Penkios jaunų apaštalų pamokos jauniems suaugusiesiems

Paveikslėlis

Heber C. Kimball

Iliustravo Elizabetė Teier

1835 m. vasarį gavęs pašaukimą į Dvylikos Apaštalų Kvorumą Heberis Č. Kimbolas jautėsi netinkamas pašaukimui. Vos prieš trejus metus jis tapo Bažnyčios nariu, o jam pačiam tebuvo 33-eji metai.

Vėliau Heberis prisiminė: „Tai viršijo mano galimybes.“¹ Tačiau jis noriai priėmė šį pašaukimą, o įšventinimo palaiminime jam buvo pasakyta, kad „per jį [bus] atversta daugybė milijonų žmonių“².

Apaštalaudamas jis atitarnavo dvi labai sėkmingas misijas Anglijoje. Jis atvertė pulką žmonių, kurių palikuonių šiandien tikrai yra milijonai. Darbavimasis net tuomet, kai jautėsi mažai ką galįs pasiūlyti, palaimino tiek Heberį, tiek ir daugybę kitų.

Paveikslėlis

Thomas B. Marsh

Tomas B. Maršas būdamas 14-os pabėgo iš savo namų Naujajame Hampšyre. Vermonte jis įsidarbino ūkininko padėjėju; Olbanyje, Niujorko valstijoje, dirbo padavėju; Niujorko mieste buvo įsidarbinęs viešbutyje; o po to – tarnu Long Ailande. Darbus jis keitė tol, kol sutiko Elizabetę Godkin ir su ja susituokė.

Jį ir Elizabetę Dvasia galiausiai nuvedė į Niujorko valstijos vakarus. Ten jie nugirdo apie Mormono Knygą. Tomas matė ką tik nuo spaustuvės preso nuimtų pirmųjų šešiolikos puslapių egzempliorius, o spaustuvininkas leido jam paskaityti bandomąjį lapą. Tikėdamas, kad ši knyga yra iš Dievo, Tomas nusprendė prisijungti prie Bažnyčios. Jis pasikrikštijo 1830 m. rugsėjo 3 dieną.³

Evangeliją Tomas skelbė įvairiose vietovėse. Jis iškentė suspaudimus, kilusius dėl šventųjų išvarymo iš Džeksono apygardos Misūrio valstijoje 1833 metų lapkritį. Jis buvo vienas pirmųjų 1834 metų liepą įkurtos Misūrio aukštosios tarybos narių. Sulaukęs 34-erių jis buvo pašauktas apaštalu ir tarnavo Dvylikos Kvorumo prezidentu. Iš pradžių nuo atskalūnų aistringai gynęs Džozefą Smitą, Tomas vėliau pats prarado tikėjimą. 1838 metais jis nusprendė palikti Bažnyčią.⁴

Iš Tomo Maršo galime pasimokyti, kad mūsų nestabilios aplinkybės nebūtinai turi būti kliūtis mums gauti Evangelijos palaimas ar laiminti kitus.

Paveikslėlis

Lyman Johnson

Laimanas Džonsonas iš pašauktųjų buvo jauniausias – tuomet jam tebuvo 23 metai ir keturi mėnesiai. Į aukštuosius kunigus jis buvo įšventintas 1831 metais, po jo 20-ojo gimtadienio praėjus vos kelioms dienoms. Bažnyčioje jis jau buvo atitarnavęs kelias misijas. Vienoje iš tų misijų jis pasakė pamokslą, kuris prisimenamas kaip „vienas iš pačių galingiausių liudijimų apie Džozefo Smito misiją ir didįjį paskutinių dienų darbą“⁵.

Deja, bet Laimano apaštalavimas truko neilgai. 1837 metais Kirtlandą Ohajo valstijoje apėmus ekonominei sumaiščiai, jis atsigręžė prieš Džozefą Smitą. 1838 metais jis buvo pašalintas iš Bažnyčios.

