Malda dėl ramybės

Mano tėveliai po bažnyčios dažnai likdavo susirinkimuose, tad man tekdavo prižiūrėti savo tris jaunesnius, dažnai išdykusius ir alkanus broliukus bei padėti jiems ruošti pietus. Įprastai jiems pradėdavus peštis sugebėdavau greitai numalšinti kilusią nedidelę problemą. Tačiau kartais kilusias muštynes numalšinti tapdavo sunku, nes dariausi nervinga.

Kartą popiet broliukams ypač sunkiai sekėsi sutarti. Supratau, kad mano pastangos juos nuraminti tik blogino padėtį, nes buvau susierzinusi. Tad pietus pasiruošiau tik sau ir lioviausi kalbėtis. Galiausiai pareiškiau: „Dabar melsiuosi. Ar galėtume minutę patylėti?“ Jiems nusiraminus palaiminau maistą. Maldos pabaigoje pridūriau: „Ir, prašau, padėki mums būti taikdariais“.

Iš pradžių atrodė, kad jie negirdėjo ir vėl ėmė peštis. Buvau suirzusi, tačiau žinojau turinti būti kaip įmanoma meilesnė, nes ką tik meldžiau ramybės. Po minutės pajutau visišką ramybę. Pavalgiau nieko nepratarusi, o berniukai galiausiai liovėsi pešęsi. Supratau, kad pajusta ramybė buvo atsakas į mano paprastą maldą. Meldžiau, kad būčiau taikdarė, tad Dangiškasis Tėvas padėjo man išlikti ramiai, nors kilo pagunda imti rėkti. Žinau, kad Jis tikrai gali mums suteikti ramybės.