Mokymas Gelbėtojo būdu
Mokymosi džiaugsmas
Tedas R. Kalisteris
Visuotinis Sekmadieninės mokyklos prezidentas
Tapdami pareigingesniais mokiniais patirsime dangišką džiaugsmą, kylantį iš Jėzaus Kristaus Evangelijos studijavimo ir gyvenimo pagal ją.
Yra pasakojimas apie žmogų, garsėjusį kaip didžiausią miesto tinginį. Jis nenorėjo dirbti, nenorėjo ieškoti darbo. Jis paprasčiausiai gyveno kitų sąskaita. Galiausiai miestiečių kantrybė išseko. Jie nutarė išvesti jį už miesto ir išvaryti. Kai vienas miestietis vežė jį vežime link miesto pakraščio, jį užplūdo užuojautos banga. Galbūt šiam apsileidėliui reikėtų suteikti dar vieną galimybę. Taip galvodamas jis paklausė: „Ar nenorėtum kibiro kukurūzų naujam gyvenimui pradėti?“
Benamis paklausė: „Ar jie išgvildenti?“1
Mokytojai ir mokiniai: vienodai atsakingi įnešti savo indėlį
Kartais matome iš Raštų pašalpų gyvenančius žmones – jie nori, kad Raštai būtų jiems išgvildenti prieš skaitant. Jie nori, kad Evangelija būtų pateikiama trumpų įdomių citatų arba filmukų serijomis. Jie nori, kad sekmadieninės mokyklos mokytojas paruoštų pamoką ir sumaitintų ją šaukštu, o jiems nereikėtų dėti pastangų nei ruošiantis pamokai, nei joje dalyvaujant.
Tačiau kartą Gelbėtojas paprašė savo mokinius eiti namo, nes jie negalėjo suprasti Jo žodžių. Jis įsakė jiems melstis, apmąstyti ir „paruoš[ti] savo protus rytojui“, kai Jis vėl ateis pas juos (žr. 3 Nefio 17:2–3).
Tai moko, kad ateiti pasiruošus – ne tik mokytojo, bet taip pat ir mokinio pareiga. Lygiai taip pat, kaip mokytojas privalo mokyti Dvasia, mokinys taip pat privalo mokytis Dvasia (žr. DS 50:13–21).
Mormono Knygoje rašoma: „Pamokslautojas nebuvo geresnis už klausytoją, o mokytojas nebuvo geresnis už mokinį; ir taip visi jie buvo lygūs“ (Almos 1:26; kursyvas pridėtas).
Toliau pateiksiu kelis pasiūlymus, ką daryti, kad patirtume džiaugsmą, kurį jaučiame atlikę savo dalį mokymosi procese ir gyvendami pagal Evangeliją.
Mokymasis namuose
Studijuokite Raštus
Kiekvienas narys pats atsako dėl savo paties arba pačios Evangelijos mokymosi. Tos pareigos perduoti negalime. Didžioji šio mokymosi dalis vyksta reguliariai studijuojant Raštus. Prezidentas Haroldas B. Ly (1899–1973) pareiškė: „Jeigu neskaitome Raštų kasdien, mūsų liudijimai silpnėja.“2 Apaštalas Paulius pastebėjo, kad žydai Berėjoje „pasirodė esą kilnesni už tesalonikiečius. Jie labai noriai priėmė žodį“, o po to nurodė jų imlumo priežastį: „[Jie] kasdien tyrinėjo Raštus“ (Apaštalų darbų 17:11; kursyvas pridėtas).
Kasdienis Raštų studijavimas tai pagrindinė mūsų dvasingumo sudedamoji dalis. Niekas kitas negali visiškai kompensuoti jo trūkumo mūsų kasdienybėje. Todėl Raštus turėtume skaityti paskirtu, o ne nuo kitų darbų atlikusiu laiku.
Kai kas pasakytų: „Bet aš neturiu laiko kasdien studijuoti Raštus, nes gyvenime turiu tiek daug pareigų.“ Toks teiginys kažkuo primena istoriją apie du medkirčius, kurie varžėsi, kas per dieną nukirs daugiau medžių. Varžybos prasidėjo išaušus. Kas valandą smulkesnio sudėjimo vyras dešimčiai minučių nueidavo gilyn į mišką. Kiekvieną kartą, kai jis tai darė, jo varžovas nusišypsodavo ir linktelėdavo, įsitikinęs, kad laimi. Stambesnis medkirtys niekada nesitraukė nuo darbo, nenustojo kapojęs, nesiilsėjo.
Dienai pasibaigus, jis nustebo, sužinojęs, kad jo varžovas, kuris lyg ir švaistė tiek daug laiko, nukirto daug daugiau medžių. „Kaip tau tai pavyko, kai tu darei tiek daug pertraukų?“ – paklausė jis.
Nugalėtojas atsakė: „Na, aš galąsdavau kirvį.“
Kiekvieną kartą studijuodami Raštus mes galandame savo dvasinį kirvį. Stebuklinga šio dalyko pusė yra tai, kad mes išmintingiau išnaudojame likusį laiką.