Kad ir kaip gerai galėjo pamokslauti, kad ir kokias pareigas Bažnyčioje ėjo, Laimanas vis tiek atkrito. Brigamas Jangas vėliau sakė, kad Laimanas prisipažino norėjęs toliau tikėti Evangelija: „Buvau pilnas džiaugsmo ir linksmumo. […] Buvau laimingas ir dieną, ir naktį. […] Bet dabar viešpatauja tamsa, skausmas, širdgėla ir baisi kančia.“⁶

Paveikslėlis

Parley P. Pratt

Po Parlio P. Prato įšventinimo į apaštalus, Oliveris Kauderis, vienas iš paskirtųjų išrinkti apaštalus, Parliui davė konkrečius nurodymus, sakydamas, kad jis „šioje tarnystėje susidurs su tokiais pačiais sunkumais, kaip ir senovės apaštalai“. Jis sakė, kad Parlis atsidurs „tvirtuose požemiuose ir niūriose belangėse“, tačiau visa tai neturėtų jo bauginti, nes šie išbandymai leis „įgyti šlovę“, kurią jam paruošė Viešpats.⁷

Parlio gyvenimas toks ir buvo. Kartais jį ištikdavo triuškinantis skurdas. Skelbiant Evangeliją iš jo buvo juokiamasi. 1838 ir 1839 metais jis buvo įkalintas dėl kaltinimų, susijusių su sunkumais, kurie Bažnyčios narius ištiko Misūryje. Tačiau Parlis taip pat patyrė Oliverio jam pažadėtas palaimas. Netrukus po to, kai išėjo iš kalėjimo, jis rašė: „Mums viskas gerai ir nepaprastai suklestėjome Viešpatyje po visų mūsų suspaudimų.“⁸

Paveikslėlis

Orson Pratt

Orsonas Pratas, Parlio brolis, buvo antrasis jauniausias apaštalas. Įšventintas 23-ejų, jis buvo tik keliomis savaitėmis vyresnis už Laimaną Džonsoną. Jo Bažnyčiai atliktas tarnavimas yra puikus pavyzdys, kaip jauni suaugusieji gali būti gerumo jėga.

Orsonas pasikrikštijo 1830 m. rugsėjo 19 dieną – per savo 19-ajį gimtadienį. Netrukus po to Džozefas Smitas gavo jam apreiškimą, skelbiantį, kad Orsonas yra Dievo sūnus, kad yra palaimintas dėl savo tikėjimo ir kad jo pareiga skelbti Evangeliją (žr. DS 34:3–6). Dėl to Orsonas tarnavo keliose misijose, įskaitant vieną su Laimanu Džonsonu 1832 metais, kai jiedu pakrikštijo beveik 100 žmonių ir įšventino kelis vyresniuosius.

Orsono nebuvo Kirtlande, kai buvo šaukiamas apaštalu. 1835 m. balandžio 23 d., būdamas Kolambuso mieste, jis sužinojo, kad turi dalyvauti balandžio 26 d. Kirtlande vyksiančiame susirinkime.

Net nežinodamas to susirinkimo tikslo, jis tuojau pat susiruošė į kelionę. Nežinodamas, kad yra pašauktas apaštalu, jis įžengė susirinkusiesiems „besimeldžiant ir prašant, kad jis atvyktų“⁹. Jausdamas šventųjų palaikymą Orsonas savo pašaukimą priėmė.

Apaštalystės metu jis paruošė lankstinuką su pirmuoju išspausdintu Džozefo Smito pasakojimu apie Pirmąjį regėjimą. 1847 metais, kaip pionierius, jis rašė detalią kelionės į vakarus istoriją. Jis taip pat parašė daug misionieriškų lankstinukų ir buvo stiprus Mormono Knygos gynėjas.

Šių dienų jauni suaugusieji daugeliu atžvilgių yra kitokie nei 1835 metų suaugusieji. Tačiau šios pamokos jauniems suaugusiesiems gali padėti gyventi pagal savo tikrąjį potencialą. Štai santrauka: