Nežymūs ir paprasti dalykai

Vyresnysis Arnulfas Valensuela

Iš Septyniasdešimties


Arnulfas Valenzuela
Padėkime kitiems su tikėjimu ir meile.

Mano mylimi broliai ir seserys, vos prieš kelias savaites buvau misionierių ruošimo centre Meksiko mieste, kur kalbėjau misionieriams. Kartu su žmona sąmoningai atvykome keliomis valandomis anksčiau. Apžiūrinėdami gražius sodelius ir puikiai prižiūrėtas Misionierių ruošimo centro gatves, negalėjome nepastebėti, kaip šimtų vyresniųjų ir seserų veiduose spinduliavo laimė. Kiekvienas iš jų stengėsi išmokti naują kalbą ir geriau įvertinti savo, kaip misionieriaus, paskirtį.

Stabtelėjęs apmąstyti šį nuostabų reginį, prisiminiau Almos žodžius, kai jis įsakė savo sūnui Helamanui vesti jo žmonių istoriją kartu su metraščiais, kurie buvo jam patikėti, ir išsaugoti juos šventus, kad vieną dieną jie išeitų kiekvienai tautai, giminei, liežuviui ir liaudžiai.

Alma jam sakė:

„Dabar jūs galite pamanyti, kad tai mano kvailystė; bet štai sakau tau, kad nežymiais ir paprastais dalykais įvykdomi dideli dalykai; ir nežymios priemonės daugeliu atvejų suglumina išmintinguosius.

Ir Viešpats Dievas dirba, panaudodamas priemones savo didiems ir amžiniems tikslams įgyvendinti; ir labai nežymiomis priemonėmis Viešpats suglumina išmintinguosius ir įgyvendina daugelio sielų išgelbėjimą“ (Almos 37:6–7).

Misionierių tyrumas ir jaunatviškumas puikiai parodo, kaip tie, kurie yra nuolankūs, gali „pakviesti kitus ateiti pas Kristų, padėti jiems priimti sugrąžintąją Evangeliją per tikėjimą Jėzumi Kristumi ir Jo Apmokėjimu, atgailą, krikštą, Šventosios Dvasios dovaną ir ištvėrimą iki galo“ (Skelbti mano evangeliją. Misionieriško darbo vadovas [2004], p. 1).

Būdami Bažnyčios nariais galime per nežymius ir paprastus dalykus „daugelį [įtikinti] jų kelių klaidingumu“ ir padėti atvesti „juos į jų Dievo pažinimą jų sieloms išgelbėti“ (Almos 37:8).

Kartą kartu su kuolo prezidentu ir vyskupu vykome aplankyti mažiau aktyvų narį. Labai paprastai mokėme jį apie Šabo palaiminimus ir jam išreiškėme savo nuoširdžią meilę. Jis atsakė: „Viskas, ko man reikėjo, tai, kad kas nors ateitų ir apkabintų mane.“ Aš tučtuojau atsistojau ir apkabinau jį. Kita diena buvo sekmadienis. Tas brolis atėjo į sakramento susirinkimą kartu su visa savo šeima.

Per lankančiųjų seserų susitikimą mūsų apylinkės narė Marta liepė mano žmonai ir su ja buvusiai seseriai niekada nebegrįžti. Ji nusprendė neiti į Bažnyčią. Viena iš lankančiųjų mokytojų paklausė Martos, ar jos galėtų paskutinį kartą kartu sugiedoti giesmę. Ji sutiko. Joms giedant įvyko kažkas ypatingo. Pamažu Dvasia užliejo kambarį. Kiekviena iš jų tai pajautė. Martos širdis suminkštėjo. Su ašaromis akyse ji išliejo savo širdį lankančiosioms mokytojoms. Tą akimirką ji suvokė, kad žinojo, jog Evangelija yra tikra. Tada ji padėkojo savo lankančiosioms mokytojoms ir pareiškė norą, kad jos vėl ją aplankytų. Nuo tos dienos ji laukdavo jų su džiaugsmu.

