Ar norėtum pasveikti?

Vyresnysis Timotis Dž. Daiksas

Iš Septyniasdešimties


Timotis Dž. Daiksas
Kai atgailaujame ir atsiverčiame į Viešpatį, tampame sveiki, o mūsų kaltė nuplaunama.

Per džiaugsmingą šventę Jeruzalėje Gelbėtojas paliko minias, ieškodamas tų, kuriems labiausiai reikėjo pagalbos. Jis rado juos Betzatoje, prie Avių vartų esančioje penkių stoginių maudyklėje, kuri buvo žinoma kaip kenčiančiuosius traukianti vieta.

Evangelija pagal Joną pasakoja, kad maudyklės stoginėse „gulėdavo daugybė ligonių – aklų, raišų, išsekusių, laukiančių, kol sujudės vanduo

„Mat kartkartėmis maudyklėn nusileisdavo angelas ir sujudindavo vandenį. Kas, vandeniui sujudus, pirmas įlipdavo į tvenkinį, pagydavo, kad ir kokia liga būtų sirgęs” (Jono 5:3–4).

Gelbėtojo apsilankymas pavaizduotas nuostabiame Karlo Bloko paveiksle, pavadintame Kristus išgydo ligonį Betzatoje. Blokas pavaizdavo Jėzų, atsargiai keliantį laikiną uždangalą, už kurio, laukdamas prie maudyklės, guli ligonis (Jono 5:7). Šioje vietoje žodis ligonis apibūdina žmogų, neturintį jėgų, ir akcentuoja Gelbėtojo, kuris tyliai atėjo tarnauti tiems, kurie negalėjo sau padėti, malonę bei gailestingumą.

Paveiksle pavaizduotas vyras, 38 metus kenčiantis dėl savo negalios, guli susirietęs prieblandoje ant grindų, išvargintas ir praradęs orumą.

Gelbėtojas, viena ranka pakėlęs jį dengiančio audinio kraštą, kita ranka jį kviečia ir užduoda veriantį klausimą: „Ar norėtum pasveikti?“

Vyras atsako: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane“ (Jono 5:6–7).

Į, atrodytų, vyrui neįvykdomą užduotį, Jėzus pateikia giliai prasmingą ir netikėtą atsakymą:

„Kelkis, imk savo gultą ir eik!

Žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti“ (Jono 5:8–9).

Aprašydamas kitą jaudinantį reginį, Lukas pasakoja, kaip Gelbėtojas, keliaudamas į Jeruzalę, sutiko 10 raupsuotų vyrų. Dėl savo negalios, jie „sustojo atstu“ (Luko 17:12). Jie buvo atstumtieji – nešvarūs ir nepageidaujami.

Jie šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ (Luko 17:13) – kitais žodžiais tariant, maldavo: „Ar Tu galėtumei kaip nors mums padėti?“

Nuostabusis užjaučiantis Gydytojas, žinojo, kad prieš įvykstant stebuklui turi pasireikšti tikėjimas ir todėl jiems pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ (Luko 17:14.)

Jiems beeinant su tikėjimu, įvyko stebuklas. Ar galite įsivaizduoti tą didžiulį džiaugsmą, kai jiems matant, realiame laike, kiekviename žingsnyje jų kūnai buvo valomi, gydomi ir atstatomi?

„Vienas jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą.

Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. <>

Ir [Jėzus] tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Luko 17:15–16, 19).

Dirbdamas bendrosios praktikos gydytoju ir chirurgu, stengiausi pagydyti ir pataisyti fizinius kūnus. Jėzus Kristus gydo kūną, protą ir dvasią, bet Jo gydymas prasideda nuo tikėjimo.

Ar pamenate, kai jūsų tikėjimas ir džiaugsmas liejosi per kraštus? Prisiminkite tą akimirką, kai gavote savo liudijimą ir pasijutote išgydyti; arba kai Dievas patvirtino jums, kad esate Jo sūnus ar dukra ir kad Jis jus labai myli. Jei ta akimirka užsimiršo, ją galima prisiminti.

Gelbėtojas moko mus, kaip pasveikti, pajusti pilnatvę ar iš naujo užgimti:

„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!

„Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.

„Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mato 11:28–30).

Žodžiai „Ateik ir sek paskui mane!“ (Luko 18:22) kviečia palikti senąjį gyvenimą, pasaulio geidulius ir su nauja tikinčia širdimi tapti nauju kūriniu, kuriam „kas buvo sena, praėjo, [ir] atsirado nauja“ (2 Korintiečiams 5:17). Taip mes užgimstame iš naujo.

„Artinkitės prie manęs, ir aš artinsiuos prie jūsų; stropiai manęs ieškokite, ir rasite; prašykite, ir gausite; belskite, ir bus jums atidaryta“ (DS 88:63).

Artėdami prie Jo, suprantame, kad mirtingasis gyvenimas turi būti sunkus ir kad „visame kame būtinai turi būti priešingybė“ (2 Nefio 2:11). Ir tai nereiškia, kad išgelbėjimo planas netobulas. Priešingai, priešprieša yra neatsiejama mirtingojo gyvenimo dalis, stiprinanti mūsų valią ir tobulinanti mūsų pasirinkimus. Gyvenimo netikėtumai padeda mums kurti amžiną ryšį su Dievu – pašvenčiant Jam savo širdis su išraižytu Jo atvaizdu savo veide (žr. Almos 5:19).

