Raštai
Doktrina ir Sandoros 128


128 Skyrius

Pranašo Džozefo Smito laiškas Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčiai, kuriame pateikti tolimesni nurodymai dėl krikšto už mirusiuosius, datuotas Navū, Ilinojaus valst., 1842 m. rugsėjo 6 d. (History of the Church, 5:148–153).

1–5 Vietiniai ir visuotiniai registratoriai privalo patvirtinti krikšto už mirusįjį faktą; 6–9 Jų aprašai yra surišantys ir užrašomi žemėje bei danguje; 10–14 Krikštykla yra kapo atvaizdas; 15–17 Elija sugrąžino krikšto už mirusiuosius galią; 18–21 Yra sugrąžinti visų praėjusių evangelijos laikotarpių raktai, galios ir įgaliojimai; 22–25 Gerosios ir šlovingosios naujienos skelbiamos gyviesiems ir mirusiesiems.

1 Kaip sakiau jums savo laiške, prieš išvykdamas iš savo namų, kad laikas nuo laiko jums parašysiu ir suteiksiu žinių apie daugelį dalykų, dabar vėl rašau akrikšto už mirusiuosius tema, kadangi ši tema, regis, užvaldė mano protą ir stipriausiai veikia mano jausmus nuo tada, kai esu persekiojamas savo priešų.

2 Aš parašiau jums keletą apreiškimo žodžių dėl registratoriaus. Aš turėjau keletą papildomų minčių šiuo klausimu, kurias dabar patvirtinu. Tai yra, mano ankstesniame laiške buvo pareikšta, jog turi būti aregistratorius, kuris turi matyti savo akimis ir taip pat girdėti savo ausimis, idant galėtų padaryti teisingą įrašą priešais Viešpatį.

3 Dabar, kalbant šiuo klausimu, būtų labai sudėtinga vienam registratoriui kiekvieną kartą dalyvauti ir viską atlikti. Tam išvengti, kiekvienoje miesto apylinkėje galima paskirti registratorių, gerai mokantį tiksliai protokoluoti; ir tegul jis labai smulkiai ir tiksliai aprašo visus įvykius, patvirtindamas savo apraše, kad jis matė savo akimis ir girdėjo savo ausimis, pateikdamas datą ir vardus ir taip toliau bei viso įvykio istoriją; išvardindamas taip pat kuriuos nors tris dalyvaujančius asmenis, jei būtų dalyvaujančių, kurie galėtų bet kada, kai juos paklaus, patvirtinti tai, idant dviejų ar trijų aliudininkų burna būtų patvirtintas kiekvienas žodis.

4 Tada, tegul būna visuotinis registratorius, kuriam galima įteikti šiuos kitus aprašus, pridedant pažymėjimus su anų parašais po jais, patvirtinančius, kad jų sudarytas aprašas yra tikras. Tada visuotinis bažnyčios registratorius gali įdėti aprašą į visuotinę bažnyčios knygą su pažymėjimais ir visais pridėtais liudijimais, su savo paties teiginiu, kad jis tikrai tiki, jog ankstesni teiginiai ir aprašai yra tikri, remdamasis savo žiniomis apie tų vyrų charakterį bendrai ir bažnyčios paskyrimą. Ir kada tai padaryta visuotinėje bažnyčios knygoje, aprašas bus tiek pat šventas ir atitinkantis apeigą, tarsi jis pats būtų matęs savo akimis ir girdėjęs savo ausimis, ir padaręs jos aprašą visuotinėje bažnyčios knygoje.

5 Jūs galite pamanyti, kad ši tvarka labai smulkmeniška; bet leiskite jums pasakyti, jog tai yra tik Dievo valios vykdymas, laikantis apeigos ir pasiruošimo, kuriuos Viešpats paskyrė ir paruošė prieš pasaulio įkūrimą aišgelbėti mirusiuosius, kurie mirs be bpažinimo apie evangeliją.

6 Ir be to, noriu, kad prisimintumėt, jog Jonas Apreiškėjas svarstė tą pačią temą, susijusią su mirusiaisiais, pareikšdamas, kaip užrašyta Apr 20:12: Ir aš mačiau mirusiuosius, mažus ir didelius, stovinčius priešais Dievą; ir knygos buvo atverstos; ir buvo atversta dar viena knyga, kuri yra gyvenimo knyga; ir mirusieji buvo teisiami pagal tai, kas buvo užrašyta tose knygose, pagal jų darbus.