Marta pradėjo lankyti Bažnyčią kartu su jaunesniąja dukterimi. Metų metus jos reguliariai lankė Bažnyčią ir Marta niekada neprarado vilties, kad jos vyras galiausiai nuspręs jungtis prie jų. Galų gale atėjo diena, kai Viešpats suminkštino jo širdį ir jis, o vėliau ir jų kita duktė, pradėjo lankytis Bažnyčioje kartu. Ši šeima pradėjo jausti tikrąjį džiaugsmą, kurį suteikia Evangelijos palaiminimai jų namuose. Nuo tada Marta ištikimai tarnauja mūsų apylinkės Paramos bendrijos prezidente, o jos vyras puikiai tarnavo keliuose kuolo pašaukimuose. Visa tai prasidėjo nuo sugiedotos giesmės – nežymaus ir paprasto dalyko, kuris palietė Martos širdį.

Sirijos karaliaus kariuomenės vadas Naamanas buvo garbingas, stiprus ir drąsus vyras, tačiau jis buvo raupsuotas (žr. 2 Karalių 5:1). Nesulaukęs gydymo iš Izraelio karaliaus, Naamanas nuvyko prie pranašo Eliziejaus namo durų. Eliziejus nusiuntė pasiuntinį jam pasakyti:

„Eik ir nusimaudyk Jordano upėje septynis kartus; tavo kūnas išgis, ir tu būsi švarus.“

„Bet Naamanas pyktelėjo ir nuėjo sau. „Aš maniau, – tarė, – kad jis tikrai išeis pas mane, atsistos, šauksis Viešpaties, savo Dievo, vardo, pamojuos ranka virš tos vietos ir išgydys nuo raupsų!“ <>

Bet tarnai, priėję prie jo, kalbėjo: „Tėve, – sakė jie, – jei pranašas būtų įsakęs tau ką nors nepaprasta padaryti, ar tu nebūtumei to daręs? Juo labiau, kad jis tau pasakė: „Nusimaudyk ir būsi švarus?“

Tad jis nukeliavo ir pasinėrė septynis kartus Jordano upėje pagal Dievo vyro žodį; jo kūnas tapo kaip mažo berniuko, ir jis pasidarė švarus“ (2 Karalių 5:10–11, 13–14).

Mūsų pranašas Tomas S. Monsonas pakvietė mus visus eiti ir gelbėti mūsų brolius ir seseris. Jis pasakė: „Pasauliui reikia jūsų pagalbos. Yra kojų, kurias reikia sustiprinti, rankų, kurias reikia sugriebti, protų, kuriuos reikia padrąsinti, širdžių, kurias reikia įkvėpti, ir sielų, kurias reikia išgelbėti. Jūsų laukia amžinos palaimos“ („Į pagalbą“, 2001 m. balandžio mėn. visuotinės konferencijos medžiaga).

Liudiju, kad yra daug žmonių, kuriems reikia mūsų pagalbos, ir jie laukia mūsų. Jie pasiruošę sutikti savo ištikimus brolius ir seseris, kurie nežymiais ir paprastais būdais padėtų ir išgelbėtų juos. Aš pats daugybę valandų praleidau lankydamas mažiau aktyvius Bažnyčios narius, kurių širdis suminkštino Viešpats ir kurie dabar yra pasiruošę priimti mūsų liudijimus ir nuoširdžią meilę. Kai padėsime jiems ir pakviesime, jie nedvejodami sugrįš į Bažnyčią.

Padėkime kitiems su tikėjimu ir meile. Prisiminkime Viešpaties pažadą:

„Ir jei būtų taip, kad visas savo dienas dirbtumėte, šaukdami atgailą šiems žmonėms, ir atvestumėte pas mane tik vieną sielą, koks didis būtų jūsų džiaugsmas su ja mano Tėvo karalystėje!

Ir dabar, jeigu jūsų džiaugsmas bus didis su viena siela, kurią atvedėte pas mane į mano Tėvo karalystę, koks didis bus jūsų džiaugsmas, jei atvesite pas mane daugelį sielų!“ (DS 18:15–16.)

Aš liudiju apie Viešpaties meilę visiems Jo vaikams. Aš žinau – Jis gyvas ir Jis yra mūsų Išpirkėjas. Jėzaus Kristaus vardu, amen.