„Tai darykite mano atminimui“ (Luko 22:19), – prašė mūsų Gelbėtojas, įsteigdamas tai, ką dabar vadiname Sakramentu. Šio įsakymo vykdymas su duona ir vandeniu atnaujina šventas sandoras, kurias esame sudarę su Dievu, ir sugrąžina Apmokėjimo galią į mūsų gyvenimus. Kai atsisakome įpročių ir gyvenimo būdo, kurie kietina širdis ir sprandus, mūsų gyvenimai tampa išgydyti. „Sudėdami savo maišto ginklus“ (Almos 23:7), tampame savo valios šeimininkais (DS 58:28), nebesame apakinti Šėtono melagingų įtikinėjimų arba apkurtinti išbalansuojančio pasaulietinio triukšmo.

Kai atgailaujame ir atsiverčiame į Viešpatį, pasveikstame ir mūsų kaltė nuplaunama. Mums, kaip Enosui, gali kilti klausimas „Kaip tai padaryta?“ Viešpats atsako: „Dėl tavo tikėjimo Kristumi <> todėl štai, tavo tikėjimas padarė tave sveiką“ (Enoso 1:7, 8).

Pamaldi olandų krikščionė Kori ten Bum, pagijo netgi po to, kai per Antrąjį pasaulinį karą buvo patekusi į koncentracijos stovyklą. Nors ir patyrė dideles kančias, Kori išgyveno, tačiau jos mylima sesuo Betsė žuvo vienoje iš stovyklų.

Po karo ji dažnai viešai kalbėdavo apie savo išgyvenimus, pagijimą ir atleidimą. Kartą buvęs nacių apsaugos darbuotojas, kuris buvo Kori skausmingo įkalinimo Ravensbriuke, Vokietijoje, patirties dalis, kreipėsi į ją, džiaugdamasis jos žinia apie Kristaus atleidimą ir meilę.

Fraulen, esu nepaprastai dėkingas už jūsų žinią, – tarė jis. – Nuostabu, kad, kaip sakote, Jis nuplovė mano nuodėmes!“

„Jis ištiesė savo ranką, kad paspaustų manąją, – prisimena Kori.– O aš, kuri taip dažnai pamokslaudavau, <> kad reikia atleisti, nepadaviau rankos.

Kai manyje virė piktos, kerštingos mintys, suvokiau, kad tai nuodėmė. <> Meldžiausi: Viešpatie Jėzau, atleisk man ir padėk man atleisti jam.

Bandžiau šypsotis [ir] stengiausi ištiesti ranką. Bet nepajėgiau. Nejaučiau nieko, nei menkiausios kibirkštėlės šilumos ar meilės. Ir vėl tyliai meldžiausi. Jėzau, aš negaliu jam atleisti. Suteik man Savo atleidimą.

Kai paspaudžiau jam ranką, įvyko neįtikėtinas dalykas. Į mano širdį plūstelėjo meilė šiam nepažįstamajam, beveik pribloškusi mane, ir atrodė, tarsi srovė nuo mano peties per mano ranką perėjo į jį.

Taip supratau, kad pasaulio išgijimas priklauso ne tiek nuo mūsų atleidimo, kiek nuo gerumo, bet viskas ateina iš Jo. Kai Jis liepia mylėti savo priešus, kartu su įsakymu duoda mums meilę.“1

Kori ten Bum pasveiko.

Prezidentas Tomas S. Monsonas sakė: „Yra tik viena gyvybė, kuri palaiko prislėgtuosius, liūdinčius ir sielvartaujančius – tai Jėzus Kristus.“2

Jei jaučiatės nešvarūs, nemylimi, nelaimingi, neverti ar ligoti, atminkite: „Viskas, kas gyvenime yra neteisinga, gali būti ištaisyta per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą.“3 Turėkite tikėjimo ir kantrybės – Gelbėtojas yra paruošęs jums laiką ir tikslą. „Nebijok, vien tikėk!“ (Morkaus 5:36.)

Būkite tikri, kad Gelbėtojas nori išgydyti mūsų dvasią ir širdį. Jis laukia prie durų ir beldžiasi. Atsiliepkime Jam iš naujo melsdamiesi, atgailaudami, atleisdami ir pamiršdami. Mylėkime Dievą ir tarnaukime savo artimui stovėdami šventose vietose ir gyvendami švarų gyvenimą. Bejėgis žmogus prie Betzatos maudyklės, raupsuotasis pakeliui į Jeruzalę, Kori ten Bum – visi jie buvo išgydyti. Ar norėtum pasveikti? „Kelkis, ir eik!“ Pakanka Jo malonės (2 Korintiečiams 12:9). Jūs niekada nebūsite vieni.

Žinau, kad Dievas yra gyvas. Žinau, kad mes visi esame Jo vaikai ir kad Jis mus myli tokius, kokie esame ir kokie galime tapti. Žinau, kad Jis į pasaulį atsiuntė Savo Sūnų atnašauti apmokančiąją auką už visą žmoniją, ir kad tie, kurie priima Jo Evangeliją ir seka Juo, bus išgydyti ir turės pilnatvę. „Ir ateis dienos, kai jūs jį išvysite; nes jis atidengs jums savo veidą; ir tai bus jo metu ir jo būdu, ir pagal jo valią“ (DS 88:68), dėl Jo švelnaus gailestingumo. Tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Rodyti nuorodas

  1.  

    1. Corrie ten Boom, The Hiding Place (1971), 215;

  2.  

    2. Thomas S. Monson, “Meeting Life’s Challenges,“ Ensign, Nov. 1993, 71.

  3.  

    3. Skelbti mano evangeliją. Misionieriško darbo vadovas (2004), p. 52.