Doktrinos ir Sandorų 98 skyriuje užrašytą apreiškimą pranašas Džozefas Smitas gavo 1833 m. rugpjūčio 6 d., praėjus maždaug dviem savaitėms po to, kai šventųjų persekiojimas Misūryje suintensyvėjo. Šiame apreiškime suteikiamas pamokymas ką tik nukentėjusiems šventiesiems. Jame Viešpats moko šventuosius, kaip jie turėtų reaguoti į priešus.
Viešpats apreiškia, kaip šventieji turėtų reaguoti į persekiojimą
Prieš pamoką lentoje nubraižykite lentelę su trimis skiltimis ir pavadinkite jas taip: Viešpaties atpildo įstatymas (DS 98:23–32); Viešpaties karo įstatymas (DS 98:33–38) ir Viešpaties atleidimo įstatymas (DS 98:39–48).
Paprašykite mokinių nusakyti kelias galimas žmonių reakcijas, kai juos kas nors įžeidžia ar įskaudina. Paaiškinkite, kad Doktrinos ir Sandorų 98 skyriuje užrašytame apreiškime Viešpats moko principų, kurie gali mums padėti žinoti, kaip reaguoti, kai mus skaudina kito žmogaus žodžiai ar veiksmai. Paraginkite mokinius šių principų ieškoti šios dienos pamokoje.
Priminkite mokiniams, kad pranašas Džozefas Smitas Doktrinos ir Sandorų 98 skyriuje užrašytą apreiškimą gavo 1833 m., netrukus po to, kai šventųjų persekiojimas Misūryje suintensyvėjo. Paprašykite mokinių kuo detaliau prisiminti, ką praeitoje pamokoje jie sužinojo apie šventųjų patirtas skriaudas.
Paskatinkite mokinius nusikopijuoti lentelę nuo lentos į sąsiuvinius ar Raštų studijavimo žurnalus. Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 98:23–27. Kitiems pasiūlykite sekti skaitomą tekstą ir rasti, ko Viešpats mokė šventuosius apie atpildą. Paskatinkite juos atkreipti dėmesį, kokį patarimą Viešpats tose eilutėse kartoja.
Ko šie kartojami žodžiai moko apie atpildą? (Galite mokiniams pasiūlyti 23–27 eilutėse pasižymėti žodžius „neburnosite“ ir „kantriai tai iškęsite“.)
Ką Viešpats pažadėjo šventiesiems, jeigu jie kantriai ištvers persekiojimus ir neieškos keršto?
Kokio principo galime pasimokyti iš Viešpaties žodžių 23–27 eilutėse? (Padėkite mokiniams išsiaiškinti šį principą: Jei kantriai ir neieškodami atpildo ištversime netinkamą elgesį, Viešpats mus apdovanos. Paprašykite kurio nors mokinio šią tiesą užrašyti lentoje po skiltimi Viešpaties atpildo įstatymas.)
Paaiškinkite, kad Džeksono apygardoje, Misūryje, 1833 m. liepos 20 d. susiformavusi gauja norėjo kur kas daugiau nei sunaikinti nuosavybę. Jie taip pat norėjo sužaloti Bažnyčios narius. Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti toliau pateiktą istorinį įvykį, o kitiems pasiūlykite įsiklausyti, kaip vyskupas Edvardas Partridžas ir Čarlzas Alenas, 27 metų amžiaus atsivertusysis iš Pensilvanijos, reagavo į persekiojimą.
Paveikslėlis
B. H. Robertsas
„Gauja stvėrė vyskupą Edvardą Partridžą ir Čarlzą Aleną ir nutempė juos per įsiutusią minią, kuri juos įžeidinėjo ir žalojo pakeliui į viešąją aikštę. Čia jiems buvo pateikti du pasirinkimai: jie turėjo arba išsižadėti tikėjimo Mormono Knyga, arba palikti apygardą. Jie nesiruošė nei atsižadėti Mormono Knygos, nei palikti apygardos. Kai vyskupui Partridžui buvo leista kalbėti, jis pasakė, kad visais pasaulio gyvavimo laikais šventieji kentė persekiojimus, ir jis yra pasiruošęs kentėti vardan Kristaus lygiai taip pat, kaip kentėjo senovės šventieji; jis sakė nedaręs nieko, kas galėtų ką nors įžeisti, ir žalodami jį jie pakenks nekaltam žmogui. Tą akimirką jo balsą nustelbė minios triukšmas, daugelis ten buvusių rėkė: „Šaukis savo Dievo, kad tave išvaduotų […]!“ Tie du broliai, Partridžas ir Alenas, buvo išrengti, ištepti derva, sumaišyta su kalkėmis ar pelenais, ar kažkokia kita odą graužiančia rūgštimi, ir apipilti daugybe plunksnų. Šį žiaurų pažeminimą jie kentė taip ištvermingai ir romiai, kad minia nutilo ir atrodė didžiai nustebinta to, ką pamatė. Broliams buvo leista ramiai išeiti“ (B. H. Roberts, A Comprehensive History of the Church, 1:333; taip pat žr. Church History in the Fulness of Times Student Manual, 2nd ed. [Church Educational System manual], 2003, 133).
Kokį įspūdį jums paliko Čarlzo Aleno ir vyskupo Partridžo reakcija į persekiojimą?
Apibendrinkite Doktrinos ir Sandorų 98:28–32 paaiškindami, kad Viešpats šventiesiems patarė, jog priešui pakenkus tris kartus, nenorėdami užsitraukti Dievo keršto, jie turėtų Viešpaties vardu perspėti priešą, kad jiems nekenktų. Jei po šio perspėjimo priešas nesiliautų kenkęs, šventieji būtų pateisinti „atlygi[nę] jam pagal jo darbus“. Tačiau šventiesiems taip pat buvo paaiškinta, kad pasigailėję priešų, net jei atpildas jiems ir būtų pagrįstas, šventieji už teisumą bus apdovanoti.
Paprašykite mokinių pamąstyti, ar jie žino, ką Viešpats yra pasakęs apie karą. Paskui galite paklausti:
Koks, jūsų manymu, yra Viešpaties karo įstatymas?
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 98:32–34. Kitiems pasiūlykite sekti skaitomą tekstą ir rasti, ką Viešpats apie karą kalbėjo senovės pranašams.
Koks karo įstatymas, pasak 33 eilutės, buvo duotas senovės pranašams? (Paprašykite mokinių atsakyti ir užrašykite jų atsakymus lentoje, skiltyje Viešpaties karo įstatymas. Pabrėžkite, kad Viešpats šį įstatymą davė konkrečiai tiems žmonėms, kurie gyveno kitu laiku ir kitoje kultūrinėje aplinkoje. Nors šis principas ir yra teisingas, šiandien mes taip pat paklūstame šalies, kurioje gyvename, įstatymams.)
Ką turėjo daryti senovės pranašai, jei kažkas paskelbdavo jiems karą? (Užrašykite jų atsakymus lentoje, skiltyje Viešpaties karo įstatymas.)
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 98:35–38, o kitiems pasiūlykite rasti, ką Viešpats sakė senovės pranašams daryti, jeigu jų taikos siūlymas būtų atmestas. Paprašykite mokinių papasakoti, ką rado.
Ko galime pasimokyti iš šių eilučių apie Viešpaties karo įstatymą? (Mokiniai gali paminėti įvairius principus, tačiau nepamirškite pabrėžti: Karas pateisinamas tik dėl Viešpaties nurodytų priežasčių. Užrašykite šį principą lentoje, skiltyje Viešpaties karo įstatymas.)
Paaiškinkite, kad daugumai iš mūsų neteks spręsti, ar eisime į karą prieš kitą valstybę. Tačiau šie mokymai gali mums padėti žinoti, kokie turėtų būti asmeniniai santykiai, pavyzdžiui, kai dėl kažko nesutariame su kitais.
Ką turėtume daryti, remdamiesi ką tik išmoktu Viešpaties patarimu dėl karo, kai nesutariame su kitais? (Padėkite mokiniams išsiaiškinti šią tiesą: Nesutardami turėtume ieškoti taikių sprendimo būdų.)
Kokių palaiminimų galime gauti, jei ieškosime taikių sprendimo būdų?
Viešpats moko šventuosius, kaip jie turėtų reaguoti į priešus
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti šį pasakojimą:
Paveikslėlis
Vyskupas Kytas B. Makmalinas
„Antrojo pasaulinio karo metu Olandijoje Kasperio Ten Bomo šeima savo namuose slėpė nacių persekiojamus žmones. Jiems tai reiškė gyventi pagal krikščionišką tikėjimą. Keturi šios šeimos nariai prarado gyvybes dėl to, kad teikė tokį prieglobstį. Korė Ten Bom ir jos sesuo Betsė liūdnai pagarsėjusioje Ravensbruko koncentracijos stovykloje praleido šiurpius mėnesius. Betsė ten mirė, Korė išgyveno.
