Ištraukos iš Mozės knygos

7 Skyrius

(1830 m. gruodis)

Henochas moko, veda žmones ir perkelia kalnus – Įsteigiamas Sionės miestas – Henochas numato Žmogaus Sūnaus atėjimą, jo apmokančiąją auką ir šventųjų prikėlimą – Jis numato atkūrimą, surinkimą, antrąjį atėjimą ir Sionės sugrįžimą.

1 Ir buvo taip, kad Henochas tęsė savo kalbą, sakydamas: Štai, mūsų tėvas Adomas mokė šitų dalykų, ir daugelis patikėjo ir tapo Dievo asūnumis, ir daugelis nepatikėjo ir pražuvo savo nuodėmėse, ir laukia su bbaime, kančiose, kad ant jų bus išlietas ugningas Dievo rūstybės pasipiktinimas.

2 Ir nuo to laiko Henochas pradėjo pranašauti, sakydamas žmonėms: Kai aš keliavau ir apsistojau Mahujo vietovėje, ir šaukiausi Viešpaties, atsklido balsas iš dangaus, sakantis: Apsigręžk ir įkopk į Simeono kalną.

3 Ir buvo taip, kad aš apsigręžiau ir įkopiau į tą kalną; ir stovėdamas ant kalno aš išvydau dangus prasivėrusius ir buvau aprengtas ašlove;

4 ir aš mačiau Viešpatį; ir jis stovėjo priešais mano veidą ir kalbėjo su manimi, kaip vienas žmogus kalba su kitu, aveidas į veidą; ir jis tarė man: bPažvelk, ir aš parodysiu tau pasaulį daugelio kartų laikotarpiu.

5 Ir buvo taip, kad Šumo slėnyje išvydau, štai, didelę liaudį, gyvenančią palapinėse, kuri buvo Šumo liaudis.

6 Ir vėl Viešpats tarė man: Pažvelk; ir aš pažvelgiau į šiaurę ir išvydau Kanaano liaudį, gyvenančią palapinėse.

7 Ir Viešpats tarė man: Pranašauk; ir aš pranašavau, sakydamas: Štai Kanaano liaudis, kuri yra gausi, išeis kovos rikiuotėje prieš Šumo liaudį ir išžudys juos, tad šie bus visiškai sunaikinti; ir Kanaano liaudis susiskaldys toje žemėje, ir ta žemė bus bergždžia ir nevaisinga, ir jokia kita liaudis ten negyvens, išskyrus Kanaano liaudį;

8 nes štai, Viešpats prakeiks tą žemę dideliu karščiu, ir jos nevaisingumas tęsis per amžius; ir ajuodumas užėjo ant visų Kanaano vaikų, tad jie buvo visų žmonių niekinami.

9 Ir buvo taip, kad Viešpats tarė man: Pažvelk; ir aš pažvelgiau ir išvydau Šarono žemę, ir Henocho žemę, ir Omnerio žemę, ir Henio žemę, ir Šemo žemę, ir Hanerio žemę, ir Hananiho žemę bei visus jų gyventojus;

10 ir Viešpats tarė man: Eik pas šiuos žmones ir sakyk jiems: aAtgailaukite; o jei ne, aš ateisiu ir ištiksiu juos prakeiksmu, ir jie mirs.

11 Ir jis davė man įsakymą, kad akrikštyčiau Tėvo ir Sūnaus, kuris pilnas bmalonės ir tiesos, ir cŠventosios Dvasios, kuri liudija apie Tėvą ir Sūnų, vardu.

12 Ir buvo taip, kad Henochas toliau šaukė visus tuos žmones, išskyrus Kanaano žmones, atgailauti;

13 ir toks didis buvo Henocho atikėjimas, kad jis vedė Dievo žmones, ir jų priešai atėjo kautis prieš juos; ir jis tarė Viešpaties žodį, ir žemė drebėjo, ir bkalnai pabėgo, būtent pagal jo įsakymą; ir vandens cupės buvo pasuktos iš savo vagų; ir liūtų riaumojimas girdėjosi iš tyrų; ir visos tautos didžiai išsigando – toks dgalingas buvo Henocho žodis, ir tokia didi buvo kalbos, kurią Dievas jam davė, galia.

14 Taip pat iš jūros gelmės iškilo žemė, ir tokia didelė buvo Dievo žmonių priešų baimė, kad jie pabėgo ir laikėsi atokiai, ir nuėjo į žemę, kuri iškilo iš jūros gelmės.

15 Ir žemės amilžinai taip pat laikėsi atokiai, ir ant visų žmonių, kovojančių prieš Dievą, užėjo prakeiksmas.

16 Ir nuo to laiko tarp jų buvo karai ir kraujo liejimas; bet Viešpats atėjo ir gyveno su savo žmonėmis, ir jie gyveno teisume.

