Šabo diena

Šventa diena, išskirta savaitėje poilsiui ir garbinimui. Po to, kai viską sukūrė, septintąją dieną Dievas ilsėjosi ir įsakė, kad viena diena savaitėje būtų poilsio diena, kad padėtų žmonėms atminti jį (Iš 20:8–11).

Prieš Kristaus prisikėlimą, Bažnyčios nariai šabą švęsdavo paskutinę savaitės dieną, kaip darydavo žydai. Po prisikėlimo Bažnyčios nariai, tiek žydai, tiek kitataučiai, šventė pirmąją savaitės dieną, Viešpaties dieną (sekmadienis), kad prisimintų Viešpaties prisikėlimą. Mūsų laikų Bažnyčia toliau vieną dieną savaitėje švenčia, kaip šventą šabą Dievui garbinti ir pailsėti nuo pasaulio darbų.

Šabas primena žmonėms, kad jiems reikia dvasinio maisto, ir jų pareigą paklusti Dievui. Kai tauta ima nešvęsti šabo, tai paveikia visas gyvenimo sritis ir jos religinis gyvenimas pašlyja (Neh 13:15–18; Jer 17:21–27).