7 Šioje citatoje jūs pastebėsite, kad buvo atverstos knygos; ir buvo atversta dar viena knyga, kuri yra gyvenimo aknyga; bet mirusieji buvo teisiami pagal tai, kas buvo užrašyta tose knygose, pagal jų darbus; taigi, minėtosios knygos turi būti knygos, kuriose aprašyti jų darbai, ir nurodo į žemėje vestus baprašymus. Ir knyga, kuri buvo gyvenimo knyga, yra užrašai vedami danguje; šis principas tiksliai sutinka su doktrina, kuri jums įsakyta apreiškime, esančiame laiške, kurį parašiau jums prieš išvykdamas iš savo namų – kad apie visa, ką užrašote, būtų užrašyta danguje.

8 Dabar, Jėzaus Kristaus apreiškimu, šios apeigos esmė glūdi kunigystės agalioje, kuri leidžia, kad, ką tik jūs bsurišite žemėje, būtų surišta danguje; ir ką tik jūs atrišite žemėje, būtų atrišta danguje. Arba, kitais žodžiais, pažiūrėjus į vertimą iš kitos pusės, ką tik užrašote žemėje, bus užrašyta danguje, ir ko tik neužrašote žemėje, bus neužrašyta danguje; nes iš knygų jūsų mirusieji bus teisiami, pagal savo pačių darbus – arba patys dalyvavę capeigose savo propria persona, arba per savo įgaliotinius, pagal apeigą, kurią prieš pasaulio įkūrimą Dievas paruošė jų dišgelbėjimui, pagal užrašus, kuriuos jie vedė apie savo mirusiuosius.

9 Kai kuriems tai, apie ką kalbame, gali atrodyti labai drąsi doktrina – galia, kuri užrašo, arba suriša žemėje ir suriša danguje. Tačiau visais pasaulio amžiais, kada tik Viešpats duodavo tikru apreiškimu kunigystės evangelijos alaikotarpį bet kuriam žmogui ar bet kuriai žmonių grupei, visada būdavo duodama ir ši galia. Todėl viskas, ką tik tie vyrai darė, būdami bįgalioti, Viešpaties vardu, ir darė tai nuoširdžiai ir ištikimai, ir vedė deramą ir patikimą aprašymą apie tai, tai tapdavo įstatymu žemėje ir danguje ir pagal didžiojo cJehovos įsakus negalėdavo būti panaikinta. Tai yra patikimas žodis. Kas gali to klausytis?

10 Ir dar, pavyzdžiui, Mt 16:18, 19: Ir aš tau sakau, kad tu esi Petras, ir ant šitos uolos aš pastatysiu savo bažnyčią; ir pragaro vartai jos nenugalės. Ir duosiu tau dangaus karalystės raktus: ir ką tik suriši žemėje, bus surišta danguje; ir ką tik atriši žemėje, bus atrišta danguje.

11 Dabar viso reikalo svarbi ir didi paslaptis ir visos mūsų nagrinėjamos temos summum bonum glūdi šventos kunigystės galių gavime. Tam, kuriam duoti šie araktai, visai nesunku sužinoti faktus, susijusius su žmonių vaikų bišgelbėjimu, tiek mirusiųjų, tiek ir gyvųjų.

12 Čia glūdi ašlovė ir bgarbė, ir cnemirtingumas, ir amžinasis gyvenimas – apeigoje krikštijant vandeniu: būti dpanardintam jame atvaizduoti panašumą į mirusiuosius, idant vienas principas galėtų sutikti su kitu; būti panardintam vandenyje ir išeiti iš vandens yra panašumas į mirusiųjų prisikėlimą, kai šie išeina iš savo kapų; todėl ši apeiga buvo įsteigta suformuoti ryšį su krikšto už mirusiuosius apeiga, dėl panašumo su mirusiaisiais.

13 Todėl akrikštykla buvo įsteigta kaip kapo batvaizdas, ir buvo įsakyta, kad ji būtų žemiau vietos, kur papratę rinktis gyvieji, kad pavaizduotų gyvuosius ir mirusiuosius ir kad visi dalykai turėtų panašumą ir sutiktų vienas su kitu – kad tai, kas žemiška, atitiktų tai, kas dangiška, kaip Paulius pareiškė 1 Kor 15:46, 47 ir 48:

14 Tačiau pirma buvo ne dvasinis, bet prigimtinis; o paskui dvasinis. Pirmasis žmogus yra iš žemės, žemiškas; antrasis žmogus yra Viešpats iš dangaus. Koks yra žemiškasis, tokie ir žemiškieji; ir koks yra dangiškasis, tokie ir dangiškieji. Kokie yra su jūsų mirusiaisiais susiję teisingai sudaryti užrašai žemėje, tokie yra ir užrašai danguje. Todėl tai yra aužantspauduojanti ir surišanti galia, ir, viena to žodžio prasme, karalystės braktai, kurie sudaro cpažinimo raktą.

15 Ir dabar, mano švelniai mylimi broliai ir seserys, leiskite man užtikrinti jus, kad tai yra principai, susiję su mirusiaisiais ir gyvaisiais, kurių negalima lengvabūdiškai praleisti, kalbant apie mūsų išgelbėjimą. Nes jų aišgelbėjimas yra būtinas ir svarbus mūsų išgelbėjimui, kaip Paulius sako dėl mūsų tėvų: jie be mūsų negali būti padaryti btobuli, nei mes negalime be savo mirusiųjų būti padaryti tobuli.

16 Ir dabar, kalbant apie krikštą už mirusiuosius, aš pateiksiu jums kitą Pauliaus citatą – 1 Kor 15:29: Antra vertus, ką darys tie, kurie krikštijami už mirusiuosius, jei mirusieji iš viso neprisikelia? Kam gi jie krikštijami už mirusiuosius?

17 Ir dar, ryšium su šia citata, aš pateiksiu jums citatą vieno iš pranašų, kuris savo akį buvo nukreipęs į kunigystės asugrąžinimą, į šloves, kurios bus apreikštos paskutinėmis dienomis, ir ypatingai į šią šlovingiausią iš visų temų, priklausančią nesibaigiančiai evangelijai, būtent į krikštą už mirusiuosius; nes Malachijas paskutiniame skyriuje, 23–24 eilutėse sako: Štai, prieš ateinant didžiai ir baisiai Viešpaties dienai aš siųsiu jums pranašą bEliją. Ir jis atgręš tėvų širdį į vaikus ir vaikų širdį į jų tėvus, kad neateičiau ir neištikčiau žemės prakeiksmu.

18 Galėjau pateikti aaiškesnį jos vertimą, bet ji pakankamai aiški dabartiniam mano tikslui, kurio siekiu. Šiuo atveju pakanka žinoti, kad žemė bus ištikta prakeiksmu, jei nebus vienokios ar kitokios jungiančios bgrandies tarp tėvų ir vaikų, viena ar kita tema. Ir štai, kokia gi toji tema? Tai ckrikštas už mirusiuosius. Nes mes be jų negalime būti padaryti tobuli; nė jie be mūsų negali būti padaryti tobuli. Ir nei jie, nei mes negalime būti padaryti tobuli be tų, kurie taip pat mirė evangelijoje; nes įvedant laikų pilnatvės evangelijos dlaikotarpį, kuris dabar pradedamas įvesti, yra būtina, kad vyktų ir būtų apreikštas visuotinis, visiškas ir tobulas suvienijimas bei sujungimas daiktan evangelijos laikotarpių ir raktų, ir galių, ir šlovių, nuo Adomo dienų net iki dabartinio laiko. Ir ne tik tai, bet ir tai, kas niekada nebuvo apreikšta nuo pasaulio eįkūrimo, bet buvo laikoma paslėpta nuo išmintingųjų ir protingųjų, bus apreikšta fvaikeliams ir žindomiems kūdikiams šiame laikų pilnatvės evangelijos laikotarpyje.

19 Dabar, ką gi mes girdime evangelijoje, kurią gavome? Džiugesio balsą! Gailestingumo iš dangaus balsą; ir atiesos iš žemės balsą; gerąją naujieną mirusiesiems; džiugesio balsą gyviesiems ir mirusiesiems; didžiai džiaugsmingą bgerąją naujieną. Kokios gražios kalnuose ckojos tų, kurie neša gerąją naujieną apie gėrį ir kurie sako Sionei: Štai, tavo Dievas viešpatauja! Dievo pažinimas nusileis ant jų tarsi Karmelio drasos!

20 Ir dar, ką gi mes girdime? Gerąją naujieną iš aKumoros! bMoronį, angelą iš dangaus, skelbiantį pranašų išsipildymą – kad bus apreikšta cknyga. Viešpaties balsą Senekos apygardos dFajeto tyruose, skelbiantį, kad trys liudytojai eliudys apie knygą! Balsą fMykolo ant Saskuehenos krantų, atpažinusio velnią, kai šis pasirodė kaip gšviesos angelas! hPetro, Jokūbo ir Jono balsą tyruose tarp Saskuehenos apygardos Harmonio ir Brūmo apygardos Kolzvilio, ant Saskuehenos upės, skelbiančius save kaip turinčius karalystės ir laikų pilnatvės evangelijos laikotarpio iraktus!

21 Ir dar, Dievo balsą senojo atėvo Vitmerio kambaryje, Senekos apygardos Fajete, ir skirtingais laikais ir įvairiose vietose per visas šios Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios keliones ir suspaudimus! Ir arkangelo Mykolo balsą; bGabrieliaus bei cRafaelio balsą, ir balsą įvairių dangelų, nuo Mykolo, arba eAdomo, iki dabartinio laiko – visus skelbiančius savo evangelijos flaikotarpį, savo teises, savo raktus, savo garbes, savo didybę ir šlovę, ir savo kunigystės galią; duodančius eilutę po eilutės, gpriesaką po priesako; čia truputį ir ten truputį, teikiančius mums paguodą per skelbimą to, kas turi ateiti, sutvirtinančius mūsų hviltį!

22 Broliai, argi mes neisime pirmyn tokiame svarbiame reikale? Eikime pirmyn, o ne atgal. Drąsos, broliai; ir pirmyn, pirmyn į pergalę! Tedžiūgauja jūsų širdys ir būna nepaprastai džiugios. Tepratrūksta žemė agiedoti. Mirusieji teprabyla amžinojo šlovinimo himnais karaliui bImanueliui, kuris prieš pasaulio buvimą paskyrė tai, kas įgalintų mus cišpirkti juos iš jų dkalėjimo; nes kaliniai išeis laisvi.

23 Tesušunka iš džiaugsmo akalnai ir visi jūs, slėniai, garsiai šaukite; ir visos jūs, jūros ir sausumos, bylokite savo Amžinojo Karaliaus stebuklus! Ir jūs, upės ir upeliai, ir upokšniai, linksmai tekėkite žemyn. Tegul miškai ir visi lauko medžiai šlovina Viešpatį; ir jūs, kietos buolos, pravirkite iš džiaugsmo! Ir tegul saulė, mėnulis ir crytmetinės žvaigždės gieda drauge, ir tegul visi Dievo sūnūs šaukia iš džiaugsmo! Ir tegul amžinieji kūriniai skelbia jo vardą per amžių amžius! Ir vėl aš sakau: koks šlovingas tas balsas, kurį girdime iš dangaus, skelbiantį mūsų ausyse šlovę ir išgelbėjimą, ir garbę, ir dnemirtingumą, ir eamžinąjį gyvenimą; karalystes, kunigaikštystes ir galias!

24 Štai, didi Viešpaties adiena čia pat; ir kas gali bišlaikyti jo atėjimo dieną, ir kas gali išstovėti, kai jis pasirodo? Nes jis – kaip cgrynintojo ugnis ir kaip velėtojo šarmas; ir jis sėdės kaip sidabro dgrynintojas ir valytojas; ir jis išvalys eLevio sūnus ir išvalys juos kaip auksą ir sidabrą, idant jie atnašautų Viešpačiui fatnašą teisume. Tad mes, kaip bažnyčia ir liaudis, ir pastarųjų dienų šventieji, atnašaukime Viešpačiui atnašą teisume; ir pristatykime jo šventoje šventykloje, kai ši bus baigta, knygą, kurioje bus gužrašai apie mūsų mirusiuosius, kuri bus verta visokeriopo priėmimo.

25 Broliai, turiu jums daug ką pasakyti šia tema; bet dabar užbaigsiu šiam kartui ir pratęsiu šią temą kitą kartą. Aš, kaip visada, jūsų nuolankus tarnas ir nekintantis draugas,

Džozefas Smitas.