17 Visas tautas apėmė Viešpaties abaimė – tokia didi buvo Viešpaties šlovė ant jo žmonių. Ir Viešpats bpalaimino žemę, ir jie buvo palaiminti kalnuose ir aukštumose ir klestėjo.

18 Ir Viešpats pavadino savo žmones aSione, kadangi jie buvo bvienos širdies ir vienos minties, ir gyveno teisume; ir tarp jų nebuvo vargšų.

19 Ir Henochas toliau pamokslavo Dievo žmonėms teisume. Ir jo dienomis buvo taip, kad jis pastatė miestą, kuris buvo pavadintas Šventumo miestu, būtent Sione.

20 Ir buvo taip, kad Henochas kalbėjo su Viešpačiu; ir jis sakė Viešpačiui: Tikrai aSionė saugiai gyvens per amžius. Bet Viešpats tarė Henochui: Sionę aš palaiminau, bet likusius žmones aš prakeikiau.

21 Ir buvo taip, kad Viešpats parodė Henochui visus žemės gyventojus; ir jis pažvelgė ir štai Sionė, laikui bėgant, buvo apaimta į dangų. Ir Viešpats tarė Henochui: Štai mano buveinė per amžius.

22 Ir Henochas taip pat išvydo likusius žmones, kurie buvo Adomo sūnūs; ir jie buvo mišinys visos Adomo sėklos, išskyrus Kaino sėklą, nes Kaino sėkla buvo ajuoda ir jai nebuvo vietos tarp jų.

23 Ir po to, kai Sionė buvo paimta į adangų, Henochas bpažvelgė ir štai priešais jį buvo cvisos žemės tautos;

24 ir sekė karta po kartos; ir Henochas buvo aukštai ir aiškeltas, būtent Tėvo ir Žmogaus Sūnaus prieglobstyje; o štai ant viso žemės veido buvo Šėtono galia.

25 Ir jis matė angelus, nusileidžiančius iš dangaus; ir jis išgirdo garsų balsą, sakantį: Vargas, vargas žemės gyventojams.

26 Ir jis išvydo Šėtoną; ir šis turėjo didelę agrandinę savo rankoje, ir ji uždengė visą žemės veidą btamsa; ir jis pažvelgė ir nusikvatojo, ir jo cangelai džiūgavo.

27 Ir Henochas išvydo aangelus, nusileidžiančius iš dangaus, bliudijančius apie Tėvą ir Sūnų; ir ant daugelio nužengė Šventoji Dvasia, ir dangaus galios pagavo juos aukštyn į Sionę.

28 Ir buvo taip, kad dangaus Dievas pažvelgė į likusius žmones ir pravirko; ir Henochas paliudijo apie tai, sakydamas: Kaip tai yra, kad dangūs verkia ir lieja ašaras kaip lietų ant kalnų?

29 Ir Henochas tarė Viešpačiui: Kaip yra, kad tu gali averkti, žinant, kad esi šventas ir nuo visos amžinybės iki visos amžinybės?

30 Ir jei būtų įmanoma, kad žmogus galėtų suskaičiuoti žemės daleles, taip, milijonų ažemių kaip ši, tai dar nebūtų nė tavo bkūrinių daugybės pradžia; ir tavo uždangalai vis dar užtraukti; tačiau ten tu esi, ir ten tavo prieglobstis; ir be to tu teisingas; tu gailestingas ir maloningas per amžius;

31 ir savo prieglobstin tu pasiėmei Sionę, iš visų savo kūrinių nuo visos amžinybės iki visos amžinybės; ir niekas kitas, kaip tik aramybė, bteisingumas ir ctiesa yra tavo sosto buveinė; ir gailestingumas eis prieš tavo veidą ir nesibaigs; kaip tad tu gali verkti?

32 Viešpats tarė Henochui: Pažvelk į šiuos savo brolius; jie yra mano rankų adirbinys, ir tą dieną, kai juos sukūriau, aš daviau jiems bpažinimą; ir Edeno sode aš daviau žmogui cvalios laisvę;

33 ir tavo broliams pasakiau ir taip pat daviau įsakymą, kad jie turi amylėti vienas kitą ir kad pasirinktų mane, savo Tėvą; bet štai jie be jokio prieraišumo ir neapkenčia savo pačių kraujo;

34 ir mano pasipiktinimo augnis užsidegė prieš juos; ir būdamas karštai nepatenkintas aš atsiųsiu jiems bpotvynius, nes aršus mano pyktis užsidegė prieš juos.

35 Štai, aš esu Dievas; mano vardas aŠventumo Žmogus; mano vardas Patarimo Žmogus; ir taip pat mano bvardas Begalinis bei Amžinasis.

