Dabar gali tai padaryti!

Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas

Antrasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje


Dyteris F. Uchtdorfas
Jei nepaliausime keltis ir tęsti kelionę <…> tai iš nesėkmių kažko pasimokysime ir todėl tapsime geresni bei laimingesni.

Kai buvau jaunas, parkritęs galėdavau greitai atsikelti. Tačiau metams bėgant priėjau nerimą keliančią išvadą, kad fizikos dėsniai pasikeitė – ne mano naudai.

Neseniai slidinėjau kartu su savo dvylikamečiu anūku. Kartu smagiai leidome laiką, kol nepaslydau ant ledo ir pargriuvęs šlovingai nenuslydau stačia nuokalne.

Bandydamas atsikelti išbandžiau visas gudrybes, bet vis nesisekė – parkritau ir nebegalėjau pakilti.

Fiziškai jaučiausi gerai, bet mano ego buvo truputėlį nubrozdintas. Tad puoliau taisytis savo šalmą ir akinius, nes nenorėjau, kad kiti slidinėtojai mane pažintų. Negalėjau net įsivaizduoti savęs ten beviltiškai sėdinčio, kol grakščiai šliuoždami pro šalį jie linksmai man šauktų: „Sveiki, broli Uchtdorfai!“

Ėmiau mąstyti, kas man geriausiai padėtų. Tada prie manęs priartėjo anūkas. Pasakiau jam, kas nutiko, bet jam nelabai rūpėjo mano pasiaiškinimai, kodėl negaliu atsistoti. Jis pažvelgė man į akis, ištiesęs savo ranką sugriebė už manosios ir tvirtu balsu tarė: „Opa, dabar gali tai padaryti!“

Aš staigiai atsistojau.

Aš vis dar negaliu tuo patikėti. Kas dar prieš akimirką buvo neįmanoma, staiga tapo įmanoma, nes dvylikametis berniukas ištiesė man ranką ir tarė: „Dabar gali tai padaryti!“ Man tai buvo pasitikėjimo savimi, entuziazmo ir stiprybės įpūtimas.

Broliai, mūsų gyvenime gali nutikti taip, kad pakilti ir žengti pirmyn atrodys ne mūsų jėgoms. Tą dieną ant snieguotos nuokalnės kai ko išmokau. Net kai galvojame, jog negalime pakilti, vis dar lieka viltis. Ir kartais mums tereikia kažko, kas pažvelgtų mums į akis, paimtų už rankos ir pasakytų: „Dabar gali tai padaryti!“

Tvirtumo iliuzija

Galime manyti, kad moterys dažniau už vyrus jaučiasi netinkamos ir linkusios į neviltį, kad tie jausmai jas veikia labiau nei mus. Nesu tuo tikras. Vyrai irgi jaučia kaltę, išgyvena depresiją ir nesėkmes. Galime apsimesti, kad tokie jausmai mūsų neliečia, tačiau taip nėra. Mūsų nesėkmės ir netobulumai gali mus tiek prislėgti, kad pradėsime mąstyti, jog mums niekada nepasiseks. Dėl to, kad jau esame kritę, galime pradėti manyti, kad mums lemta taip dažnai kristi. Vienas rašytojas apie tai rašė: „Stengiamės plaukti prieš srovę, bet ji vis neša mūsų laivelius atgal į praeitį.“1

Esu matęs, kaip kupini potencialo ir malonės vyrai traukiasi iš sunkaus Dievo karalystės statymo darbo, nes jie kartą ar du parkrito. Tai buvo daug žadantys vyrai, galėję būti išskirtine kunigija ir Dievo tarnais. Bet dėl to, kad parkrito ir prarado ryžtą, jie nusimetė kunigystės įsipareigojimus ir patraukė kitu, ne tokiu kilniu keliu.

Ir taip jie gyvena sau, tenkindamiesi tik maža dalimi to, ką gali pasiekti, net nepasiekę to potencialo, kuris yra jų prigimtinė teisė. Vienas poetas gailiai rašė, kad jie yra lyg tos nelaimingos sielos, numirusios su dar jose tebeskambančia muzika.2

Nesėkmės niekam nepatinka. Mums nepatinka, kai kiti – ypač mūsų mylimieji – mato mūsų nesėkmes. Visi norime būti gerbiami ir vertinami. Norime būti čempionai. Tačiau mes, žmogiškos būtybės, čempionais netapsime be pastangų, be tam tikros disciplinos ir be klaidų.

Broliai, mūsų likimą lemia ne tai, kiek kartų parkrintame, bet kiek kartų atsikeliame, nusipurtome dulkes ir žengiame pirmyn.

