Pasiruošimas naujai kelionei
Autorė gyvena Paranoje, Brazilijoje.
Man, kaip ir Nefiui, plaukiančiam į nežinomybę, reikėjo vadovautis tikėjimu Viešpačiu kuriant šeimą.
Nuotrauka © Getty Images
Likus kelioms savaitėms iki mano santuokos ir užantspaudavimo šventykloje pradėjau nerimauti dėl to, ką turiu daryti prieš pradėdama kurti savo naująją šeimą. Nepaisant tos akimirkos džiaugsmo, jaučiau nerimą dėl naujos rutinos, mūsų finansų sutvarkymo, mūsų daiktų sandėliavimo ir visų mano, kaip žmonos, naujų atsakomybių. Norėjau įsitikinti, kad deramai pradėsime kurti šeimą ir, nepaisant mūsų užimtumo, rasime laiko daryti tai, kas svarbu, pavyzdžiui, laikytis įstatymų ir leisti laiką kartu kaip vyrui ir žmonai.
Artėjant vestuvių dienai mane nustebino košmarai, kuriuose sapnavau bėdas, galinčias ištikti mūsų šeimą. Kadangi užaugau mylinčioje, bet nedarnioje šeimoje, kuriai kėlė pavojų nuolat įsiplieskiantys barniai, o šeimos nariai buvo skaudinami, mano slogūs sapnai mane paveikė labiau, nei įtariau. Taigi vieną naktį po panašių sapnų pabudau išpilta prakaito ir nusprendžiau sekti sesers Nelės F. Meriot, antrosios patarėjos visuotinėje Merginų organizacijoje, patarimu, duotu kalboje „Širdimi atsiduokime Dievui“ (2015 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga). Užsimerkiau ir ėmiau melstis: „Dangiškasis Tėve, ką galiu daryti, kad nuo viso to apsaugočiau savo šeimą?“
Atsakymą gavau iškart ir pajutau jį taip stipriai, lyg kažkas būtų atvėręs mano protą ir pasodinęs jame tą mintį. Ramus tylus balsas man pakuždėjo: „Tiesiog daryk tai, ką privalai. Būk ištikima kiekviename žingsnyje.“ Dvasia man pakuždėjo konkretų patarimą ir pajutau, kad jei tai darysiu, viskas bus gerai.
Nusišypsojau ir pajutau, kaip mano krūtinę užplūdo šiluma. Bemat pamiršau visą nerimą, nes žinojau, kad tas patarimas buvo teisingas. Anksčiau buvau jautusi Dvasią, tačiau niekada nejutau taip stipriai kaip tą naktį. Pajutau mūsų Dangiškojo Tėvo ir Gelbėtojo mane supančią meilę ir žinojau, kad paguoda ir mano šeimos išgelbėjimas Jiems buvo toks pat svarbus kaip ir man.
Papildomos paguodos suteikė ir prisiminta Raštų eilutė, kai Viešpats įsakė Nefiui pastatyti laivą: „Ir buvo taip, kad Viešpats kalbėjo man, sakydamas: Pastatyk laivą, pagal būdą, kokį aš parodysiu tau, kad pergabenčiau tavo žmones per šiuos vandenis“ (1 Nefio 17:8; kursyvas pridėtas).
Nefis drauge su šeima daug metų gyveno tyruose ir kentė visokius išbandymus. Jis galėjo leisti baimei sutrukdyti persikelti per vandenyną ir tapti stipresnei už tikėjimą. Tačiau taip nenutiko. Jis priėmė Dievo nurodymus ir jiems pakluso. Jis tikėjo, kad Jo pažadai bus įgyvendinti. Viešpats niekada Nefiui nesakė, kad nebus audrų arba kad bangos neblaškys jų laivo. Jis sakė Nefiui, kad jei šis paklus Jo nurodymams, galės savo šeimą saugiai nugabenti per vandenyną į pažado žemę.
Suvokiau, kad ir aš daugelį metų keliavau tyruose, tačiau dabar priešais mane stūksojo vandenynas, ruošiausi naujai savo kelionei: santuokai. Mane pašaukė – manau, kaip ir visas kitas pastarųjų dienų šventųjų šeimas, – pastatyti laivą pagal Dievo nurodymus.
Mudviem su vyru susituokus sulaukėme ir sunkumų. Aš susirgau ir mums buvo sunku subalansuoti savo finansus ir taikyti visus gerus įpročius, kuriuos buvome nusprendę panaudoti.
Tačiau mano tą naktį gautas patarimas liko širdyje. Kasdien stengėmės mokytis ir branginti Dievo žodį savo širdyje, sekti gerais mūsų brangių vadovų pavyzdžiais – Kristaus pavyzdžiu – ir tobulinti savo pačių elgesį. Įgijau stipresnį liudijimą apie maldą ir išties paragavau mums skirtos Tėvo meilės. Ėmiau labiau pasitikėti ir mažiau bijoti. Mes suvokėme, kad mūsų sunkumai tapo tobulėjimo pakopomis. Šiandien mūsų namai yra dangaus dalelė žemėje.
Tai tėra mūsų kelionės pradžia, tačiau santuoka ir sprendimas sukurti šeimą yra geriausias mano sprendimas, priimtas iki šios dienos. Galvojant apie šventyklos apeigas mano širdis prisipildo džiaugsmo ir žinau, kad jas užantspaudavo Dievo galia. Kuo geriau suprantu šeimos svarbą Dangiškojo Tėvo plane ir sudarytų sandorų šventumą, tuo labiau noriu padėti kitoms šeimoms atlikti tokias pačias apeigas.
Išmokau, kad nereikia nerimauti dėl to, kas nutiks, nes „Dievas juk davė mums ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir savitvardos dvasią“ (2 Timotiejui 1:7). Mums tiesiog reikia būti paklusniems, sekti jo nurodymais, kuriuos gauname Raštuose ir per mūsų dienų pranašus, ir maldoje prašyti asmeninių nurodymų. Jei tai darysime, galėsime perplaukti šių paskutinių dienų vandenyną būdami tikri, kad nepaisant mus užklupsiančių sunkumų mūsų mylimi žmonės bus apsaugoti.