36 Todėl aš galiu ištiesti savo rankas ir laikyti visus kūrinius, kuriuos padariau; ir mano aakis taip pat gali juos persmelkti; ir tarp visų mano rankų dirbinių nėra buvę tokio didelio bnelabumo kaip tarp tavo brolių.

37 Bet štai, jų nuodėmės bus ant jų tėvų galvų; Šėtonas bus jų tėvas ir nelaimingumas bus jų lemtis; ir visi dangūs apverks juos, netgi visi mano rankų dirbiniai; taigi ar neturėtų dangūs verkti, matydami, kad šie kentės?

38 Bet, štai, šitie, kuriuos stebi tavo akys, žus tvanuose; ir štai, aš juos uždarysiu; akalėjimą paruošiau jiems.

39 Ir atas, kurį aš išsirinkau, maldavo priešais mano veidą. Todėl jis kenčia už jų nuodėmes – tiek, kiek jie atgailaus tą dieną, kai mano bIšrinktasis sugrįš pas mane; o iki tos dienos jie bus ckankynėje;

40 todėl dėl to dangūs verks, taip, ir visi mano rankų dirbiniai.

41 Ir buvo taip, kad Viešpats kalbėjo Henochui ir apsakė Henochui visus žmonių vaikų darbus; todėl Henochas žinojo ir pamatė jų nelabumą ir jų nelaimingumą, ir pravirko, ir ištiesė savo rankas, ir jo aširdis pritvinko kaip amžinybė; ir jo vidus prisipildė gailesčio; ir visa amžinybė sudrebėjo.

42 Ir Henochas taip pat matė aNojų ir jo bšeimą – kad visų Nojaus sūnų ainija bus išgelbėta laikinuoju išgelbėjimu;

43 taigi Henochas matė, kad Nojus pastatė aarką; ir kad Viešpats nusišypsojo ties ja ir laikė ją savo rankoje; bet ant likusių nelabųjų užėjo tvanai ir juos prarijo.

44 Ir kai Henochas tai matė, jam apkarto siela, ir jis apverkė savo brolius ir tarė dangums: Aš atsisakau būti apaguostas. Bet Viešpats tarė Henochui: Pakylėk savo širdį ir pradžiuk; ir pažvelk.

45 Ir buvo taip, kad Henochas pažvelgė; ir pamatė visas žemės šeimas nuo Nojaus; ir šaukėsi Viešpaties, sakydamas: Kada ateis Viešpaties diena? Kada bus pralietas Teisiojo kraujas, kad visi gedintys būtų apašventinti ir turėtų amžinąjį gyvenimą?

46 Ir Viešpats tarė: Tai bus laiko aviduryje, nelabumo ir keršto dienomis.

47 Ir štai, Henochas išvydo Žmogaus Sūnaus atėjimo, būtent kūne, dieną; ir jo siela džiūgavo, sakydama: Teisusis iškeltas, ir aAvinėlis nužudytas nuo pasaulio įkūrimo; ir per tikėjimą aš esu Tėvo prieglobstyje, ir štai bSionė su manimi.

48 Ir buvo taip, kad Henochas pažvelgė į ažemę; ir išgirdo balsą iš jos gelmių, sakantį: Vargas, vargas man, žmonių motinai; aš apimta sopulių, aš pavargusi nuo savo vaikų nelabumo. Kada gi aš bpailsėsiu ir būsiu apvalyta nuo cnešvarumų, išėjusių iš manęs? Kada mano Kūrėjas pašventins mane, kad ilsėčiaus ir kurį laiką teisumas gyventų ant mano veido?

49 Ir kai Henochas išgirdo žemę raudant, jis pravirko ir šaukėsi Viešpaties, sakydamas: O Viešpatie, ar neužjaustum žemės? Ar nepalaimintum Nojaus vaikų?

50 Ir buvo taip, kad Henochas toliau šaukėsi Viešpaties, sakydamas: Prašau tavęs, o Viešpatie, tavo Viengimio, būtent Jėzaus Kristaus vardu, kad pasigailėtum Nojaus ir jo sėklos, kad žemė niekada daugiau nebūtų užtvindyta tvanų.

51 Ir Viešpats negalėjo atsakyti; ir jis sudarė sandorą su Henochu ir prisiekė jam su priesaika, kad sustabdys atvanus; kad pašauks Nojaus vaikus;

52 ir jis paskelbė neatšaukiamą įsaką, kad jo sėklos alikutis visada išliks visose tautose, kol stovės žemė;

53 ir Viešpats tarė: Palaimintas tas, per kurio sėklą ateis Mesijas; nes jis sako: Aš esu aMesijas, Sionės bKaralius, Dangaus cUola, plati kaip amžinybė; kas įeina pro vartus ir dkopia manimi, niekada nenupuls; todėl palaiminti tie, apie kuriuos kalbėjau, nes jie ateis su nesibaigiančio džiaugsmo egiesmėmis.