Liūdesys pagal Dievo valią

Žinome, kad šis gyvenimas žemėje yra išbandymas. Bet Dangiškasis Tėvas mus myli tobula meile, todėl Jis parodo, kur rasti atsakymus. Jis davė mums žemėlapį, su kuriuo nepaklysime nežinomoje teritorijoje ir netikėtuose išbandymuose, su kuriais susiduriame visi. Dalis to žemėlapio – tai pranašų žodžiai.

Kai nuklystame – parkrentame ar nukrypstame nuo mūsų Dangiškojo Tėvo kelio – tie pranašų žodžiai mums pasakys, kaip pakilti ir sugrįžti į tą kelią.

Iš visų amžiais pranašų mokomų dalykų nepaliaujamai yra akcentuojama viena viltinga ir širdžiai maloni žinia – žmonija gali atgailauti, pakeisti kursą ir sugrįžti į tikrąjį mokinystės kelią.

Tai nereiškia, kad turime susitaikyti su savo silpnybėmis, klaidomis ar nuodėmėmis. Tačiau yra esminis skirtumas tarp atgailon vedančio liūdesio dėl nuodėmės ir liūdesio, vedančio į neviltį.

Apaštalas Paulius mokė, kad liūdesys pagal Dievo valią per atgailą atveda į išgelbėjimą, <…> o „šio pasaulio liūdesys veda į mirtį.3 Liūdesys pagal Dievo valią per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą įkvepia pokyčius ir viltį. Šio pasaulio liūdesys mus pargriauna, užgesina viltį ir įtikinėja toliau pasiduoti pagundoms.

Liūdesys pagal Dievo valią veda į atsivertimą4 ir širdies atsimainymą.5 Jis verčia mus nekęsti nuodėmės ir pamilti gerumą.6 Jis ragina mus keltis ir eiti Kristaus meilės šviesoje. Tikra atgaila reiškia pasikeitimą, o ne kančią ar kankynę. Taip, nuoširdus apgailestavimas ir sąžinės graužatis dėl nepaklusnumo dažnai yra skausmingi. Bet tai labai svarbūs žingsniai šventame atgailavimo procese. Tačiau jei kaltė skatina nekęsti savęs ar kliudo atsikelti, ji ne padeda, o trukdo atgailauti.

Broliai, yra geresnis kelias. Kelkimės ir būkime Dievo vyrai. Turime čempioną – Gelbėtoją, kuris mūsų labui perėjo mirties šešėlių slėnį. Jis atidavė Save kaip išpirką už mūsų nuodėmes. Dar niekas taip nemylėjo kaip Jis; Jėzus Kristus, Avinėlis be kliaudos, savo noru atsigulė ant aukos altoriaus ir iki „paskutinio skatiko“7 apmokėjo mūsų nuodėmes. Jis prisiėmė Sau mūsų kančias. Ant Savo pečių Jis užsidėjo mūsų naštas ir mūsų kaltes. Mano brangūs draugai, kai nusprendžiame ateiti pas Jį, kai priimame Jo vardą ir drąsiai žengiame mokinystės keliu, tai per Apmokėjimą mums pažadama ne tik laimė ir ramybė šiame pasaulyje, bet ir amžinasis gyvenimas ateinančiame pasaulyje.8

Kai suklystame, kai nusidėję parkrintame, pamąstykime, ką reiškia tikra atgaila. Ji reiškia savo širdies ir valios atgręžimą į Dievą ir nuodėmės išsižadėjimą. Tikra širdinga atgaila su savimi atsineša dangišką patikinimą, kad „mes galime tai padaryti dabar“.

Kas jūs esate?

Vienas iš Priešininko metodų, kuriuo jis stengiasi trukdyti mūsų tobulėjimui, yra supainioti mūsų mintis, kad nežinotume, kas iš tikrųjų esame ir ko iš tikrųjų trokštame.

Mes norime leisti laiką su savo vaikais, bet taip pat norime užsiimti kokiu nors mėgstamu vyrišku hobiu. Mes norime numesti svorio, bet taip pat norime pasimėgauti labai mėgstamu maistu. Mes norime tapti panašūs į Kristų, bet taip pat norime piktai apšaukti kokį vyruką, tyčia automobilių eilėje įlindusį prieš mus.

Šėtono tikslas yra sugundyti mus iškeisti mūsų neįkainojamus tikros laimės ir amžinųjų vertybių perlus į netikrą plastikinį pakabutį, kuris tesukuria iliuziją ir yra laimės bei džiaugsmo klastotė.

Kitas Priešininko naudojamas metodas kliudyti mums atsikelti yra versti galvoti, kad įsakymai primetami jėga. Manau, kad pirmiausia pati žmogaus prigimtis priešinasi viskam, kas neatrodo jo paties sugalvota.

Jei į sveiką mitybą ir mankštą žiūrėsime kaip į kažką, ko iš mūsų tikisi gydytojas, tai mums greičiausiai nepasiseks. Jei į šiuos pasirinkimus žiūrėsime kaip į kažką, kas esame ir kuo norime tapti, tai turėsime didesnę galimybę nenukrypti nuo tikslo ir pasiekti sėkmę.