Ravensbruke Korė ir Betsė sužinojo, kad Dievas padeda mums atleisti. Po karo ji buvo pasiryžusi dalytis šia žinia. Kartą Vokietijoje ji kalbėjo grupei žmonių, kentėjusių dėl karo padarinių. Jos žinia buvo: „Dievas atleidžia.“ Kaip tik tada Korės Ten Bom ištikimybė virto palaima.
Prie jos priėjo vyriškis. Ji atpažino, kad tai buvo vienas žiauriausių tos stovyklos sargybinių. „Savo kalboje jūs paminėjote Ravensbruką, – pasakė jis. – Ten aš buvau sargybiniu. […] Bet po to […] aš tapau krikščioniu.“ Jis paaiškino, kad ieškojo Dievo atleidimo už tuos savo padarytus žiaurius darbus. Jis ištiesė ranką ir paklausė: „Ar atleidžiate man?“
Korė Ten Bom pasakojo:
„Tik kelias sekundes jis taip stovėjo – ištiesta ranka, – bet man jos pasirodė kaip valandos, kol kovojau su pačiu sunkiausiu dalyku, kurį man kada nors reikėjo padaryti. […]
Žinia, kad Dievas atleidžia, turi […] sąlygą: kad mes atleistume savo kaltininkams. […]
Tyliai meldžiausi: „Padėk man! Aš galiu paduoti ranką. Tiek aš galiu padaryti. Tu suteik jausmą.“
Kaip nesava aš mechaniškai įdėjau savo ranką į man ištiestą ranką. Tai padarius įvyko kažkas nepaprasto. Nuo mano peties per ranką nubėgo srovė ir perėjo į sujungtas mūsų rankas. Visą mano esybę pripildė gydanti šiluma, sukėlusi ašaras mano akyse.
„Aš atleidžiu tau, broli! – sušukau, – visa širdimi atleidžiu.“
Mes ilgai spaudėme vienas kitam ranką, buvęs sargybinis ir buvusi kalinė. Niekada nejaučiau Dievo meilės taip stipriai kaip tuo metu.“ [Corrie ten Boom, Tramp for the Lord (1974), 54–55.]“ (Kytas B. Makmalinas, „Mūsų pareigos kelias“, 2010 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga.)
Mokiniui perskaičius, paklauskite:
Kokį įspūdį jums palieka šis pasakojimas?
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 98:39–40, o kitiems pasiūlykite surasti Viešpaties atleidimo įstatymą.
Ką, pasak šių eilučių, turėtume daryti, kai kas nors prašo atleidimo?
Kiek kartų, pagal 40 eilutę, turime atleisti atgailaujančiajam, prašančiam mūsų atleidimo? („Iki septyniasdešimt kart po septynis“ reiškia, kad turėtume atleisti mus įžeidusiems ar įskaudinusiems tiek kartų, kiek jie atgailauja ir prašo mūsų atleidimo. Nors mums įsakyta, kad turime atleisti, tai nereiškia, kad turime leisti kitiems ir toliau mums kenkti.)
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 98:41–43. Kitiems pasiūlykite sekti skaitomą tekstą ir rasti tiesas, kurių Viešpats mokė šventuosius apie neatgailaujančius priešus. Paprašykite mokinių pasidalyti savo atsakymais.
Kodėl buvo svarbu, kad šventieji Misūryje suprastų šias tiesas?
Kaip jūs apibendrintumėte Viešpaties atleidimo įstatymą? (Padėkite mokiniams atpažinti šį įsakymą: Viešpats įsakė mums atleisti priešams. Užrašykite šį įsakymą lentoje, skiltyje Viešpaties atleidimo įstatymas.)
Kaip manote, kodėl mums įsakyta atleisti kitiems, net jei jie neprašo atleidimo?
Apibendrinkite Doktrinos ir Sandorų 98:44–48 paaiškindami, kad Viešpats pažadėjo, jog atgailaujantys šventųjų priešai išvengs Jo keršto. (Pastaba.44 eilutėje žodžiai „tu jam neatleisi“ reiškia, kad kaltininkas išlieka visiškai atsakingas už padarytus veiksmus, o ne tai, jog šventieji turėtų išlaikyti priešiškumą.)
Užbaikite padrąsindami mokinius laikytis Viešpaties atleidimo įstatymo ir stengtis atleisti kiekvienam, įskaudinusiam juos ar jiems brangius žmones.
Komentarai ir kontekstas
Doktrinos ir Sandorų 98. Marija Elizabet Rolins ir Karolina Rolins išgelbėja Įsakymų Knygos puslapius
Vyresnysis Styvenas E. Snou iš Septyniasdešimties prezidentūros pasidalijo istorija apie Mariją Elizabet ir Karoliną Rolins:
Paveikslėlis
Vyresnysis Styvenas E. Snou
„Jaunosios seserys Marija Elizabet ir Karolina Rolins, 1831 m. rudenį su motina persikėlusios į Independensą, Misūrio valst., netrukus patyrė šventiesiems ten tekusius sunkumus ir persekiojimą. Vieną naktį jų namus užpuolė įpykusi gauja; kitą kartą jos matė, kaip buvo užpulta neseniai viršutiniame Viljamo V. Felpso namo aukšte įkurta spaustuvė.
Per [1833 m. liepos 20 d.] vykusį spaustuvės užpuolimą, gauja išvarė Felpsų šeimą iš namų ir išmetė jų turtą į gatvę. Tuomet banditai nuėjo į viršų naikinti spausdinimo įrangos ir iš pastato mėtyti nesurištų rankraščio lapų. Kai kurie išnešdami didelius popieriaus lapus pareikšdavo: „Štai mormonų įsakymai!“ [“Mary Elizabeth Rollins Lightner,” The Utah Genealogical and Historical Magazine, July 1926, 196]. Iki to laiko pranašas Džozefas Smitas buvo gavęs daug šventų apreiškimų, kai kurie siekė 1823-iuosius, kai pranašui dar esant berniukui pasirodė angelas Moronis. Džozefas daugelį apreiškimų buvo užrašęs pats, tačiau tekstas dar nebuvo paruoštas ir išplatintas Bažnyčios narių labui. Šventieji Misūryje džiugiai laukė, kada tie apreiškimai bus išleisti kaip „Įsakymų Knyga“. Šis darbas buvo pradėtas, kai gauja įsiveržė į spaustuvę. Penkiolikmetė Marija Elizabet aprašė, kas įvyko:
„Mano [trylikametė] sesuo Karolina ir aš buvome prie tvoros pakraščio ir juos stebėjome; kai jie pasakė apie įsakymus, pasiryžau jų gauti. Sesuo pasakė, kad jei aš eisiu jų paimti, eis ir ji, tačiau pridūrė: „Jie mus nužudys“ [“Mary Elizabeth Rollins Lightner,” 196].
Kol plėšikai buvo užsiėmę viename namo gale, tos dvi mergaitės nubėgo ir pilnas rankas prisiėmė brangių lapų. Jas pamatę plėšikai liepė sustoti. Marija Elizabet atsimena: „Bėgome, kiek kojos neša. Du iš jų pradėjo mus vytis. Pamačiusios tvoroje skylę, įbėgome į didžiulį kukurūzų lauką, padėjome lapus ant žemės ir ant jų atsigulusios juos paslėpėme. Kukurūzai buvo penkių šešių pėdų (maždaug 150 cm) aukščio ir labai tankūs; jie ilgai mūsų ieškojo ir buvo labai arti, tačiau mūsų nerado“ [“Mary Elizabeth Rollins Lightner,” 196]“ (“Treasuring the Doctrine and Covenants,” Ensign, Jan. 2009, 50).
Nors mes turime kantriai kęsti netinkamą elgesį ir neieškoti atpildo, tai nereiškia, kad turime leisti kitiems mus žaloti ar mums kenkti. 2-ajame Bažnyčios instrukcijų vadovėlyje rašoma, kad „smurtas netoleruojamas jokia forma. Asmenys, kurie šiurkščiai elgiasi su sutuoktiniu ar vaikais, kitais šeimos nariais arba bet kuo kitu, pažeidžia Dievo ir žmonių įstatymus“ (Handbook 2: Administering the Church [2010], 21.4.2).