„Kaip aš jus mylėjau“

Kadaise mano draugas Luisas pasidalino jaudinančiu pasakojimu apie savo gerąją švelniakalbę motiną. Numirusi savo sūnums ir dukroms ji paliko ne finansinius turtus, o pavyzdžio, pasiaukojimo ir paklusnumo turtų palikimą.

Po atsisveikinimo kalbų ir liūdno palydėjimo į paskutinę kelionę kapinėse, suaugę vaikai ėmė peržiūrinėti motinos paliktus negausius daiktus. Tarp jų Luisas surado raštelį ir raktą. Raštelyje buvo paaiškinimas: „Kampiniame miegamajame stovinčio staliuko apatiniame stalčiuje yra nedidelė dėžutė. Joje yra mano širdies turtas. Šiuo raktu atversite tą dėžutę.“

Visi stebėjosi, ką tokio vertingo jų mama galėjo į ją įdėti, kad reikėtų tai užrakinti raktu.

Dėžutė buvo išimta iš savo poilsio vietos ir atsargiai su rakto pagalba atidaryta. Luisui ir kitiems ėmus tyrinėti dėžutės turinį joje jie surado kiekvieno vaiko nuotrauką su ant jos užrašytu vaiko vardu ir gimimo data. Luisas tada ištraukė rankų darbo Valentino dienos atvirutę. Joje nerangia, vaikiška rašysena, kurią jis atpažino esant jo paties, prieš 60 metų buvo užrašyti tokie žodžiai: „Brangioji mama, myliu tave!“

Apimti jaudulio visi susigraudino, jų akys prisipildė ašarų. Motinos turtas buvo jos amžinoji šeima. Jos pamatinė stiprybė glūdėjo žodžiuose „myliu tave!“

Šiuolaikiniame pasaulyje tokia pamatinė meilė nėra niekur kitur tokia reikalinga, kaip namuose. Niekur kitur pasaulyje nebūtų galima rasti geresnio tokio pamato pavyzdžio, kaip pastarųjų dienų šventųjų namuose, kur meilę jie yra pavertę savo šeimyninio gyvenimo ašimi.

Mums, besivadinantiems Gelbėtojo Jėzaus Kristaus mokiniais, Jis davė tokį plataus užmojo nurodymą:

„Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!

Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“.¹

Jei norime laikytis įsakymo mylėti vienas kitą, vienas su kitu turime elgtis gailestingai ir pagarbiai, savo meilę rodydami kasdieniniame bendravime. Meilė rodoma maloniu žodžiu, kantriu atsakymu, nesavanaudišku poelgiu, supratingu išklausymu ir atleidžiančia širdimi. Mums bendraujant su aplinkiniais, per šį ir kitokį elgesį atsiskleis mūsų meilė.

Prezidentas Gordonas B. Hinklis (1910–2008) pastebėjo: „Meilė – tai aukso puodas vaivorykštės gale. Tačiau tai daugiau, nei vaivorykštės galas. Meilė taip pat yra pradžioje, iš kurios audringą dieną ištrykšta per visą dangų nusidriekiantis grožis. Meilė – tai saugumas, dėl kurio vaikai verkia, jos ilgisi jaunuoliai, tai santuokos klijai ir niokojančią trintį namuose užkertanti alyva; tai ramybė sulaukus senatvės, vilties spindulėlis ištikus mirčiai. Kokie turtingi yra tie, kurie jos turi bendraudami su savo šeima, draugais, bažnyčia ir artimu.“²

Meilė yra Evangelijos esmė, kilniausia žmogaus sielos savybė. Meilė yra vaistas negaluojančioms šeimoms, liguistoms bendruomenėms ir sergančioms tautoms. Meilė – tai šypsena, pamojavimas, geras žodis ir komplimentas. Meilė – tai pasiaukojimas, tarnystė ir nesavanaudiškumas.

Vyrai, mylėkite savo žmonas. Rodykite joms pagarbą ir dėkingumą. Seserys, mylėkite savo vyrus. Gerbkite juos ir drąsinkite.

Tėveliai, mylėkite savo vaikus. Melskitės dėl jų, mokykite juos ir liudykite jiems. Vaikai, mylėkite savo tėvelius. Būkite jiems pagarbūs, dėkingi ir paklusnūs.

Jei neturime tyros Kristaus meilės, tai, pasak Mormono, esame niekas.³ Meldžiu, kad sektume šiuo Mormono patarimu: „[melskimės] savo Tėvui iš visų širdies jėgų, kad [būtumėm] pripildyti šitos meilės, kurios jis suteikė visiems, kurie yra tikri jo Sūnaus Jėzaus Kristaus pasekėjai; kad [taptumėme] Dievo sūnumis; idant kada jis pasirodys, būtume tokie kaip jis“.⁴