Jei į namų mokymą žiūrėsime kaip į kuolo prezidento tikslą, tai jo atlikimą laikysime mažiau vertingu. Jei į lankymą žiūrėsime kaip į savo tikslą – kaip į kažką, ką trokštame daryti dėl noro panašėti į Kristų ir tarnauti kitiems – tai būsime ne tik labiau linkę vykdyti savo įsipareigojimą, bet ir jį atlikti taip, kad tiek mūsų lankomos, tiek ir mūsų pačių šeima būtų palaimintos.

Labai dažnai mums padeda draugai ar šeima. Bet jei apsidairytume atidžia akimi ir rūpestinga širdimi, tai pamatytume Viešpaties mums parūpintas progas patiems padėti kitiems atsikelti ir siekti savo tikrojo potencialo. Raštuose rašoma: „Ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms“.9

Dorai ir teisiai gyventi bei žvelgti ten, kur norėtume praleisti amžinybę – tai didelis dvasinės galios šaltinis. Nors šį dievišką galutinį tikslą matome tik tikėjimo akimi, jis vis tiek padės mums išsilaikyti teisingame kelyje.

Jei savo dėmesį teskirsime kasdienėms sėkmėms ir nesėkmėms, tai greičiausiai paklydę imsime klaidžioti ir parkrisime. Žvilgsnis į aukštesnius tikslus padės mums tapti geresniais sūnumis ir broliais, malonesniais tėvais ir labiau mylinčiais vyrais.

Net ir tie, kurie yra susitelkę į dieviškus tikslus, gali kartais parkristi, bet jie nebus nugalėti. Jie pasitiki ir kliaunasi Dievo pažadais. Jie vėl pakils su šviesia teisiojo Dievo viltimi ir įkvepiančia didingos ateities vizija. Jie žino, kad jie dabar gali tai padaryti.

Dabar gali tai padaryti

Kiekvienas, tiek jaunas, tiek senas yra patyręs kritimą. Mes, mirtingieji, krentame. Bet jei vis nepaliausime keltis ir tęsti kelionę link Dievo mums duotų dvasinių tikslų, tai iš nesėkmių kažko pasimokysime ir todėl tapsime geresni bei laimingesni.

Mano brangūs broliai, brangūs draugai, bus atvejų, kai manysite, kad nebegalite tęsti kelionės. Pasikliaukite Gelbėtoju ir Jo meile. Su tikėjimu į Viešpatį Jėzų Kristų ir su sugrąžintosios Evangelijos galia ir viltimi visuomet pajėgsite atsistoti ir tęsti kelionę.

Broliai, mes mylime jus. Mes meldžiamės už jus. Norėčiau, kad galėtumėte girdėti, kaip Prezidentas Monsonas meldžiasi už jus. Ar esate jaunas tėvas, ar senas kunigystę turintis asmuo, ar neseniai įšventintas diakonas, mes galvojame apie jus. Pats Viešpats apie jus galvoja!

Suprantame, kad jūsų kelias kartais bus nelengvas. Bet Viešpaties vardu jums štai ką pažadu: kelkitės ir sekite mūsų Išpirkėjo ir Gelbėtojo pėdomis, ir vieną dieną jūs pažvelgsite į nueitą kelią ir prisipildysite amžino dėkingumo už tai, kad pasirinkote pasikliauti Apmokėjimu bei jo pakylėjančia ir sustiprinančia galia.

Mano brangūs draugai ir broliai, kad ir kiek kartų esate paslydę ar parkritę, kelkitės! Jūsų laukia šlovinga lemtis! Stokitės tiesiai ir eikite sugrąžintosios Jėzaus Kristaus Evangelijos šviesoje! Esate stipresni, nei manote. Pajėgiate daugiau, nei įsivaizduojate. Dabar galite tai padaryti! Tai liudiju šventu mūsų Mokytojo ir Išpirkėjo Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Rodyti nuorodas

  1.  

    1. F. Skotas Ficdžeraldas, Didysis Getsbis (1995), p. 166.

  2.  

    2. Žr. Oliver Wendell Holmes, “The Voiceless,” in The Complete Poetical Works of Oliver Wendell Holmes (1908), 99.

  3.  

    3. 2 Korintiečiams 7:10; kursyvas pridėtas.

  4.  

    4. Žr. Apaštalų darbų 3:19.

  5.  

    5. Žr. Ezechielio 36:26; 2 Korintiečiams 5:17; Mozijo 3:19.

  6.  

    6. Žr. Mozijo 5:2.

  7.  

    7. Mato 5:26.

  8.  

    8. Žr. Doktrinos ir Sandorų 59:23.

  9.  

    9. Kolosiečiams 3:23.