54 Ir buvo taip, kad Henochas šaukėsi Viešpaties, sakydamas: Ar žemė ilsėsis, kai Žmogaus Sūnus ateis kūne? Meldžiu, parodyk man tai.

55 Ir Viešpats tarė Henochui: Pažvelk; ir jis pažvelgė ir pamatė Žmogaus aSūnų, iškeltą ant bkryžiaus – kaip įprasta žmonėms;

56 ir jis išgirdo garsų balsą; ir dangūs buvo uždengti; ir visi Dievo kūriniai raudojo; ir žemė adejavo; ir uolos plyšinėjo; ir kėlėsi bšventieji ir buvo ckarūnuoti Žmogaus Sūnaus ddešinėje šlovės karūnomis;

57 ir visos advasios, kurios tik buvo bkalėjime, išėjo ir atsistojo Dievo dešinėje; o likusios laikomos tamsos grandinėse iki didžiosios dienos teismo.

58 Ir vėl Henochas pravirko ir šaukėsi Viešpaties, sakydamas: Kada gi ilsėsis žemė?

59 Ir Henochas išvydo Žmogaus Sūnų, pakylantį pas Tėvą; ir jis šaukėsi Viešpaties, sakydamas: Ar neateitum vėl į žemę? Nes tu esi Dievas ir aš pažįstu tave, ir tu prisiekei man, ir įsakei man, kad klausčiau tavo Viengimio vardu; tu padarei mane ir davei man teisę į savo sostą, ir ne dėl manęs, bet savo paties malone; todėl klausiu tavęs: ar neateitum vėl į žemę?

60 Ir Viešpats tarė Henochui: Kaip aš gyvas, lygiai taip aš ateisiu apaskutinėmis dienomis, nelabumo ir keršto dienomis, kad įvykdyčiau priesaiką, kurią daviau tau dėl Nojaus vaikų;

61 ir ateis diena, kada žemė ailsėsis, bet prieš tą dieną dangūs bus bužtemdyti ir tamsos cuždanga uždengs žemę; ir dangūs drebės ir taip pat žemė; ir dideli suspaudimai bus tarp žmonių vaikų, bet savo žmones aš dapsaugosiu;

62 ir aš atsiųsiu ateisumą iš dangaus; ir atsiųsiu btiesącžemės, kad dliudytų apie mano Viengimį, apie jo eprikėlimą iš mirusiųjų; taip, ir taip pat apie visų žmonių prikėlimą; ir nurodysiu, kad teisumas ir tiesa nušluotų žemę tarsi tvanu, kad fsurinktų mano išrinktuosius iš keturių žemės ketvirčių į vietą, kurią paruošiu – Šventą miestą, kad mano žmonės susijuostų strėnas ir lauktų mano atėjimo meto; nes ten bus mano Palapinė, ir jis vadinsis Sione, gNaująja Jeruzale.

63 Ir Viešpats tarė Henochui: Tada tu ir visas tavo amiestas pasitiksite juos ten, ir mes priimsime juos savo prieglobstin, ir jie matys mus; ir mes pulsime jiems ant kaklo, ir jie puls mums ant kaklo, ir mes pasibučiuosime;

64 ir ten bus mano buveinė, ir ji bus Sionė, kuri išeis iš visų mano padarytų kūrinių; ir atūkstančio metų laikotarpį žemė bilsėsis.

65 Ir buvo taip, kad Henochas pamatė Žmogaus Sūnaus aatėjimo paskutinėmis dienomis dieną, kad gyventų žemėje teisume tūkstančio metų laikotarpį;

66 bet prieš tą dieną jis matė didelius suspaudimus tarp nelabųjų; ir taip pat matė jūrą, kad ji buvo nerami, ir kad žmonių širdys anuvylė juos, su baime laukiančius Visagalio Dievo bteismų, kurie turi ištikti nelabuosius.

67 Ir Viešpats parodė Henochui viską, netgi iki pasaulio pabaigos; ir jis matė teisiųjų dieną, jų išpirkimo valandą, ir gavo adžiaugsmo pilnatvę;

68 ir viso aSionės dienų Henocho dienomis buvo trys šimtai šešiasdešimt penkeri metai.

69 Ir Henochas ir visi jo žmonės avaikščiojo su Dievu, ir jis gyveno tarp Sionės žmonių; ir buvo taip, kad Sionės neliko, nes Dievas priėmė ją savo prieglobstin; ir iš ten pasklido kalbos: Sionė pabėgo.