Jokūbo knyga
Šis Jokūbas buvo Nefio brolis

1 Nes štai buvo taip, kad penkiasdešimt penkeri metai praėjo nuo to laiko, kai Lehis paliko Jeruzalę; todėl Nefis davė man, ^aJokūbui, ^bįsakymą dėl ^cmažųjų plokštelių, ant kurių visa tai išraižyta.

2 Ir jis davė man, Jokūbui, įsakymą užrašyti ant šių plokštelių keletą dalykų, kurie man atrodys patys vertingiausi, ir neliesti – nebent labai trumpai – šitų žmonių, kurie vadinami Nefio žmonėmis, istorijos.

3 Nes jis sakė, kad jo žmonių istorija bus išraižyta ant kitų jo plokštelių ir kad aš turiu išsaugoti šias plokšteles ir perduoti jas savo sėklai iš kartos į kartą.

4 Ir jei būtų pamokslas, kuris būtų šventas, arba apreiškimas, kuris būtų didis, arba pranašavimas – jų ^asantraukas aš turiu išraižyti ant šitų plokštelių ir paliesti juos tiek, kiek įmanoma, Kristaus ir mūsų žmonių labui.

5 Nes dėl tikėjimo ir didelio susirūpinimo mums tikrai buvo atskleista apie mūsų žmones, kas jiems ^aatsitiks.

6 Ir mes taip pat gavome daug apreiškimų ir daugelio pranašysčių dvasią; todėl žinojome apie ^aKristų ir jo karalystę, kuri ateis.

7 Todėl mes stropiai darbavomės tarp savo žmonių, kad juos įtikintume ^aateiti pas Kristų ir ragauti Dievo gerumo, kad jie galėtų įeiti į jo ^batilsį, kad kokiu nors būdu jis neprisiektų savo rūstybėje, jog jie ^cneįeis, kaip kad per ^dprovokavimą bandymo dienomis, Izraelio vaikams būnant ^etyruose.

8 Todėl tepadeda mums Dievas, kad visus žmones galėtume įtikinti ^anemaištauti prieš Dievą, kad ^bnesukeltų jo pykčio, bet kad visi žmonės tikėtų Kristų ir žiūrėtų į jo mirtį, ir kęstų jo ^ckryžių, ir neštų pasaulio gėdą; todėl aš, Jokūbas, apsiimu vykdyti savo brolio Nefio įsakymą.

9 Dabar, Nefis paseno ir matė, kad netrukus turės ^amirti; todėl jis ^bpatepė vyrą jo žmonių karaliumi ir valdovu dabar, kaip priimta valdant ^ckaraliams.

10 Kadangi žmonės nepaprastai mylėjo Nefį, nes jis buvo didis jų gynėjas, įvaldęs Labano ^akalaviją jiems ginti, ir visas savo dienas darbavęsis dėl jų gerovės –

11 todėl žmonės norėjo išlaikyti atmintyje jo vardą. Ir kas tik valdė jo vietoje, buvo žmonių vadinami antruoju Nefiu, trečiuoju Nefiu ir taip toliau, kaip priimta valdant karaliams; ir taip jie buvo žmonių vadinami, nepaisant to, koks buvo jų vardas.

12 Ir buvo taip, kad Nefis numirė.

13 Dabar, žmonės, kurie buvo ne ^alamanitai, buvo ^bnefitai; tačiau jie vadinosi nefitais, jokūbitais, juozapitais, ^czoramitais, lamanitais, lemuelitais ir izmaelitais.

14 Bet aš, Jokūbas, nuo šiol neišskirsiu jų pagal šiuos vardus, bet tuos, kurie stengiasi sunaikinti Nefio žmones, ^avadinsiu lamanitais, o tuos, kurie draugiški Nefiui, vadinsiu ^bnefitais, arba ^cNefio žmonėmis, kaip priimta valdant karaliams.

15 Ir dabar, buvo taip, kad, valdant antrajam karaliui, Nefio žmonės pradėjo darytis kietaširdžiai ir atsidavė nelabiems papročiams, tokiems kaip senovės Dovydo ir taip pat Saliamono, jo sūnaus, norėdami daug ^ažmonų ir sugulovių.

16 Taip, ir jie pradėjo ieškoti daug aukso bei sidabro ir pradėjo šiek tiek aukštintis.

17 Todėl aš, Jokūbas, mokydamas juos ^ašventykloje, pateikiau jiems šiuos žodžius, pirmiau gavęs savo ^bpavedimą iš Viešpaties.

18 Nes aš, Jokūbas, ir mano brolis Juozapas Nefio ranka buvome ^apašvęsti šių žmonių kunigais ir mokytojais.

19 Ir mes aukštinome savo ^apareigybę Viešpačiui, prisiimdami ^batsakomybę, atsakydami už šių žmonių nuodėmes savo galvomis, jei su visu stropumu nemokytume jų Dievo žodžio; dėl to darbavomės visomis savo išgalėmis, kad jų ^ckraujas nekristų ant mūsų apdarų; antraip jų kraujas kristų ant mūsų apdarų, ir paskutiniąją dieną mes nebūtume pripažinti be dėmės.