Šeimos istorija: Ramybė, apsauga ir pažadai
Vyresnysis Bredlis D. Fosteris
Iš Septyniasdešimties
Iš 2015 m. vasario 14 d. Solt Leik Sičio mieste, Jutoje, vykusioje šeimos istorijos konferencijoje „Roots Tech“ pasakytos kalbos „Šeimų surinkimas, gydymas ir užantspaudavimas“.
Jei jūsų šeima rinks istorinius užrašus, gydys širdis ir užantspauduos šeimos narius, per amžių amžius būsite palaiminti jūs ir jūsų ainija.
Iliustravo Karolina Vibert
Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios istorija yra šeimų istorija. Kai sakau šeimos, turiu omeny ne šiuolaikinį mamos, tėčio ir vaikų modelį.
Šį terminą vartoju taip, kaip jį vartoja Viešpats – kaip žodžių giminė arba daugelio kartų šeimos sinonimą. Mūsų Dangiškojo Tėvo planas Jo vaikams remiasi tokio tipo šeima, kurioje vaikai semiasi stiprybės iš keleto kartų protėvių ir tėvų, ieškančių būdų palaiminti savo ateities kartų ainiją.
Mormono Knyga taip pat pasakoja apie šeimas. Skaitydami tas istorijas sužinome, kad amžiams bėgant šeimos nedaug pasikeitė. Net ir tie, kurie gyveno kitu laiku ir kitoje vietovėje, labai panašūs į mus, ir Dievo troškimas, kad Jo vaikai gyventų laimingose amžinosiose šeimose, nepasikeitė.
Kodėl Viešpats išsaugojo tų istorijų užrašus? Ko Jis norėjo, kad pasimokytume iš jų? Ar jose yra pamokų, galinčių mums padėti stengiantis surinkti, pagydyti ir užantspauduoti šeimas?
Lehio pamoka
Tikiu, kad pirmoji šeima Mormono Knygoje – Lehio šeima – moko mus svarbios pamokos, kurios galbūt nepastebėjome. Lehio šeima gali mus daug ko pamokyti apie šeimos užrašus: kodėl jie svarbūs Viešpačiui ir kodėl jie turėtų būti svarbūs mums.
Istorijos pradžioje Lehis ir Sarija augina savo dukras ir keturis sūnus Jeruzalėje, tame didžiame mieste gyvendami sąlyginai ramų gyvenimą. Kai Viešpats įsakė Lehiui pasiimti šeimą ir vykti į tyrus, jų gyvenimas pasikeitė visiems laikams.
Lehis su šeima pakluso, paliko materialius turtus ir patraukė į pavojingą kelionę į tyrus. Jiems gerokai nukeliavus, Lehis tarė savo sūnui Nefiui:
„Štai aš susapnavau sapną, kuriame Viešpats įsakė man, kad tu ir tavo broliai grįžtumėte į Jeruzalę.
Nes štai Labanas turi žydų metraštį ir taip pat mano protėvių genealogiją, ir tai išraižyta ant skaistvario plokštelių“ (1 Nefio 3:2–3; kursyvas pridėtas).
Dėl šio įsakymo mūsų šeimos yra palaimintos šiuo didžiu Nefio pareiškimu apie tikėjimą ir paklusnumą: „Aš eisiu ir padarysiu tai, ką Viešpats įsakė, nes žinau, kad Viešpats neduoda įsakymų žmonių vaikams, neruošdamas jiems kelio atlikti tai, ką jis jiems įsako“ (1 Nefio 3:7).
Skaistvario plokštelėse buvo užrašai. Jose buvo Dievo žodis, bet taip pat jose buvo Lehio šeimos istorija. Viešpats žinojo, kaip svarbu daugeliui būsimų kartų išsaugoti tuos metraščius.
Ar kada nors susimąstėte, kodėl Viešpats įsakė ne Lehiui, o jo sūnums grįžti susigrąžinti tų metraščių? Jis buvo šeimos patriarchas. Viešpats parodė jam regėjimą. Ar įkalbėti Labaną Lehiui nebūtų buvę lengviau nei jo sūnums?
Nežinome, kodėl sugrįžti į Jeruzalę Viešpats įsakė Lehio sūnums, bet žinome, kad jiems sunkiai sekėsi įvykdyti Viešpaties prašymą. Užduotis buvo sunki ir ji išmėgino jų tikėjimą. Jie gavo vertingas pamokas, turėjusias jiems pasitarnauti keliaujant tyruose. Ko gero, visų svarbiausia yra tai, kad jie sužinojo, jog kai Viešpats įsako, Jis tikrai paruošia kelią tai įvykdyti.
Galime paklausti savęs, ko Viešpats nori, kad išmoktų Jo sūnūs ir dukterys, kai „sugrįš“ susigrąžinti savo šeimos užrašų? Kaip Jis jiems paruošia kelią? Ar Jis nori, kad jie patirtų tam tikrus dalykus? Ar mes skatiname juos tai patirti? Kaip per šventyklą ir tarnavimą atliekant šeimos istorijos darbą Jis tikisi palaiminti jūsų vaikus?
Kai Nefis su broliais sugrįžo į tėvo palapinę, Lehis „paėmė metraščius, kurie buvo išraižyti ant skaistvario plokštelių, ir tyrinėjo juos nuo pradžios“. Ten jis rado „penk[ias] Mozės knyg[as]“, „šventųjų pranašų pranašyst[es]“ ir „savo tėvų genealogiją; todėl jis žinojo, kad yra Juozapo palikuonis; … parduoto į Egiptą“. Ir kai Lehis „pamatė visa tai, jis prisipildė Dvasios“ (1 Nefio 5:10, 11, 13, 14, 17).
Po to Lehis mokė savo šeimą to, ką sužinojo iš plokštelių. Galima sakyti, kad jo palapinė tapo tokiu šeimos istorijos ir mokymosi centru, kokiu turėtų būti mūsų namai.
Nesunku suprasti, kodėl Viešpats norėjo, kad Lehio šeima turėtų tuos metraščius. Jo palikuonims jie atskleidė tapatybę, sujungusią juos su Dievui ištikimais praeities patriarchais, ir į jų širdis įdiegė „jų tėvams duotus pažadus“ (DS 2:2; Džozefo Smito – Istorijos 1:39). Tie metraščiai buvo tokie svarbūs dar negimusių kartų tikėjimui, jog Dvasia perspėjo Nefį, kad be jų „visa tauta nusiristų į netikėjimą ir pražūtų“ (1 Nefio 4:13).
Mormono Knygoje aprašyta kitos liaudies patirtis rodo, kad iš tiesų, praradus užrašus, prarandama tiesa ir ateities kartoms tai atneša pražūtingas pasekmes.
Muleko palikuonys paliko Jeruzalę panašiu metu, kaip ir Lehio šeima. Bet skirtingai nei Lehio šeima, „jie nebuvo atsinešę su savimi jokių metraščių“. Po to, kai maždaug po 400 metų Mozijas juos atrado, „ir jų kalba buvo sugadinta; … ir [jie] neigė savo Kūrėjo egzistavimą“ (Omnio 1:17). Jie prarado savo, kaip sandoros žmonių, tapatybę.
Mozijas išmokė Muleko žmones savo kalbos, kad jie galėtų mokytis iš jo turimų metraščių. Dėl to Muleko palikuonys pasikeitė ir iš neramios bedievės bendruomenės tapo Dievo jiems ir jų šeimoms duotą laimės planą suprantančia bendruomene.
Sugrįžkite su šeima
Žinios apie mūsų tarpusavio ryšius ir ryšius su Dievu keičia mūsų mąstyseną, veiksmus ir tai, kaip elgiamės vieni su kitais. Užrašai tai gyvybiškai svarbi mūsų tapatybės ir perspektyvos dalis. Žvelgimas atgal paruošia mus ėjimui pirmyn.
Tėvai, ar kvietėte savo šeimą „sugrįžti“? Ar jūsų šeimos nariai yra atskirti nuo užrašų, arba vienaip ar kitaip – vieni nuo kitų? Ar jūsų šeimos ryšys, jungiantis dabartį su praeitimi, yra nutrūkęs? Kas jūsų šeimos istorijoje įvyko, kad taip atsitiko? Ar tai emigracija, šeimos konfliktas, atsivertimas į Evangeliją, ar paprasčiausiai prabėgęs laikas? Ar pastaruoju metu mėginote savo protėvių ieškoti FamilySearch.org interneto svetainėje?
Izraelio namai buvo išsklaidyti ir daugeliu atvejų tai apima šeimų ir istorinių užrašų išsklaidymą. Mūsų pareiga jas visas surinkti ir, jei reikia, užgydyti atsiskyrimo žaizdas. Kai stropiai stengsimės atgręžti vaikų širdis į jų tėvus, mūsų širdys taip pat atsigręš į mūsų vaikus1 ir kartu per šį darbą pajausime ramybę ir būsime pagydyti (žr. DS 98:16).
Kaip Lehis pasiuntė savo sūnus grįžti į Jeruzalę šventų metraščių, taip ir mes siųskime savo vaikus šeimos užrašų. Kaip Viešpats paruošė kelią Nefiui, taip Jis davė mums internetą ir kitas technologijas, kurios leis mūsų vaikams surinkti ir pagydyti mūsų šeimas. Jis davė šventyklas, kuriose galime pateikti atrastus vardus ir užantspauduojančiomis apeigomis visam laikui sutvirtinti mūsų vykdomą surinkimą.
Džiaugsmas tyruose
Kai mudu su žmona Šerole susituokėme, nutarėme, kad turėsime keturis sūnus. Viešpats turėjo kitokį planą. Jis davė mums keturias dukteris.
Su dukterimis keliavome per tyrus. Dabar jos jau ištekėjusios, turi vaikų ir keliauja per savus tyrus. Ar kelionėje viskas buvo lengva? Ne. Kartais murmėjome ir patyrėme daug sunkumų.
Gyvenimas tyruose šeimoms gali būti sunkus. Kai žmonės paklausia: „Kaip sekasi jums ir jūsų šeimai?“, dažnai atsakau: „Esame tarp krizių. Ačiū, kad paklausėte.“
Bet kelyje taip pat pasitaiko tikro džiaugsmo akimirkų. Kaip patriarchai ir kaip šeimoms vadovaujančios moterys, mes skiriame daug laiko, kad sustiprintume savo vaikus kelionei po tyrus. Šiais laikais pranašai pažadėjo, kad šeimos istorijos darbas „apsaugos nuo priešininko įtakos“2 ir per jį jūsų atsivertimas į Gelbėtoją „sustiprės ir taps tvirtas“3. Koks tai galingas būdas surinkti, pagydyti ir užantspauduoti mūsų šeimas.
Kaip savo šeimos patriarchas aš paprašiau dukteris „sugrįžti“ ir surasti užrašus, pateikti atrastus vardus šventykloje ir mokyti mūsų vaikaičius. Paprašiau, kad jie išsiaiškintų savo kilmę dalyvaudami mūsų šeimos istorijos darbe.
Pažadas
Pažadu, kad pakvietę savo vaikus „sugrįžti“ ir surasti šeimos užrašus, jūs, kaip Lehis ir Sarija, drauge „nepaprastai džiūga[usite]“ ir „rei[kšite] padėkas Izraelio Dievui“. Ieškodami tų užrašų jūs „prisipild[ysite] Dvasios“, nes suprasite, kad jie jums yra „naudingi; taip, netgi labai vertingi“. Ir jūs sužinosite, kad „tai buvo Viešpaties išmintis, kad neštumės juos su savimi, keliaudami tyrais link [savosios] pažado žemės“ (1 Nefio 5:9, 17, 21–22).
Bažnyčia palaikys ir sustiprins jūsų šeimą toje kelionėje. Jei jūsų šeima rinks istorinius užrašus, gydys širdis ir užantspauduos šeimas, pažadu, kad jūs ir jūsų ainija – jūsų šeima – per amžių amžius būsite palaiminti.