančių principų mus mokė pranašas Džozefas Smitas: „Esminiai mūsų religijos principai yra apaštalų ir pranašų liudijimas apie Jėzų Kristų: kad Jis numirė, buvo palaidotas ir trečiąją dieną prisikėlė ir įžengė į dangų, o visi kiti, su mūsų religija susiję dalykai, tėra priedai prie to“ (Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas [2007], p. 49).

Liudiju, kad laikydamiesi mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pavyzdžio ir rankos pakėlimu palaikydami mūsų mylimą pranašą, prezidentą Tomą S. Monsoną, rasime ramybę, paguodą, džiaugsmą ir „valgysime Sionės žemės gėrybes <…> šiomis paskutinėmis dienomis“ (DS 64:34). Jėzaus Kristaus vardu, amen.