1 Ir dabar, buvo taip, kad trys šimtai šešiasdešimt trečiaisiais metais nefitai su savo armijomis iš Dykynės žemės išėjo kautis su lamanitais.

2 Ir buvo taip, kad nefitų armijos buvo nuvytos atgal į Dykynės žemę. Ir kol jie buvo dar nuvargę, žvali lamanitų armija atėjo prieš juos; ir jie patyrė tokias nuožmias kautynes, kad lamanitai užėmė Dykynės miestą ir nukovė daug nefitų, ir paėmė daug belaisvių.

3 O likusieji pabėgo ir prisijungė prie Teankumo miesto gyventojų. Dabar, Teankumo miestas buvo išsidėstęs pakrašty prie jūros kranto; ir taip pat jis buvo netoli Dykynės miesto.

4 O nefitų armijos pradėjo būti triuškinamos dėl to, ^akad jos nuėjo pas lamanitus; nes jeigu ne tai, lamanitai nebūtų galėję įgyti galios jiems.

5 Bet štai, Dievo teismai pasivys nelabuosius; ir nelabieji bus ^abaudžiami nelabųjų; nes būtent nelabieji kursto žmonių vaikų širdis pralieti kraują.

6 Ir buvo taip, kad lamanitai ruošėsi pulti Teankumo miestą.

7 Ir buvo taip, kad trys šimtai šešiasdešimt ketvirtaisiais metais lamanitai atėjo prieš Teankumo miestą, kad galėtų užimti ir Teankumo miestą.

8 Ir buvo taip, kad nefitai atmušė ir nuvijo juos atgal. Ir pamatę, kad nuvijo lamanitus, nefitai vėl gyrėsi savo pačių jėga; ir jie išėjo savo pačių stiprybėje ir vėl užėmė Dykynės miestą.

9 Ir dabar, visa tai buvo padaryta, ir abiejose pusėse buvo nukauta tūkstančiai, tiek nefitų, tiek ir lamanitų.

10 Ir buvo taip, kad praėjo trys šimtai šešiasdešimt šeštieji metai ir lamanitai vėl atėjo prieš nefitus kautis; o nefitai vis tiek neatgailavo dėl to blogio, kurį buvo padarę, bet atkakliai laikėsi savo nelabumo.

11 Ir nei liežuvis negali apsakyti, nei žmogus negali tobulai aprašyti to siaubingo kraujo ir skerdynių vaizdo, kuris buvo tarp tų žmonių, tiek nefitų, tiek ir lamanitų; ir kiekviena širdis buvo užkietinta, tad jie nepaliaujamai mėgavosi kraujo liejimu.

12 Ir, anot Viešpaties žodžių, dar niekada nėra buvę tokio didžiulio ^anelabumo tarp visų Lehio vaikų ir netgi tarp visų Izraelio namų, koks buvo tarp šitų žmonių.

13 Ir buvo taip, kad lamanitai užėmė Dykynės miestą, ir tai įvyko todėl, kad jų ^askaičius viršijo nefitų skaičių.

14 Ir jie taip pat nužygiavo prieš Teankumo miestą ir išvijo iš jo gyventojus, ir paėmė daug belaisvių, tiek moterų, tiek ir vaikų, ir paaukojo juos kaip aukas savo ^astabdieviams.

15 Ir buvo taip, kad trys šimtai šešiasdešimt septintaisiais metais nefitai, pykdami, kad lamanitai paaukojo jų moteris ir vaikus, išėjo prieš lamanitus nepaprastai didžiai įpykę, tad jie vėl sumušė lamanitus ir išvijo juos iš savo žemių.

16 Ir lamanitai nebeatėjo prieš nefitus iki trys šimtai septyniasdešimt penktųjų metų.

17 O šitais metais jie atėjo prieš nefitus visomis savo pajėgomis; ir jie nebuvo suskaičiuoti dėl jų gausybės.

18 Ir ^anuo šiol nefitai jau nebeįgijo galios lamanitams, bet šie pradėjo šluoti juos kaip saulė rasą.

19 Ir buvo taip, kad lamanitai atėjo prieš Dykynės miestą; ir Dykynės žemėje įvyko nepaprastai nuožmios kautynės, kuriose jie sumušė nefitus.

20 Ir šie vėl bėgo nuo jų ir atėjo į Boazo miestą; ir čia jie nepaprastai narsiai priešinosi lamanitams, tad lamanitai jų nesumušė, kol vėl, antrą kartą, neišėjo prieš juos.

21 Ir kada atėjo antrą kartą, jie vijo ir žudė nefitus nepaprastai didžiuliu žudymu; jų moterys ir jų vaikai vėl buvo aukojami stabams.

22 Ir buvo taip, kad nefitai vėl bėgo nuo jų, pasiimdami su savimi visus gyventojus, tiek miestuose, tiek ir kaimuose.

23 Ir dabar, aš, Mormonas, matydamas, kad lamanitai baigia sunaikinti šalį, nuėjau į ^aŠimo kalvą ir paėmiau visus metraščius, kuriuos Amaronas buvo paslėpęs Viešpačiui.