Pasiruoškite iš anksto
Apklausos parodė, kad tik maža Bažnyčios narių dalis iš anksto perskaito Raštų dalis, kurias planuojama aptarti sekmadieninės mokyklos pamokose. Kiekvienas iš mūsų galime padėti pakeisti šią situaciją. Savąją mokymosi dalį galime atlikti ateidami į pamoką geriau pasiruošę, paskaitę Raštus ir pasiruošę pasidalyti savo mintimis. Mūsų pasirengimas gali tapti dvasine dovana visiems bendramoksliams.
Mokymasis pamokoje
Dalyvaukite pamokoje
Įsakymas atverti savo burnas (žr. DS 60:2–3) skirtas ne tik misionieriškam darbui, bet ir mokymuisi klasėse. Dalyvaudami pamokoje mes pakviečiame Dvasią, kuri gali paliudyti apie mūsų komentarų teisingumą ir nušviesti mūsų protus naujomis idėjomis. Be to, mūsų dalyvavimas gali kitam žmogui įkvėpti minčių ir taip jį arba ją paskatinti jomis pasidalyti.
Taip mes laikomės mokymo principo, kurio mokė Viešpats: „Tegul vienu metu kalba vienas, ir tegul visi klausosi jo žodžių, kad visiems pasisakius, visi būtų ugdomi“ (DS 88:122; kursyvas pridėtas). Kartais nelengva dalyvauti pamokoje. Tam reikia, kad išeitume už savo komforto zonos ribų. Bet tai paspartina visos klasės augimą.
Užsirašykite įkvėptas mintis
Kurį laiką į pamaldas nešiojausi tuščius bloknoto lapelius ir ieškojau doktrininių įžvalgų arba dvasinių pojūčių, kuriuos galėčiau užsirašyti. Galiu atvirai pasakyti, kad likau gausiai apdovanotas. Toks elgesys pakeitė mano požiūrį. Jis sukoncentravo ir paspartino mano mokymąsi. Dėl to ėmiau daugiau tikėtis iš pamaldų.
Kodėl taip svarbu užsirašyti bažnyčioje ir kitur įgytus dvasinius patyrimus? Įsivaizduokite, kad motinai kalbantis su paaugliu sūnumi vienu metu jis pasako: „Mama, tai tikrai geras patarimas.“ Tada jis išsitraukia užrašų knygelę ir ima užsirašinėti dėl šio pokalbio kilusias mintis. Argi po to, kai atsigaus nuo šoko, motina nenorės jam patarti daugiau?
Neabejoju, kad šis principas tinka Dangiškojo Tėvo patarimams. Kai užsirašome Jo mums duotas dvasines įžvalgas, tikėtina, kad Jis mums apreikš dar daugiau. Be to, daugelis mūsų gaunamų dvasinių įžvalgų iš pradžių atrodo tarsi mažos minčių gilės, bet jei jas puoselėjame ir apmąstome, jos gali išaugti į dvasinius ąžuolus.
Pranašas Džozefas Smitas taip kalbėjo apie įžvalgų ir įkvėptų minčių užrašymo svarbą: „Jei jūs … aptariate svarbius klausimus … ir neužsirašote jų, … galbūt dėl to, kad nesistengėte užrašyti to, ką Dievas jums apreiškė, deramai neįvertinote, Dvasia gali pasitraukti … ir tai yra, arba buvo gausios, amžinosios svarbos žinios, kurios liko prarastos.“3
Mokymosi džiaugsmas
Mokymasis yra daug daugiau nei dieviška pareiga. Jis taip pat skirtas teikti daug džiaugsmo.
Kartą senovės matematiko, vardu Archimedas, karalius paprašė nustatyti, ar jo karūna padaryta iš gryno aukso, ar auksakalys tyčia dalį aukso pakeitė sidabru. Archimedas mąstė, kaip tai padaryti, ir galiausiai rado atsakymą. Jis taip džiaugėsi savo atradimu, kad, pasak legendos, bėgo per miestą, šaukdamas: „Eureka! Eureka!“, kas reiškė: „Atradau! Atradau!“
Kad ir koks didis buvo jo džiaugsmas dėl mokslinio atradimo, dar didesnis džiaugsmas būna atradus Jėzaus Kristaus Evangelijos tiesas – tas tiesas, kurios ne tik informuoja, bet ir gelbėja mus. Dėl to Gelbėtojas pasakė: „Aš jums tai kalbėjau, … kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jono 15:11). Ir dėl to, sužinoję apie išgelbėjimo planą, „dangiškosios būtybės šaukė iš džiaugsmo“ (Jobo 38:7). Kaip sėklos turi augimo jėgą, taip Evangelijos tiesos turi galią teikti džiaugsmą.
„Siek[ti] mokytumo“ (DS 88:118) – ne vien dieviškas įsakymas, bet taip pat ir dieviškas siekis. Kiekvieną kartą, kai studijuojame Raštus, ateiname į pamoką šiek tiek geriau pasiruošę, dalyvaujame diskusijose, užduodame klausimus ir užsirašome šventas dvasines įžvalgas, tampame panašesni į Dievą, taip padidindami gebėjimą jausti tokį džiaugsmą, kokį jaučia Jis.
Siekime tapti pareigingesniais mokiniais, šventesniais mokiniais namie, pamokose ir kur tik bebūtume. Tai darydami patirsime dangišką džiaugsmą, kylantį mokantis ir gyvenant pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją.